Rausta vertingiausios rudens uogos

Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode užderėjo gausus putinų derlius. Stambiomis uogomis džiugina ir spanguolių lysvės. „Tai pačios vertingiausios rudens uogos“, – tvirtina Kauno botanikos sodo vyresnysis mokslo darbuotojas, profesorius dr. Remigijus Daubaras.

Lietuviai atranda putinus

Nuo seno putinai žinomi kaip vaistiniai augalai, dabar vis daugiau sodininkų juos augina kaip uoginius. „Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skyrėme putinams, nes kitos kultūros jau išpopuliarėjo – tai mūsų augintos šilauogės, spanguolės“, – teigia R. Daubaras. Kauno botanikos sodo putinų kolekcija įdomi tuo, kad joje auga 15 ukrainietiškų ir rusiškų veislių bei atrinktų lietuviškų formų. „Stebime, kokios rūšys auga gamtoje, lyginame uogų savybes, atsparumą kenkėjams, ligoms. Atrinktas tinkamas augalų formas toliau dauginame, nėra jokių genetinių modifikacijų. Tai ilgas procesas, trunkantis apie dešimt metų. Galbūt ateityje šios formos taps lietuviškomis veislėmis“, – pasakoja mokslininkas. Anksčiau buvo pasklidęs mitas, esą putinų uogos nuodingos. Pasak R. Daubaro, važinėjant po Europos šalis matyti, kad maistui vartojamos ir šaldytos, ir džiovintos uogos. Žalių, išskyrus saldžiavaisių formų, nereikėtų valgyti. Putinų uogos labai vertingos. Jose gausu vitaminų, fenolio junginių, rūgščių. Kartais putinų uogos lyginamos su spanguolėmis, tačiau putinų vaisiai už jas vertingesni. Nors putinų uogos ypatingos, R. Daubaras pabrėžia, kad spaudžiant sultis negalima sutraiškyti kauliukų. Juose yra žmogaus organizmui nereikalingų medžiagų. „Putinų uogų sultys – puikiausias vaistas nuo peršalimo ligų, net geriau už avietes. Rudenį visada prisiskiname putinų uogų, jų valgome patys, duodame ir vaikams, anūkams“, – sako profesorius. Tiesa, putinų uogų gėrimas turi ir trūkumą – uogas užpylus karštu vandeniu pasklinda nemalonus kvapas. Nežinia, kas jį skleidžia, gal išsiskiria kažkokių rūgštinių medžiagų. Pasak R. Daubaro, putinų gėrimas netinka oficialioje aplinkoje.

Džiugina derliumi

Putinai iš kitų augalų išsiskiria tuo, kad nebijo užmirkusio dirvožemio. „Tai reta augalų savybė. Jei turite sklypą prie ežero ar upės, drąsiai sodinkite putinus. Botanikos sode drėgnoje vietoje putinai tiesiog veši – lyg išprotėję“, – šypsosi profesorius. Iš vieno hektaro galima surinkti 6–8 tonas putinų uogų. „Tai neblogas derlius. Lietuvoje putinų auginimas – visiškai nauja verslo niša, kol kas dar nėra šių augalų plantacijų. Latvijoje vienas ūkininkas augina 4 hektarus putinų ir puikiai verčiasi, perdirba uogas, gamina įvairius produktus“, – pasakoja R. Daubaras. Jis įsitikinęs, kad pradėjus Lietuvoje populiarinti putinų uogas žmonės įpras jas vartoti, atsiras ir rinka, verslas bus sėkmingas. Putinus galima auginti ir kaip dekoratyvinius augalus – pavasarį jie gražiai baltai žydi. Tamsiai mėlynos arba juodos putinų uogos nevalgomos. „Vienintelis trūkumas – putinus mėgsta lapgraužiai, todėl vasaros pradžioje krūmus reikia nupurkšti. Apgraužti lapai derliui jokios įtakos neturi, bet negražiai atrodo“, – teigia sodininkas. Putinai dauginami gyvašakėmis. Geriausias laikas sodinti – pavasaris. Jei šaknų sistema uždara (auginami konteineriuose), galima sodinti bet kuriuo metu iki vėlyvo rudens. Putinai nebijo saulės atokaitos, dirvožemis turi būti trąšus, tinka molinga žemė. Svarbiausia, kad šaknims užtektų drėgmės. Tarp krūmų turėtų būti 4 metrų atstumas. Plantacijose tarp krūmų paliekami dar didesni tarpai, kad pravažiuotų mašinos. Pasodinus per tankiai, putinams pradeda trūkti oro, šviesos, ūgliai per vienus metus ištįsta 1,5 metro, ima plisti ligos. Krūmai nekarpomi – jie šakojasi savaime. Žiemą šiems augalams nereikia jokios papildomos priežiūros.

