Retos miško uogos: vienos valgomos, kitos – nuodingos

Apie retus miškuose augančius uoginius augalus pasakojo VDU Botanikos sodo Floros sistematikos grupės vyresnysis botaninių kolekcijų kuratorius Kęstutis OBELEVIČIUS ir VU Botanikos sodo vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Auksė MEIDUVIENĖ.

VAIVORAS (Vaccinium uliginosum L.) – erikinių šeimos, šilauogės genties visžalis krūmokšnis. Vaivoras šviesamėgis augalas, augantis rūgščiame dirvožemyje. Lietuvoje paplitęs pelkėse, pelkėjančiuose miškuose, periodiškai įmirkstančiuose, nederlinguose smėlio dirvožemiuose – dažniausiai pušynuose. Atsparus šalčiui, tačiau žiedai bei jų užuomazgos dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Tai ilgaamžis augalas, gyvena apie 80–100 metų ir daugiau. Be vaivoro Lietuvoje savaime auga dar tos pačios genties atstovai – mėlynės ir bruknės.

Kaip dar vadinamas? Lietuviški vaivoro sinonimai: girtė, šilauogė girtuoklė, voverakytė. Girtuokle vaivorą dažnai vadina dėl to, kad vaivorynuose ilgiau pabuvus ima svaigti galva, bet vaivoras apkaltintasvisai be pagrindo, kaltininkas – dažnai šalia vaivorų augantis pelkinis gailis (Ledum palustre).

Uogos. Vaisius – dažniausiai rutuliška arba kriaušės formos (gali būti ir kitokių) daugiasėklė uoga su melsva apnaša, žalsvu arba bespalviu minkštimu, plona odele, bespalvėmis sultimis, 8–13 mm skersmens, iki 0,8 g svorio. Vaivoro uogos, skirtingai nei mėlynės, nedažo mėlynai. Uogos dažniausiai pavienės. Sėklos šviesiai rudos. Vaivoro uogos pagal savo cheminę sudėtį labai artimos mėlynėms, tik askorbo rūgšties – vitamino C – jose yra daugiau – 28–110 mg % , todėl šiaurėje šios uogos laikomos natūraliu vitamino C šaltiniu.

Uogos vartojamos šviežios ir perdirbtos, tačiau Lietuvoje jos nėra labai vertinamos, tuo labiau kad dabar didesnį kiekį uogų sunku surinkti. Daugelis vaivorų uogas laiko nuodingomis, tačiau galvos svaigimą sukelia ne vaivorai, o, kaip jau buvo minėta, dažniausiai šalia augantys pelkiniai gailiai. Vaivoras – medingas augalas, jo uogomis minta miško paukščiai.

Gydo. Vaivorų uogos pasižymi uždegimą slopinančiu, temperatūrą mažinančiu, organizmą stiprinančiu poveikiu.

Sėkmingai auga botanikos sode. „VU Botanikos sode Kairėnuose savo kolekcijoje jau 17 metus sėkmingai auginame ir vieną vaivoro uogakrūmį, perkeltą iš natūralios augavietės. Jis puikiai auga naujoje vietoje ir kasmet dera“, – sakė Auksė Meiduvienė, VU Botanikos sodo vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė. Ji pasakojo, kad vaivorai dauginami sumedėjusiais auginiais balandį ar gegužės pradžioje arba pusiau sumedėjusiais auginiais birželį. Sodinama į aukštapelkines durpes arba į aukštapelkinių durpių ir smėlio ar priesmėlio mišinį santykiu 1:1 arba 2:1. Paviršius mulčiuojamas plonu pjuvenų sluoksniu ir gausiai laistomas.

ŠIAURINĖ KATUOGĖ (Rubus arcticus L.) – erškėtinių šeimos gervuogės genties žemaūgis, žolinis, uoginis, dvinamis augalas, paplitęs šaltesnio klimato regionuose, upių slėniuose, drėgnuose mišriuose miškuose, pelkėse, ant kupstų, krūmynuose, tundroje ant uolėtų šlaitų, pavieniui arba grupėmis. Seniau vadinta šiaurine aviete. Lietuvoje žydi, tačiau retai subrandina uogas. Šis augalas ne tik vertingas savo uogomis, bet ir puošnus ryškiai rožiniais žiedais, išraiškingais lapais.

Kaulavaisiai. Vaisiai sutelktiniai, sudaryti iš daugelio kaulavaisių, juosvai raudoni, iki 1 cm skersmens ir apie 1 g svorio. Uogos itin vertingos, skanios, saldžiarūgštės, kvapnios, primenančios ananasus. Jose aptinkami net 79 lakūs aromatiniai junginiai, yra iki 200 mg vitamino C, iki 7 proc. cukrų, apie 2 proc. citrinos, obuolių, kt. organinių rūgščių, rauginių medžiagų, antocianinų, flavonolių. Sunoksta liepos–rugpjūčio mėnesiais. Skinami vaisiai sunkiai atsiskiria nuo žiedsosčio.

Skandinavijos šalyse šis augalas labaivertinamas, iš jo uogų gaminamos sultys, uogienės, kisielius, ypač skanus vynas, likeris. Vaistinėms arbatoms vartojami lapai ir žiedai.

Gėlyne. Kaip dekoratyvus žemas, kiliminis augalas puikiai tinka alpinariumuose, gėlynuose. Joms auginti reikalingas rūgštus dirvožemis (pH 4–5,5). Tinka rūgščių durpių ir priesmėlio mišinys. Geriausia sodinti tose vietose, kur per dieną būna dalinis pavėsis, nes tai miško augalas. Dauginama dalijant kerą, šaknų atkarpomis su pumpurais ir sėklomis. Sėklos sėjamos šviežiai išimtos iš vaisių, nes pasėtos vėliau būna prastesnio daigumo. 

PAPRASTOJI KATUOGĖ (Rubus saxatilis) – erškėtinių šeimos gervuogės genties žemaūgis, daugiametis žolinis, uoginis augalas. Stiebai statūs, iki 30 cm aukščio. Vegetatyviniai stiebai šliaužiantys, iki kelių metrų ilgio. Lapai trilapiai (tuo skiriasi nuo kitų nuodingų raudonųjų uogų).

Uogos. Ryškiai raudonos, rubino raudonumo, kekėse po 20 uogų. Sunoksta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Prisirpusios gana ilgai išsilaiko ant augalo. Uogos turtingos, 22 vitamino C, karotino – 9,1 mg, katechinų – 310 mg, pektinų – 1,54 mg, taip pat mineralinių medžiagų. Tinka vartoti šviežias, taip pat virti uogienę, spausti sultis. Liaudies medicinoje naudojami gydant mažakraujystę, peršalimus, podagrą, sąnarių uždegimus.

PAPRASTOJI TEKŠĖ (Rubus chamaemorus) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos gervuogės (Rubus L.) genties daugiametis, 8–30 cm aukščio dvinamis, žolinis, šakniastiebis augalas. Labai atsparus šalčiui ir šviesamėgis. Lapai trilypiai ar penkialypiai, žiedai balti. Vaisiai – stambūs oranžiniai, sultingi kaulavaisiai. Paprastoji tekšė paplitusi Skandinavijoje, Šiaurės Amerikoje, šiaurinėje Azijoje. Auga pelkėse, šlapiuose miškuose. Lietuvoje, išskyrus pietrytinę jos dalį, dažnoka. Auga Tyrulių pelkėje, kai kur sudarydama nemažus sąžalynus.

Uogos. Uogos iki 1,5 cm skersmens, oranžiškai geltonos, sultingos, saldžiarūgštės, aromatingos. Sunoksta liepos–rugpjūčio mėnesiais. Turi daug, iki 200 mg vitamino C, 3–4 kartus daugiau nei apelsinuose, todėl ne veltui ji vadinama šiaurės apelsinu, taip pat gausu vitamino A. Be to, jose yra 3,8–4,9 proc. cukrų, 0,9–1,4 proc. organinių rūgščių, 0,21–0,34 proc. pektinų, 0,2–0,3 proc. rauginių ir dažinių, taip pat mineralinių medžiagų.

