Neužmirškime, kas bankams suneša milijardus!

Tiesa tokia - didžiulius bankų viršpelnius sunešė paskolų mokėtojai ir išpūstos Europos Centrinio Banko palūkanų normos. Jei prieš keletą metų bankų pelnai Lietuvoje siekė apie 300 mln. Eur, tai šiai dienai - beveik 1,3 milijardo. Tai itin reikšminga viso Lietuvos BVP dalis, palikta bankų nuožiūrai. Bankai gali šiuos pinigus investuoti, o Lietuva - ne. Tai savotiška Lietuvos biudžeto uzurpacija - bankinė okupacija su neabejotinu konservatorių palaiminimu.

Bankų pelnai per kelis metus keturgubėja, o Lietuva vos suduria galą su galu. Bankų galia didėja, tačiau jų požiūris į Lietuvą ir šalies situaciją prastėja. Pavyzdžiui, vyresniems asmenims susitvarkyti gyvai bankinius reikalus darosi vis sudėtingiau, paskolos smulkiesiems verslininkams ar būstams jaunoms šeimoms jau panašios į kartuvių kilpas, kurios bus veržiamos visą gyvenimą, bankomatų tinklas nevystomas, nauji bankai konkurentai šalyje neatsiranda. Įdomu kodėl, juk taip pelninga! Juk būtent tai yra bankų kartelinio suokalbio ženklai. Žinoma, po globojančiu vienos teisuolių partijos sparnu.

Įsivaizduokite - tai tik bankų pelnas siekia 1,3 milijardo, o visos surenkamos valdomos lėšos siekia ir 20 milijardų. Tai, kad Lietuva prašo bankų lėšų saugumui – tik mandagi diplomatiška pasakaitė. Realybė yra tokia, kad finansinė bankų savivalė pati reiškia nemenką pavojų valstybei. Dėl to ir peršasi mintys apie valstybinio banko steigimą, nes komerciniai yra paleisti visiškai savivalei. Dalį pelno solidariai dalintis su Lietuvos valstybe - tai ne prašymas, ne išmalda, o pagrįsta prievolė bankams. Tai yra pačios Lietuvos ir Lietuvoje veikiančių bankų saugumo sudedamoji dalis.

Jokios prasmės vadinti tai solidarumo įnašu. Bankai turėtų būti suinteresuoti duoti valstybei dalį žmonių suneštų pinigų ir apsaugoti savo turtą, kuriuo ir yra paremta banko veikla bei galia. Nebus turto - neliks pinigų. Nereikės ir bankų.

Karo grėsmė nebūtų pagrindinė bankų įnašo pratęsimo priežastis. Svarbiausia, kad visi suvoktų, kokie aitvarai bankams suneša milijardinius pelnus. Europos Centrinis Bankas ėmėsi didinti pagrindines palūkanų normas esant neįprastai dideliam likvidaus turto lygiui bankų sistemose. Tai tiesiog išpūtė bankų pelnus.

Dėl netikėtos ir netipinės situacijos kredito įstaigos, esant aukštoms EURIBOR šešių mėnesių palūkanoms,  gauna netipiškai dideles palūkanų pajamas. Seimo frakcija „Nemuno aušra“ siūlo atsižvelgti į esamą geopolitinę situaciją bei Lietuvai kylančias grėsmes. Dėl šių priežasčių atsiranda poreikis didinti gynybos lėšas, tačiau ne mažiau svarbu, kad Lietuvos Respublikoje įsteigti ir veikiantys bankai bei kitos kreditus teikiančios įstaigos milžiniškus pelnus solidariai grąžintų Lietuvai. Taip jie prisidėtų ne tik prie Lietuvos, bet ir savo pačių investicijų bei turto saugumo garantijų.

Dar reikėtų priminti, kad prieš dvejus metus minėtasis įnašas dar buvo vadintas nauju mokesčiu bankams ir tik vėliau pakrikštytas solidarumo įnašu. Kaip ir kiekvienas mokestis - jis neabejotinai tapo banko paslaugų dedamaja. Už viską sumokėjo paskolų gavėjai.

Aš jau esu minėjęs, kad žodis „solidarumas“ šioje situacijoje yra lyg trauktas iš satyrinio filmo „Šuns širdis“. Mes ne kokie „šarikovų“ Lietuva ir ne ubagai, iš kurių galima paimti bet kiek pinigų ir po nosimi pakišti taukuotą bankininko špygą. Vietoje solidarumo įnašo dar geriau būtų pasielgti civilizuotai ir apmokestinti EURIBOR? Tebūnie dešimtadalis nuo EURIBOR – Lietuvai.

Solidarumo įnašą surinko visi, kurie šiais neramiais laikais skolinosi būstui, automobiliui, kompiuteriui, studijoms. 1,3 milijardo nukapsėjo už pinigų pasaugojimą ir padalijimą. Čia reikėtų paklausti - jei per trejus metus bankų pelnas išaugo tris ar keturis kartus - ar mes, Lietuvos gyventojai, taip pat tapome trigubai turtingesni? O gal praturtėjo tik kelios oligopolinės superkompanijos? Jei Lietuvos žmonės netapo turtingesni, tuomet logiška, kad bankų pelnas faktiškai priklauso Lietuvai ir bankų solidarumo įnašas yra privalomas.

Kredito unijos sudaro labai mažą finansų rinkos dalį ir realiai jos neuždirbo tiek, kiek uždirba bankai. Antra vertus, bankai realiai surenka visus žmonių pinigus, nes jie turi kreditines korteles: algos, mokesčiai, išmokos, pensijos ir pan. – bankai naudojasi 80 proc. žmonių pinigų. Tokių paslaugų realiai kredito unijos nesuteikia. Todėl jų ir neįtraukėme į šį projektą.

Remigijus Žemaitaitis, partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas