„Raudonos mėsos“ mokestis – 4 argumentai prieš

Rugsėjo pradžioje vienas iš Europos Komisijos vyriausiųjų mokslinių patarėjų Ericas Lambinas davė interviu Europos mokslo ir žiniasklaidos centrui apie tvaraus maisto vartojimo ES viziją. Pastebėjau, kad šiame straipsnyje buvo pateikta keletas įdomių įžvalgų, tačiau antraštė aiškiai sensacinga. Prof. Lambinas pasisako už mokestį „užkietėjusiems raudonos mėsos valgytojams“. Nieko naujo, nes panašūs pasiūlymai kartojasi periodiškai. 2020 m. Nyderlandų nevyriausybinė organizacija „Tapp Coalitie “ sumanė idėją, kuri įkvėpė ES strategiją „Nuo ūkio iki stalo“, o ši rekomendacija veikiausiai skirta būsimoms Europos Komisijos iniciatyvoms po 2024 m.

Tačiau iš patirties su strategija „Nuo ūkio iki stalo“ žinome, kad vien skambiais šūkiais pagrįstos kampanijos, neatlikus tinkamo poveikio vertinimo, veda į aklavietę. Ar Ericas Lambinas atliko išsamų tyrimą ES šiuo klausimu? Niekada neparengtas / nerastas Europos jungtinio tyrimų centro tyrimas „Nuo ūkio iki stalo“ perša atsakymą. Tvirtai tikėdamas, kad istorija neturi kartotis, „European Livestock Voice“ įvardijau keturias konkrečias priežastis, kodėl nepritariu supaprastintai „Europos mokesčio raudonai mėsai (ar bet kurios kitos spalvos)“ idėjai.

Kasdienio vartojimo prekių mokesčiai niekada nebuvo labai geri

Mėsos mokesčiu visų pirma būtų siekiama atgrasyti vartotojus nuo mėsos produktų pasirinkimo. Kasdienio maisto apmokestinimas tokiais mokesčiais niekada nebuvo labai sėkmingas. Tokie mokesčiai, palyginti su kitomis politinėmis intervencijomis, yra gana buka priemonė, nes ryšys tarp apmokestinimo ir elgesio pokyčių dažnai nenuspėjamas. Mėsa yra pagrindinė prekė, tad kainų svyravimai tiesiogiai nesusiję su paklausa. Vartotojui vienintelis tikras vienos rūšies mėsos pakaitalas yra… kitos rūšies mėsa. Tokia rinkos realybė, kurią lemia gyvybiškai svarbaus produkto poreikis. Didelis mėsos apmokestinimas būtų vertinamas kaip neteisybė, trukdanti skurdžiau besiverčiantiesiems gauti maistingų subalansuotos mitybos komponentų.

Mėsos mokestis nepadėtų mažas pajamas gaunančioms šeimoms pasirinkti geresnio maisto. Ekonomistai ir mokslininkai akcentuoja, kad mažas pajamas gaunančios šeimos jau dabar susiduria su ribotomis pasirinkimo galimybėmis, augančios pragyvenimo išlaidos skatina rinktis pigesnius, mažesnės mitybinės vertės maisto produktus. Mėsos mokestis tik padidintų mitybos atotrūkį, o kartu ir nutukimo bei diabeto paplitimą tarp pažeidžiamų gyventojų. Remiantis kai kuriais tyrimais, vartojimo mokesčiai mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams kainuoja daug daugiau nei pasiturintiems gyventojams. Ar tokia priemonė, tęsiantis infliacijai, negali būti vertinama kaip dviguba nuobauda visuomenės labiausiai pažeidžiamiems nariams?

Šio mokesčio šalininkai turi išeitį: perskirstymas! Dalis surinktų pajamų būtų „tvarus maisto pasirinkimas“. Tačiau kokiais kriterijais reikėtų remtis, kad tai nebūtų visiškai nesąžininga? Mėsos gaminius tikimasi pakeisti gaminių imitacijomis – augalinės kilmės produktais, kurie daugeliu atvejų yra labai apdoroti, o įmonių maržos kai kada įspūdingos.

Remiantis kai kuriais tyrimais, vartojimo mokesčiai mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams kainuoja daug daugiau nei pasiturintiems gyventojams. Ar tokia priemonė, tęsiantis infliacijai, negali būti vertinama kaip dviguba nuobauda visuomenės labiausiai pažeidžiamiems nariams?