Vartojamos šviežios, tinka perdirbti, bet mūsų šalyje menkai dera, todėl didesnės ūkinės reikšmės neturi. Saldžiomis tekšių uogomis galima pagardinti įvairiausius desertus, be to, iš jų daromas puikus likeris. Geriausia tekšes laikyti šaldytas. Vaisiai supilami į dėžutes, pagal skonį užberiami cukrumi. Augalai dauginasi šakniastiebinėmis atžalomis ir sėklomis.

MILTINĖ MEŠKAUOGĖ (Arctostaphylosuvaursi Spreng.) – viržinių (Ericaceae) šeimos daugiametis, visžalis, žemaūgis, prie žemės prigludęs kiliminis krūmokšnis, su toli besidriekiančiomis šakomis. Senos šakos išsiraizgiusios, gumbuotos, rudos, jaunos šakelės – šviesios, pilkai rudos. Lapai standūs, jų viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė šviesesnė. Žiedai rausvi, po 3–12 susitelkę į kekes. Žydi gegužės–birželio mėnesiais.

Uogos. Vaisius – rutuliška, miltinga, skaisčiai raudona blizganti uoga, tačiau geru skoniu nepasižymi, burnoje jaučiasi tarsi miltų skonis. Gal todėl ir pavadinta miltine meškauoge. Vaisiai prinoksta rugpjūčio–spalio mėnesiais. Mūsų šalyje meškauogių uogos dažniausiai nevalgomos, bet ne dėl to, kad būtų nuodingos, o dėl to, kad yra neskanios. Jas tikrai galima valgyti be baimės. Jų uogomis gardžiuojasi miško paukščiai ir kiti gyvūnai. Miltinė meškauogė auga šviesiuose, sausuose pušynuose. Dažnai sutinkama Varėnos, Lazdijų, Švenčionių rajonuose, vakarinėje Lietuvos dalyje apyretė, kitur visai neauga.

Vaistai. Miltinė meškauogė – vaistingas augalas. Vaistinei žaliavai renkami lapai ir trumpos šakelės žydėjimo metu. Meškauogės lapų nuoviru gydomas šlapimo takų, šlapimo pūslės, inkstų ligos.

Kuo skiriasi nuo bruknių? Nuo bruknių lapų skiriasi tuo, kad bruknių lapų apatinė pusė su tamsiai rudais taškeliais, o lapo kraštas truputį dantytas.

PAPRASTOJI IEVA (Padus avium Mill.) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos aukštas krūmas arba 3–7 m aukščio medis su tankia, plačia laja. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais.

Kaulavaisiai. Vaisius – juodas blizgantis sultingas kaulavaisis. Prinoksta rugpjūtį. Ievos vaisiai yra skanūs ir naudingi, specifinio sutraukiančio skonio. Vaisiuose yra apie 5 proc. cukrų, pektinų, obuolių ir citrinos rūgščių, antocianų, flavonoidų, karotino, rauginių medžiagų, eterinių aliejų. Subrendę vaisiai su vaiskočiais renkami rugpjūtį.

DĖMESIO! Vaistinei žaliavai naudojami tik ievos vaisiai, nes kitos augalo dalys (žievė, lapai, žiedai) nuodingos. Džiovintų ievos vaisių nuoviras turi uždegimą slopinančių savybių. Vartojamas kaip sutraukianti priemonė viduriuojant, sutrikus virškinimui dėl apsinuodijimo maistu. Verdamas kompotas, kisielius, uogienė, tinka naudoti pyragų ir virtinių įdarui, spausti sultis. Prieš ruošiant gaminius iš uogų būtina pašalinti kauliukus, nes jie, kaip ir daug kitų kaulavaisių, nuodingi.

ŠIOS PUOKŠTĖS – PRASTA MINTIS

Dėl jūsų prastos savijautos kalta gali būti puokštė ant stalo. Ievos žiedai, o ypač lapai, kaupia benzolo aldehidą. Prastai vėdinamame kambaryje benzolo aldehidas, įkvėptas su oru, veikia neigiamai – pradeda skaudėti galvą, darosi silpna. Kita gėlė, kuri nelinkusi atsidėkoti savo skynėjams, – pakalnutė. Nepatartina pakalnučių puokščių laikyti kambaryje, kur ilgiau būname. Gėlių skleidžiami eteriniai aliejai turi nuodingų junginių, todėl galima lengvai apsinuodyti. Jei jaučiate tokius požymius, reikia greitai išeiti į lauką, o vėliau išmesti puokštę ir išvėdinti kambarį.

