Raguvos bitininkai Diana ir Gediminas Juškiai: „Savas medus skaniausias“

Bitininkystės pradžia

„Ko gero, pirma „draugystė“ su bitėmis užsimezgė tada, kai būdamas trejų metų į avilį įkišau ranką ir buvau sugeltas“, – juokaudamas pokalbį pradėjo Gediminas.

Bitininkas teigė, kad jam šis amatas pradžioje net nepatiko.

„Pamenu, kai senelis iš Tauragės miškų parvežė tų piktų, lietuviškų bičių. Tada man buvo 22-ieji metai ir tuo metu bitininkystė man nepatiko, todėl nelabai ja ir užsiėmiau“, – pasakojo G. Juškys.

Tačiau Gediminas pripažino, kad tai jau buvo šeimos amatas ir jį perimti noro atsirado kiek vėliau.

„Iš senelio bites perėmė tėtis, o po to įtikino ir mane pabandyti dar kartą. Tai jau gerokai vėliau po savo pirmo išsibandymo bitininkystėje nusprendžiau vėl pamėginti amatu užsiimti. Šįkart labai patiko – kitos bitės buvo, tiek nebegėlė“, – prisimena Gediminas.

Diana, Gedimino žmona, pridūrė, kad jau seniai supratusi, jog šioje šeimoje be bičių gyventi neįmanoma.

„Dar iki šiol Gedimino tėvelis Zigmas, kuriam 82-eji metai, turi šešis avilius. Nors ir sūnus amatą perėmė, jam vis tiek neįmanoma tiesiog gyventi be bičių ir medaus“, – pasakojo Diana Juškienė.

Gediminas teigė, jog pats gyventi be bičių negalintis.

„O aš irgi be bičių negaliu. Ateina žiema ir pasiilgstu tų įgėlimų, medaus sukimo, visko“, – kalbėjo G. Juškys.

Dūzgiantys bičių aviliai, kvapnus nektaras ir vienas, kitas bitės įgėlimas – Juškių šeimynai jau nuo seno pažįstamas reikalas. Gedimino ir Dianos bitynas Raguvoje – tai jau ilgametė šeimos tradicija.

Meilė gamtai

Pasak Dianos, judviejų ryšys su gamta užsimezgė jau Raguvos gimnazijoje.

„Turėjome puikią patirtį gimnazijoje, kurioje dirbo Antanas Slučka – mūsų žymusis gamtininkas. Ten buvo ir „gyvasis kampelis“, ir daug kitų įdomybių, mus abu patraukusių būtent į gamtos kelią“, – pasakojo Diana.

Gediminas linksėjo galvą pritardamas bei pridūrė, kad jie pastaruoju metu irgi stengėsi paskatinti vaikus pamilti gamtą.

„Liepos 17-ą dieną iš jaunimo užimtumo programos atvyko nemažai vaikų. Aprodėm jiems visą ūkį, įtraukėm į veiklas ir stengėmės kuo labiau sudominti, paskatinti domėtis gamta ir ją mylėti“, – apie ūkio lankytojus pasakojo bitininkas.

Bitininkystė – hobis

Nors bitininkui darbo gali būti ir visą dieną, Gediminas ir Diana bitininkyste užsiima labiau kaip hobiu, o ne kasdiene profesija.

„Vis tiek tai yra sezoninis darbas. O jei ir nori iš tų bitučių užsidirbti jau padoriai, daryti iš to verslą, prireiks bent 120 avilių ir reikės dirbti visiškai kitomis apimtimis“, – kalbėjo G. Juškys.

Diana teigė, jog jie abu turi darbus, o bitininkyste užsiima vos tik atsiradus laisvam laikui, susiderinus su darbais.

„Neapsikrauname, dirbam savo darbus, o bitės mūsų laukia, kai esame namie. Žinoma, stengiamės ir pasiplanuoti laiką, kad galėtume prižiūrėti bites, tačiau bitininkystė mudviem tai labiau hobis, galbūt amatas, bet tikrai ne darbas ir ne verslas. Kartais pamąstome, jog taip net geriau – juk ne kiekvienas hobis turi „nešti didelį pinigą“, – svarstė Diana.

Tačiau bitininkystės amatą vyro dėka pažinusi Diana neslėpė, kad jie vis tiek medų šen bei ten parduoda.

„Juk viso medaus mes nesuvalgysim. Labai jau smarkiai pasistengti reikėtų, jei norėtume suvartoti visą medų, kurį mums bitutės atneša“, – juokaudama pradėjo pasakoti Diana.

Nors bitininkui darbo gali būti ir visą dieną, Gediminas ir Diana bitininkyste užsiima labiau kaip hobiu, o ne kasdiene profesija.

„Todėl mes tą medų parduodame kaimynams, kaimo gyventojams. Turim jau mažiuką „klientų“ ratą, kurie labai mėgsta mūsų medų ir visada tik laukia, kada medaus bus vėl“, – šypsojosi D. Jukšienė.

Pasak Dianos, šeimoje medus vartojamas, bet su saiku.

„Nevartojam mes jo per daug, nes irgi būtų negerai. Tiesiog medumi pakeičiame cukrų – medų dedamės į arbatą, su medumi gaminame pyragus, kitus patiekalus. Tiesa, į kavą jau labiau cukrų dedam, medus skonį jau gali labai pakeisti“, – pripažino Diana.

Gediminas prisiminė, kaip medų vartodavo jo senelis.

„Atsimenu, praeidavo, tik greit „užkabindavo“ šaukštą medaus ir nueidavo. Ir šitaip kelis kartus per dieną darydavo. Dar sakė, kad visada šalia lovos turėdavo kibirą medaus. Atsikeldavo naktį – užkąsdavo saldaus medučio ir vėl miegot. Tiesa, sako, kad medus tonizuoja, tai nežinau, kaip ten senelis sugebėdavo užmigti“, – juokėsi Gediminas.

Savas medus – mylimiausias

Pasak Gedimino, savas medus skaniausias vien dėl to, kad į jo pagaminimą įdėta daug pastangų.

„Tenka ir naktimis padirbėti su bitėmis. Lietus, šalta, karšta – bitutėms vienodai. Jeigu reikia kažką padaryti, eini ir darai. Bet medus nuo to tik skanesnis. Nežinau, ar čia dėl to, nes pats daug prie jų dirbu, ar dėl to, kad bitutės dėl mūsų stengiasi, kai duodam joms dėmesio“, – šypsojosi Gediminas.

Diana teigė, kad kone kiekvienas žmogus turi savo nuomonę apie medų.

„Vieniems patinka grikių medus, kitiems – dar kitoks. Nėra tokio medaus, kurį mėgtų labiausiai ar mėgtų mažiausiai. Bet mes žinom, kad skaniausias medus – mūsų“, – šmaikščia nata pokalbį užbaigė Diana.

Dominykas GŪRA/JP.lt

Živilės VEČIORKUTĖS nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Diana ir Gediminas Juškiai