Pelkėse spanguolių mažėja

Kauno botanikos sode jau renkamas lietuviškų spanguolių derlius. Sode auginama 40 veislių amerikietiškų spanguolių ir genofondinė lietuviškų pelkinių spanguolių kolekcija. „Penki šios kolekcijos pavyzdžiai dabar testuojami Lenkijoje. Jei sertifikatai bus patvirtinti, galbūt jau kitais metais turėsime penkias lietuviškas pelkinių spanguolių veisles“, – tikisi mokslo darbuotojas. Pasaulyje išvesta daugiau kaip 250 spanguolių veislių, jos skiriasi atsparumu, uogų spalva, forma, dydžiu, skoniu ir t. t. „Žmonės mano, kad tik natūraliai raistuose, pelkėse renkamos spanguolės yra tikros, o užaugintos kitur negali prilygti nei maistinėmis, nei vaistinėmis savybėmis. Iš tiesų jų cheminė sudėtis yra visiškai vienoda. Tik pelkinėse spanguolėse yra daugiau vandens ir mažiau cukraus, tačiau skirtumas labai nežymus“, – teigia profesorius. Amerikietiškos spanguolės turi dviejų rūšių ūglius. Uogos dera ant stačių ūglių, todėl jas galima nurinkti mechanizuotai. Kauno botanikos sode neseniai baigtas projektas, skirtas mokyti Lietuvos ūkininkus auginti spanguoles. „Natūralių spanguolynų pas mus mažėja, į pelkes įėjimas apribotas, Čepkeliuose uogas rinkti gali tik vietiniai. Spanguolių nesunku užsiauginti savo sklype. Iš vieno kvadratinio metro galima pririnkti kibirą uogų. Skaičiuojant vidutinį derlių, pramoniniu būdu iš hektaro gaunamos 25 tonos spanguolių. Kanadoje teko matyti naujausių veislių spanguolių plantacijas, ten surenka 45 tonas uogų iš hektaro (3,5 kilogramo arba apie 10 litrų iš kvadratinio metro – aut. past.). Žinoma, spanguoles reikia mokėti auginti, savaime toks derlius neužaugs“, – pasakoja R. Daubaras.

Reikia saulės ir drėgmės

Spanguolės nepakenčia užmirkusio dirvožemio. Jų lysves būtina pakelti aukščiau. Ūgliai sodinami pavasarį, kuo tankiau, kad greitai užaugtų tankus kilimas. Kas trejus ketverius metus lysves reikia atnaujinti. Geromis sąlygomis spanguolės labai greitai auga. Per sezoną ūgliai gali ištįsti iki 80 cm ilgio, jie įsišaknija ir spanguolynas tankėja. Pasak R. Daubaro, Lietuvos sąlygomis tinka auginti ankstyvąsias ir vidutinio ankstyvumo uogas. Vėlyvosios gali nespėti prinokti. Šalnos joms nekenkia, bet spanguolės pasidaro minkštos, pramoniniu būdu surinkti ir transportuoti jų negalima. Uogas tinka naudoti savo poreikiams, nei skonis, nei biocheminė sudėtis nesikeičia. Pramoninės spanguolių plantacijos tręšiamos, nes augintojų tikslas gauti kuo didesnį derlių. Savo ūkyje auginamas spanguoles tręšti reikėtų labai atsargiai, itin mažomis dozėmis iki liepos vidurio, ne vėliau. Ant šių augalų šaknų auga grybai, kurie nepakenčia trąšų. Nuo didesnės jų dozės grybai gali žūti. O be grybų spanguolės pradės sirgti ir sunyks. „Pramoninėse plantacijose iki smulkmenų viskas apskaičiuojama, imami ūglių lapų mėginiai ir tiriama, kokių medžiagų augalams trūksta“, – aiškina profesorius. Spanguolėms reikia parinkti saulėtą vietą, sodinti ne į trąšią dirvą, o į nesusiskaidžiusias durpes, kad šaknys gautų oro. „Geriau šiek tiek sausiau negu šlapiau. Mūsų sodininkai niekaip to neišgirsta. Jie sukasa lysves, tarpus iškloja plėvele, patys darbščiausi dar ir išbetonuoja, priberia durpių ir sodina spanguoles šlapioje žemėje. Tai, kad šie augalai auga pelkėse, nereiškia, kad jų šaknys mirksta vandenyje. Jos auga ant kupstų kiminuose, kur laisvai patenka oro. Vandenį siekia tik šaknų galiukai“, – auginimo subtilumus aiškina R. Daubaras.

Rita Šemelytė Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.