Apsauga. Ievoje yra labai daug aktyvių fitoncidų, kurie naikina ne tik mikrobus, bet ir vabzdžius. Žievė nuo kamieno lupama kovo mėnesį ir džiovinama kaip vaisiai. Išdžiūvusi sumalama. Sutrintais žievės milteliais naikinamos musės. Šviežių ievos vaisių kvapas svaigina, todėl jų vengia vabzdžiai. Sutrintais lapų milteliais naikinami ir kolorado vabalai.

PAPRASTASIS RAUGERŠKIS (Berberis vulgaris L.) – raugerškinių (Berberidaceae) šeimos iki 1,5–3 m aukščio ir pločio, tankus, dygliuotas krūmas. Šaknys rudai pilkos, perpjovus – geltonos, silpno kvapo, kartaus skonio.

Uogos. Vaisius tamsiai raudona, pailgai elipsiška, rūgšti, sultinga, malonaus kvapo uoga su keliomis sėklomis. Sunoksta rugpjūtį–rugsėjį ir kabo nusvirusiose kekėse iki vėlyvo rudens. Rinkti raugerškio vaisius galima nesibaiminant įsidurti, nes uogų kekės kabo ant ilgų kotukų. Uogas reikia nuskinti laiku, rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, kol dar yra kietesnės. Visiškai sunokusios uogos suminkštėja, todėl jų derlių patogiau nuskinti kekėmis su žirklutėmis ar sekatoriumi.

Šviežios uogos valgomos (be kauliukų) apetitui sužadinti, o jų sultys – troškuliui malšinti, kai labai karščiuojama. Tinka spausti sultis, virti rūgščiai saldžias uogienes, džemus, koservuoti uogas sūryme ir naudoti garnyrams, patiekalams papuošti. Perdirbant uogas, sėklas būtina atskirti, nes jos nuodingos. Džiovintos uogos naudojamos kaip įvairioms salotoms paskaninti.

Prinokusiose raugerškių uogose yra 2,4–6,6 proc. citrinos ir obuolių rūgšties, cukrų, apie 1 proc. pektinų, apie 100 mg askorbo rūgšties (vitamino C), vitaminų P, K, rauginių ir mineralinių medžiagų.

Lapai. Vaistams renkami lapai ir uogos. Lapai skinami pavasarį, kai augalas žydi. Jaunais raugerškių lapais galima paskaninti salotas, sumuštinius.

JUODAUOGIS ŠEIVAMEDIS (Sambucus nigra L.) – šeivamedinių šeimos 2–6 m aukščio krūmas arba nedidelis, iki 10 m aukščio, medis. Sutrinti lapeliai nemaloniai kvepia.

Žiedai. Gelsvai balti, skėtiškuose tankiuose žiedynuose, kvepiantys. Juodauogio šeivamedžio žiedų užpilas skatina šlapimo, tulžies išsiskyrimą, prakaitavimą, slopina uždegimą. Jo geriama sergant gripu, kvėpavimo takų, inkstų, šlapimo pūslės uždegimu, taip pat juo skalaujama skaudanti gerklė. Iš baltų juodauogio šeivamedžio žiedų galima gaminti sirupą, sultis, vyną, sidrą, uogienes, įvairius desertus (ledus, želė, pyragus, kremą).

Kaulavaisiai. Šeivamedžio vaisius – juodai violetinės uogos pavidalo kaulavaisis (viduje 2–4 kauliukai).

DĖMESIO! Žalios uogos yra nuodingos. Jos renkamos tik visiškai sunokusios, rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Vaisių užpilas vartojamas nuo tų pačių ligų kaip ir žiedų užpilas. Šeivamedžių vaisiai naudojami kaip kulinariniai dažai. Uogos, nors nėra gardžios, turi specifinį skonį. Dažniausiai gaminama uogienė, želė, jų dedama į pyragus, tortus, naudojamos vynui ir brendžiui gaminti.

