Raimondas Matutis: reikalingas, bet šūdinas veterinaro darbas

Visiems, kas turi ūkinių gyvūnų ar augintinių, vėliau ar anksčiau prireikia veterinarijos gydytojo paslaugų. Bėda ta, kad Lietuvoje jų gretos kasmet vis mažesnės. Vilniaus ir Širvintų krašto gyventojams pasisekė, kad Maišiagaloje įsikūręs Raimondas Matutis bet kuriuo paros metu pasiryžęs atskubėti į pagalbą. Jei iškvietimų būna daugiau ar atvejis sudėtingesnis, tėčiui talkina dukra Rita.

Slėpėsi automobilyje

Kai ankstyvą rytą paskambinau į „Mato veterinariją“, kuri įsikūrusi ne kur kitur, o Maišiagalos Jogailos gatvėje esančiame Linos ir Raimondo Matučių gyvenamajame name, atsiliepė jų dukra Rita Charlamova. Kol tėtis buvo išvykęs ūkininko kvietimu, Ritos pasiteiravau, kodėl ji pasirinko veterinariją. Juk labai dažnai tėvai vaikus atkalba nuo tos profesijos, kurią yra įgiję patys. Veterinarija juk ne kiekvienam. Juolab merginai.

„Man visada patiko tai, ką darė tėtis. Kai atėjo metas rinktis, ką studijuoti, jis sakė, kad galėčiau rinktis mediciną, gydyti žmones, tačiau jau buvau apsisprendusi, – pasakojo Rita. – Nesigailiu, nes tai, ką darau, man patinka. Pamenu, kai buvau maža, įsigudrindavau pasislėpti automobilyje ir pasirodydavau tik tada, kai jau žinojau, kad manęs negrąžins atgal. Tokiu būdu labai anksti, būdama dar vaikas, mačiau, kaip atrodo veterinarijos gydytojo darbas.“

Rita pasakojo, kad jų namuose visada buvo augintinių, kieme – paukščių ir gyvulių. Tad ir pati dabar turi šunį borderkolį Hupį ir katę – kaimo vietinę Pūkę. Pasak moters, jei vaikai auga kartu su gyvūnais, jie auga geresni, mokosi atsakomybės ir atjautos. Vyresnėlis Arminas – šešerių, Jokūbas – ketverių metų. Pasak Ritos, jau dabar matyti, kad jaunėliui gyvūnai prie širdies, jis mielai su mama važiuoja į fermą, drąsiai eina prie karvių, ką žinai, gal užaugęs pratęs veterinarijos gydytojų Matučių dinastiją. Bus trečia karta pasirinkusi nelengvą, bet labai prasmingą profesiją.

Diplomas į stalčių

Rita pradėjo studijuoti tuometėje Lietuvos veterinarijos akademijoje, o magistro diplomą gavo jau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje. Pirmuose kursuose buvo akivaizdu, kad praktikos mergina turėjo daugiau nei kiti jos kurso draugai. Trūko tik teorinių žinių. Tad nei bakalauro, nei magistro studijos Ritai nebuvo sunkios. Įgytas diplomas jai primena, kad pasuko tuo keliu, kokiu ir norėjo eiti. 2013 m. veterinarijos studijas baigė mažiau nei 80, o įstojusiųjų buvo daugiau kaip 130. Iš baigusiųjų buvo tokių, kurie net nepradėjo dirbti veterinarijos gydytojais. Tad nieko nuostabaus, kad veterinarijos gydytojų trūksta. Iš pasukusiųjų kitu keliu ne vienas studijų metu spėjo įsitikinti, kad būti gyvūnų daktaru Aiskauda yra kilnus, bet ir pavojingas darbas. Galvijai gali įspirti, augintiniai – įkąsti ar apibraižyti. Tad kai kurių absolventų diplomai iškart atsiduria stalčiuje. „Gerai, kad darbuojamės dviese. Tėčiui dabar daug lengviau. Išleidžiame vienas kitą atostogų, pavaduojame, kai reikia, dalijamės iškvietimus. Labai daug darbo kompiuteriu. Reikia įvesti daug duomenų, ruošiamės skaitmeniniam veterinarinių vaistų receptų išdavimui, – aiškino Rita. – Aptarnaujame ir smulkiuosius ūkininkus, ir laikančiuosius dideles galvijų bandas.“ Nuolatinis klientų ratas – augintinius laikantys žmonės. Dauguma jų tinkamai rūpinasi keturkojais, skiepija, gydo, kai suserga ar susižeidžia. Privalomas augintinių ženklinimas, dėl kurio dar kyla diskusijų, pasak Ritos, yra būtinas. „Būna, kad šunys ar katinai pabėga, tuomet, jei gyvūnas ženklintas, galima lengvai sužinoti, kas jų šeimininkas, ir grąžinti“, – tikino pašnekovė.