Europa nėra viena vienalytė, mums reikia ir pasėlių, ir gyvulių augintojų

Papildomas argumentas, kurį pateikia mėsos mokesčių šalininkai, yra būtinybė mažinti gyvulininkystės gamybą ir persiorientuoti į augalinę gamybą. Tai supaprastinta ir poliarizuota žemės ūkio vizija, todėl pavojinga. Šiandien 29 % Europos žemės ūkio paskirties žemės yra ribinė, kur aplinkos ir klimato požiūriu būtų praktiškai neįmanoma ir labai brangu auginti lauko kultūras. Europos žemynas nėra viena vienalytė, jo kraštovaizdis labai įvairus! Kalnuotose vietovėse Europos gyvulių augintojai, prižiūrėdami ganyklas, saugo kraštovaizdį ir užkerta kelią miškų gaisrų plitimui vasarą. Gyvulininkystė taip pat labai svarbi žemės ūkio medžiagų žiediškumui, šalutinio biomasės kiekio perdirbimui.

Nereikėtų pamiršti, kad Europos gyvulių augintojai niekada nebuvo pasyvūs! Diena iš dienos imamės veiksmų pertvarkydami savo ūkius. Mėsos produktų mokestis sužlugdytų visas šias pastangas! Tai veiktų kaip rinkos signalas, dėl kurio bet kokia investicija būtų tiesiog nuostolinga! Tai dar labiau paaštrintų ir taip opią kaimo tuštėjimo ir kartų atsinaujinimo problemą. Kaip Europos Komisijos vyriausieji moksliniai patarėjai gali pamiršti tokius pagrindinius ekonominius dalykus?

Tai dar labiau paaštrintų ir taip opią kaimo tuštėjimo ir kartų atsinaujinimo problemą.

Kaip galime apginti problemos eksportą į trečiąsias šalis?

„Mėsos mokesčio“ pasiūlymas tampa dar problemiškesnis, kai gyvulininkystę įtraukiame į pasaulinį ekonominį kontekstą – tai beveik visada pamirštama tokiose diskusijose! Dėl tokio mokesčio gamyba tikrai būtų perkelta į trečiąsias šalis. Šiuo metu, kai Europa vis labiau eina dvišalių prekybos susitarimų keliu (pvz., su MERCOSUR šalimis), kaip pavyktų pasiekti, kad Brazilijos paukštienos augintojai priimtų mokestį atgaline data? Kaip išvengtume mokesčio išlaidas kompensuojančių pigesnių mėsos gaminių iš užsienio? Žlungant mūsų gyvulininkystės ūkiams – kaip užtikrintume, kad būtų laikomasi mūsų standartų ir kontrolės sistemų?

Žlungant mūsų gyvulininkystės ūkiams – kaip užtikrintume, kad būtų laikomasi mūsų standartų ir kontrolės sistemų?

Toks mokestis tiesiog prieštarautų ES sutarties esmei!

Kitas esminis faktas, kad toks mokestis, jeigu jis būtų įvestas Europos lygmeniu, prieštarautų ES sutarties esmei. Mokesčių klausimai priklauso nacionalinei institucijai. Be to, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 39 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad Bendrosios žemės ūkio politikos tikslas – užtikrinti maisto produktų tiekimą bei kad maisto produktai vartotojus pasiektų priimtinomis kainomis.

Vidutinis pirkinių krepšelis nuolat brangsta visose valstybėse narėse ir jau žinome, kad dabartiniai pasiūlymai „Nuo lauko iki stalo“ lems papildomą kainų augimą – ar drįstume paskatinti tolesnį kainų didinimą, kai mokestis viršija 10 % visiems mėsos gaminiams? Kaip išvengtume, kad nacionaliniai mokesčiai nesukeltų dempingo tarp valstybių narių (tai prieštarautų pačiai bendros ES rinkos idėjai)?

Žvelgdamas atgal aš matau, kad diskusija yra tęsinys to, kas per pastaruosius kelerius metus vyko Briuselyje su „Nuo ūkio iki stalo“. Matome daug rinkodaros koncepcijų, bet be jokių išankstinių nuodugnių tyrimų. Ypač apmaudu, kai tokį teiginį Europos Komisijoje perima akademinė vadovybė, akivaizdžiai remianti augalinės kilmės ir laboratorijose užaugintą mėsą. Ar šis požiūris atitinka Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von Der Leyen išsakytą žemės ūkio klausimų depoliarizacijos troškimą? Vargu. Leiskite užbaigti citata, kuri man labai patinka: „Visos politinės ideologijos, kurios bandė pakeisti ūkininkų bendruomenę, žlugo, nes ūkininkavimas negali būti valdomas teorijomis, jį valdo tikrovė “.

„Visos politinės ideologijos, kurios bandė pakeisti ūkininkų bendruomenę, žlugo, nes ūkininkavimas negali būti valdomas teorijomis, jį valdo tikrovė “.

Pagal Copa-Cogeca