Reikia ne žodžių, o darbų

Rinkos ekonomika – signalų ekonomika

Prieš gerą mėnesį šalčiams (šiais laikais rekordiniams, anais – įprastiems) paspaudus, susimąsčiau, kokį sprendimą priimtų objektyviais kriterijais besivadovaujantis teisėjas, jeigu, pvz., gyvulių augintojai, dėl jų patyrę nuostolių, kreiptųsi atlyginimo į ruporus, ilgus metus trimitavusius apie drastišką, pusantro laipsnio viršijantį Paryžiaus susitarime fiksuotą klimato atšilimą? Po šio EK pirmininkės pranešimo labai tikėtina, kad kai kam jis nebūtų ypač palankus. Tai galėtų būti nebloga pamoka.

Juk laisvoji rinka yra valdoma signalų, kuriuos iš daugiau ar mažiau patikimų šaltinių susirenka jos dalyviai. Todėl politikos formuotojai, iš aukštų kabinetų valdantys ne tik žodinius (pvz., apmokamus iš techninės pagalbos), bet ir materialius (pvz., ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) priemonių) svertus, turi suprasti, kad skelbti „gerąsias naujienas“ reikia apgalvotai ir atsakingai, o ne vadovaujantis iš Briuselio ar kažin kur atkeliavusiomis madomis bei konjunktūra.

Blogai yra tai, kad mūsų šalyje negatyvių ženklų žemės ūkiui ir jų skleidėjų bei jų rėmėjų, ko gero, yra per daug. Kai kurie iš tų ženklų net panašėja į patyčias. Pavyzdžiui, dar vienam sezonui artėjant, niekaip neišsprendžiama it srutomis permirkusi virvė besivelkanti laukinių paukščių žalos kompensavimo problema. Ką jau kalbėti apie kitus kaltinimus, nuolat žeriamus žemės ūkiui už megataršą, planetos ir vietos ekosistemų naikinimą, ūkinių gyvūnų kankinimą, sočiai pašertų karvių atrūgstamą metaną, ir tuo pačiu metu aklumą, tendencingai neįžiūrint žemdirbių dedamų pastangų ir investuotų pinigų į efektyvesnes, aplinką tausojančias technologijas ir socialiai patrauklias darbo sąlygas.

Kada sulauksime?

Lūžio tašku, gerąja naujiena turėtų tapti žemės ūkio pripažinimas nacionaliniam saugumui svarbia šaka. Bet kol kas taip nėra. Galbūt todėl, kad nemaža dalis nacionalinį saugumą supranta siaurai – tik kaip kasdien šalies piliečiams garantuotą dubenį valgio, patiektą trumposios maisto tiekimo grandinės. Ar tikrai?

Užslinko sudėtingi, prieblandos laikai. Tokiu metu jaustis saugiam galima tik gausiame draugų būryje. Nuo seno šalies žemdirbiai garsėja kaip pagaminantys produktų gerokai daugiau, negu sugebama suvartoti vietoje. Ir juos pripažįsta ne tik vietiniai, bet ir užsienio šalių vartotojai. Ar maisto eksportas ne tik į ES, bet į daugiau kaip 100 pasaulio valstybių negali padėti susirasti draugų? Gali ir turi! O jeigu šalies žemdirbiai gamintų daugiau, eksportas plėstųsi ir jo kokybė gerėtų, produktai pasiektų dar platesnį vartotojų ratą. Galbūt pinigingesnių ir galingesnių. Argi tai nestiprintų šalies nepriklausomybės? Argi tai nebūtų nacionalinio saugumo stiprinimas?

Šiuo metu apie penktadalį viso eksporto sudarantis žemės ūkio ir maisto produktų eksportas turi ir materialiąją išraišką – į šalies verslo ir dirbančiųjų pinigines įplaukiančias pajamas ir, suprantama, augdamas gausintų biudžetą. Tęsti toliau, ką tai reikštų, nėra reikalo. Tačiau ar teko girdėti tokius siunčiamus signalus iš aukščiausių šalies vadovų? Ar teko girdėti apie aukščiausio lygio maisto misijas? Kažkodėl sunku prisiminti. Geriausiu atveju į galvą šauna naujienos apie žemės ūkio ministro su komanda vizitus, kuriuos galima būtų prilyginti komerciniams, nes jų tikslas – turimų rinkų palaikymas ar naujų paieška. O daugiau?

Reikia atstatyti teisingą požiūrį

Prieš dešimtmetį, diskutuojant dėl Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkės, LŽŪBA primygtinai akcentavo Lietuvos, kaip šalies, turinčios stiprias ir ilgalaikes žemės ūkio produkcijos gamybos tradicijas, vaidmenį prisidedant prie bado pasaulyje panaikinimo iki 2030 m. Prisimename, kaip daugelis tuomet kraipė galvas, gerai, kad nesukiojo smiliaus prie smilkinio, nes viską aplink šlavė žalioji banga ir gožė žaliasis mąstymas. Tačiau bangos, kampanijos ir vajai ateina ir praeina, o tikrosios vertybės lieka – visų pirma darbas ir jo teikiamos pajamos, o ne dotacijos už neveikimą.

Žemės ūkio gamybos naikinimas ir nuolatinių kliūčių jai sudarymas turi būti pripažinti nepriklausomybę ir nacionalinį saugumą silpninančiais veiksmais. Todėl būtina skubiai, kol dar liko tam atsidavusių žmonių, keisti požiūrį į žemės ūkio gamybą – ne kaip į kuriančią aibes problemų, o kaip į verslą, kurio teikiamas stiprybes privalu kuo geriau išnaudoti ir plėsti, kuriant valstybės ir jos gyventojų gerovę. Juo labiau kad niekas nepaneigs, jog ši šaka seniai ir nuosekliai juda teisingu racionalaus išteklių naudojimo ir darbo vietų patrauklumo didinimo keliu.

Tuomet turėsime racionalų ir atsakingą vis senkančios ES paramos ir biudžeto lėšų naudojimą, teisingus sprendimus, šakai atsidavusius valdininkus ir visa kita.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.