Karvių vis mažiau

Kol kalbėjomės su Rita, grįžo ir R. Matutis. Į pagalbą jį kvietė ūkininkas, kurio karvė po veršiavimosi buvo paralyžiuota, negalėjo atsistoti. Tokiu atveju be specialisto pagalbos būtų buvę neįmanoma išsiversti. „Taip nutinka retai, bet pasitaiko. Ši bėda genetiškai užprogramuota ir negalima teigti, kad tai būdinga tik holšteinizuotoms karvėms. Esu gelbėjęs ir mūsų juodmarges, – atviravo pašnekovas. – Jei prakalbome apie karves, galiu pasakyti, kad mūsų kaimuose jos jau greitai išnyks. Maišiagaloje liko viena karvė, o anksčiau jas vos ne kiekviename tvarte laikė. Aplinkiniuose kaimuose, pavyzdžiui, Juškonyse, nerastume nė vienos karvės, Levaniškėse tik viena ūkininkė laiko kelias, Karvyje irgi kelios belikusios, Daučionyse irgi vos vienas kitas turi karvę. Nieko nuostabaus: supirkėjai už pieną smulkiesiems pieno tiekėjams moka ne daugiau kaip 12–15 centų. Išsilaiko su viena ar keliomis karvėmis tik tie, kas perdirba pieną į varškę, spaudžia sūrius, daro sviestą ir sugeba tai parduoti. Nauji reikalavimai įsirengti šaldytuvus ir mėšlides dar labiau praretins jų gretas. Būkim biedni, bet teisingi, dauguma – vyresnio amžiaus žmonės. Jei jie ir sugebės parengti projektus, vargu ar gaus Europos Sąjungos (ES) paramą šaldytuvams ir mėšlidėms įrengti.“

Pasak ūkininko, jaunimas nenori sunkiai dirbti, bristi mėšlu, o senoji karta, kuri iki paskutiniųjų kaime laiko gyvulius, baigia išmirti. Turintieji dideles bandas – iki 100 ir daugiau melžiamų karvių – dar laikosi. Jiems supirkėjai moka daugiau, nors, pasak R. Matučio, tai iš vienos pusės, tai iš kitos ateina žinia, kad ūkininkai atsisako pienininkystės. „Neseniai sužinojau, kad kantrybė trūko vienam ūkininkui Ukmergės rajone. Lenkai nupirks produktyviais piendaves, o kas jiems netinka, važiuos į skerdyklas“, – pasakojo R. Matutis.

Iškvietimai, į kuriuos nevažiuoja

Nėra ūkinių gyvūnų, nėra darbo ir veterinarijos gydytojams. Kiek iš 780 veterinarijos gydytojų, kuriems leista išrašyti receptus gyvūnams gydyti ir pildyti vaistų paraiškas elektroniniu būdu, dirba su ūkiniais gyvūnais ir kiek jų liks po metų kitų, R. Matutis sakė negalintis pasakyti. Akivaizdu, kad norinčiųjų imtis, anot jo, „šūdino“ darbo vis mažiau. „Ir patys ūkininkai kalti, kad rimti veterinarai nebeturi darbo. Būna, kad skambina ir prašo atvažiuoti suleisti vaistų. Nevažiuoju. Jei jau ir vaistų turi, žino, kas nutiko jų arkliams ar karvėms, lai patys ir suleidžia tuos vaistus, – atviravo pašnekovas. – Ne paslaptis, kad veterinarinių vaistų ūkininkai įsigyja nežinia iš kur. Didžiausia bėda, kad antibiotikus naudoja savo nuožiūra. Panašiai yra su chemikalais. Perka pigiau, perka nežinia kur gamintus, o paskui turi bėdų. Ateina prie juodo lauko ir braukia ašaras.“