Apsauga. Tinka augalų apsaugai nuo kenkėjų. Juodauogio šeivamedžio dalys įsaulyje arba patrintos skleidžia specifinį kvapą. Lapai naudojami baidyti muses nuo gyvulių. Darže tankiai ir giliai prismaigsčius šio augalo šakelių, dingsta kai kurie kenkėjai, pavyzdžiui, serbentinės kandys, kopūstiniai baltukai. Nemėgsta šio kvapo ir kurmiai bei graužikai. Todėl nuo senų laikų šeivamedžiai sodinami prie ūkinių pastatų, kad atbaidytų graužikus.

Gražūs, bet nuodingi

PAPRASTASIS ŽALČIALUNKIS (Daphne mezereum L.) – timelėjinių šeimos krūmas. Šis nuodingas, dekoratyviai atrodantis augalas pastebimas pavasarį, kai kovo–balandžio mėnesiais žydi ryškiai rožiniais, kvapniais žiedais, ir vasaros pabaigoje, kai sunoksta ryškiai raudonos uogos. Peržydėjęs žalčialunkis išleidžia lapus ir subrandina ryškiai raudonas uogas. Augalas labai nuodingas, uogos nevalgomos, nuodingos. Tai pats nuodingiausias sumedėjęs augalas Lietuvoje. Paplitęs drėgnuose lapuočių miškuose, pavėsingose vietose, griovių šlaituose.

KETURLAPĖ VILKAUOGĖ (Paris quadrifolia L.) – lelijinių šeimos daugiametis žolinis augalas su keturiais kryžmiškai augančiais lapais ir ilgu nariuotu šakniastiebiu. Žiedai gelsvai žali. Žydi gegužės–birželio mėnesiais. Vaisius – viena juodai melsva uoga. Vilkauogės uogos mirtinai nuodingos, taip pat labai nuodingi ir šakniastiebiai. Dažnai sutinkama visoje Lietuvoje, auga lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose pavėsingose atšlaitėse, drėgnokuose, derlinguose dirvožemiuose. Jei nebūtų tokia nuodinga, visai tiktų auginti pavėsyje, kur mažai kas auga.

VARPOTOJI JUODŽOLĖ (Actea spicata L.) – vėdryninių šeimos daugiametis žolinis augalas. Labiausiai paplitę lapuočių miškuose. Žiedai balti, sunokina juodas uogas. Visose augalo dalyse aptinkama nuodingų medžiagų. Nors augalas dekoratyvus, puikiai auga pavėsyje, dėl apetitiškai atrodančių uogų nereikėtų auginti, nes gali susivilioti vaikai. Sodybose, soduose ar gėlynuose kartais auginama dekoratyvinė juodžolė (Actea rubra).

PAPRASTASIS KARKLAVIJAS (Solanum dulcamara L.) – bulvinių šeimos daugiametis puskrūmis. Plinta šakniastiebiais. Stiebai iki 1,5–3 m ilgio, viršutinė dalis laipiojanti, žolinė, žiemą nunykstanti. Lapai žali, ilgakočiai. Žiedai violetiniai (kartais balti), sutelkti skėtiškose šluotelėse. Žydi birželio–rugsėjo mėnesiais. Vaisiai – kiaušiniškos, iki 1,2 cm ilgio, ryškiai raudonos, dvilizdės, sultingos, karčiai saldžios uogos. Pirmosios uogos prinoksta liepą. Uogos, kaip ir visas augalas, nuodingos. Auga drėgnuose miškuose ir krūmuose, paupiuose, paežerėse, pagrioviuose.

PAPRASTOJI PAKALNUTĖ (Convallaria majalis L.) – pelžiedinių šeimos, pakalnučių genties daugiametis, žolinis šakniastiebinis augalas. Žydi baltais žiedais, sunokina ryškiai oranžines uogas. Uogos yra nuodingos – nevalgomos.

Pašanekovų ir 123rf nuotr.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.