Pasak R. Matučio, ūkininkų praktikuojama savigyda, kai informacijos ieškoma internete, pas kaimyną, o ne susirgus gyvuliui kreipiamasi į specialistą, gal ir padeda sutaupyti, bet garantijos, kad gyvulys pasveiks, nėra. „Privaloma veterinarinių vaistų apskaitos informacinė sistema (VVAIS) leistų veterinarijos gydytojams išrašyti receptus gyvūnams gydyti ir pildyti vaistų paraiškas elektroniniu būdu. Tuomet būtų akivaizdu, kiek legaliai sunaudojama antibiotikų. Jų naudojimą būtina mažinti. Tokį tikslą išskėlusi visa ES ir Lietuva“, – tikino pašnekovas. Anot jo, juk žinodamas, kad gyvulys buvo netinkamai gydomas antibiotikais, nė vienas nepirktų jo mėsos, negertų pieno.

Žino, ką valgo

Raimondas atviravo, kad jau pavargo ir mielai nedirbtų, bet pabėgti į miestą nė neketina. „Man patinka kaimas. Nuvažiavęs į Vilnių visada patiriu stresą: nei mašinos yra kur statyti, nei gatvėje gali jaustis laisvai. Grįžęs į savo kiemą esi ponas“, – kalbėjo jis.

Sklypas, kuriame užaugo abi dukros, kur atvažiuoja pasisvečiuoti keturi anūkai, yra nedidelis – 30 arų, tačiau jame apstu gyvybės. Veterinarijos gydytojas augina paukščius. Mielai nusipenėtų ir paršioką, tačiau negalima. Matučių ūkyje sėkmingai auginami kalakutai, vištos, antys, žąsys. „Šiuo metu turiu 23 vištas ir vieną gaidį. Dabar kiaušinių mažiau, bet kai ima dėti, užtenka trims šeimoms ir dar lieka. Antis baigiam valgyti, kalakutai seniai sudoroti, – pasakojo pašnekovas. – Patiems auginti ne tik apsimoka, bet ir reikia, nes nežinai, ką perki parduotuvėje. Kai man reikia kiaulienos ar jautienos, žinau, kur galiu pirkti tikrai kokybišką mėsą.“

Pasak Raimondo, vieša paslaptis, kad valgome „pripumpuotą“ mėsą, kurioje gali būti ne tik antibiotkų. Tik pats augindamas žmogus žino, kuo šeria ar lesina. Dėl tos pačios priežasties būtina ir savų daržovių užsiauginti. Raimondui teko gelbėti apankančias ožkas, kurios buvo šeriamos pekininių kopūstų nuovalomis. Tąkart taip ir nesužinojo, kuo jie buvo purkšti. Žinoma, žmonės, anot R. Matučio, neapaktų, nes tokius kopūstus valgo ne kasdien ir po nedaug. Ožkos jais buvo šeriamos ilgą laiką. „Man kaime gyventi gera, nes nebijau darbo, tačiau nebūkime naivūs manydami, kad vadinamieji naujakuriai, kurie ateina gyventi į kaimą iš miesto ir ima šaukti, kad kaime gyventi gera, atėjo tuščiomis kišenėmis. Kiek pažįstu tokių žmonių, įkūrusių ūkius, visi turi verslus ir investuoja į žemės ūkį, nes gali investuoti. Plyno lauko investicija mūsų šalyje jaunam žmogui – neįmanoma. ES per paramą padovanos traktorių, o toliau kas?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Anot jo, kol bus apgailėtinai žemos pieno ar mėsos supirkimo kainos, gyvulininkystės sektorius tik egzistuos.

Nijolė BARONIENĖ

ŪP korespondentė

Asmeninio albumo nuotrauka

2021-02-19