Rojaus kampelis greta girios su vilkais, ūkiu, globojamais vaikais ir priglaustais augintiniais

Sodybos šeimininkė, kartais atitrūkdama nuo darbų ir rūpesčių, pasineria į tapybos pasaulį, ne vienas darbas jau iškeliavęs už Lietuvos ribų, ne vienas puošia ir mūsų krašto žmonių namus. Mama, namų židinio saugotoja, kūrėja ir ūkininkė prisipažįsta, kad labiau vertina ramybę nei visuomeninį šurmulį. Tarp pažįstamųjų ji dar žinoma Baltosios Vilkės vardu. Šis vardas pasufleravo ir sodyboje įkurtos „Vilkės klėtelės“ pavadinimą. Čia ji su vaikais imasi keramikos darbelių – molio minkymas, lipdymas ir kūryba visiems tampa nusiraminimą teikiančia meditacija.

Biržų rajone, Latvelių kaime, gyvenanti G. Karitonienė atvirai sako, kad gyvenant visai arti laukinės gamtos tenka susitaikyti su jos taisyklėmis, suprasti, kad nesi vienintelis šeimininkas ir kurtis taip, kad pavyktų bičiuliškai sugyventi net su vilkų šeimomis.

Į sodybą pamiškėje Jūsų šeima persikėlė prieš 35-erius metus. Kaip kūrėtės naujoje vietoje?

Atsikraustėme į vyro senelių sodybą. Čia jau stovėjo gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, buvo 24 ha žemės sklypas. Mūsų šeima gausi, per 29-erius metus užauginome tris savus vaikus, įsidukrintą mergaitę ir dar 27 priėmėme globon. Vaikams reikėjo daugiau erdvės, kambarių, tad pastatėme dar vieną gyvenamąjį namą.

Kurį laiką net turėjome melžiamų karvių ūkį, bet kritus pieno supirkimo kainoms, o ir sveikatai nestiprėjant, teko jo atsisakyti. Dabar auginame avių bandą, prižiūrime daržus, sodą.

Dalis globotinių turi specialiųjų poreikių, bet jiems sodyboje patogu, jauku, mokosi svarbiausių gyvenime dalykų, kiek pavyksta prisideda prižiūrint daržoves, gėles, rūpinasi priglaustais katinukais, žaidžia su sodybą saugančiais šunimis. Vaikai mokosi glostyti augintinius, atsargiai priglausti, rūpintis jais – visi šie dalykai jiems teikia džiaugsmo. Iš pradžių nelabai žinojome, kaip auginti tokius vaikučius, bet daug mokėmės, lankėme seminarus, bendraudami su jais, stebėdami, diena po dienos kaupėme patirtį.

Pastebėjau, kad jiems labai naudingi keramikos užsiėmimai, todėl per karantiną, kai užsidarė būreliai Biržuose, namuose įrengėme specialią molio dirbtuvėlę. Darbas su moliu vaikams tarsi meditacija, jie nusiramina, susikaupia. Ir man pačiai gera, ramu.

Su dirbtuvėle susijusi žaisminga istorija. Vyras, padėjęs namuose esančioje kamaroje įsirengti nedidelę studiją, pasiūlė ją pavadinti „Vilkės kamarėle“, bet kai kūriau feisbuko paskyrą supainiojau žodžius ir įrašiau „klėtelė“, taip ir liko „Vilkės klėtelė“.

O „Vilkės“ todėl, kad jau seniai vadinuosi Baltąja Vilke, nes greta sodybos gyvena net trys vilkų šeimos, vieną pažįstame jau beveik 20 metų. Sugyvename draugiškai, bet saugodami ūkį, įsigijome aviganių. Esu gamtos žmogus, gana uždara, labiau patinka ramybė, mėgstu būti atsiskyrus nuo šurmulio, todėl ir pasivadinau Baltąją Vilke.

Žodžiai, kad kaimynystėje gyvena vilkai, skamba bauginamai, ir ne šiek tiek...

Stengiamės su jais bičiuliautis, mes jų neliečiame, jie – mūsų. Biržų giria nuo sodybos yra vos už 500 metrų. Žinoma, 500 metrų spinduliu teritoriją saugo apmokyti šunys. Tiesa, pirmieji, jau pasimirę prieš metus kitus, buvo susidūrę su vilkais, nemenkai nukentėjo, bet išgyveno, atsitiesė. Dabar auga jaunoji ketveriukė, dar viena kalytė likusi iš pirmosios kartos ir vieną priėmėme iš prieglaudos. Jos ir saugo mūsų sodybą.

Esame nuo vilkų ir nusvilę. Maždaug prieš 25-erius metus apsiveršiavo karvė, veršiuką pririšome pievoje, ne taip toli nuo namo, bet radome papjautą. Buvo rugpjūtis, kai vilkai išveda vilkiukus medžioti. Nuo tada elgiamės atsargiau, labiau prižiūrime gyvulius ir vilkai jų neliečia.

Vis tik antras liūdnas atvejis nutiko prieš keletą metų, kai vilkai nusitempė ėriuką. Jis jau gimė šlubuojantis, vis atsilikdavo nuo bandos, tad jo vilkas ir patykojo. Bet daugiau nuostolių nesame patyrę. Žinome, kur yra jų takai, kada išeina iš miško, kada grįžta po medžioklės, ir stengiamės laiku suginti avis į tvartą arba išginti ryte ganytis į aptvertą gardą.

Labai padeda bandą aviganiai. Žinoma, ir pačiam reikia prisiimti atsakomybę, rūpintis, prižiūrėti avis. Taip, tiesa, dabar jau prasideda neramios naktys, vilkai suaktyvėjo, šiemet anksčiau pradeda išvesti vaikus į medžioklę. Laimei, tvartas saugiai uždarytas ir jie ten negali prasibrauti.

Buvimas arti gamtos neišvengiamai pakoreguoja mūsų sprendimus. Pavyzdžiui, nelaikome vištų, nes išnešioja lapės, vanagai. Žinoma, norėtųsi turėti savų kiaušinių, bet suprantame, kad patenkame į gyvūnų teritoriją, kad jie, kaip ir žmonės ieško maisto, kad išgyventų.

Bet daržovių auginti tikriausiai niekas netrukdo?

Taip, valgome savas, sveikai užaugintas daržoves, iš savų rugių keptą duoną. Anksčiau daržus dirbome įprastai, kaip ir visi. Bet kai pradėjau labiau domėtis naujovėmis, ūkis tapo visiškai ekologiškas, nenaudojame pirktinių trąšų ar cheminių apsaugos priemonių.

Auginame bulvių, morkų, kopūstų, pomidorų, agurkų, svogūnų, česnakų, špinatų, salotų, salierų, prieskoninių augalų, braškių. Šiemet pasisodinome mėlynųjų bulvių, nes jose mažiau krakmolo.

Daugelį daržovių pradėjau auginti šiltnamiuose. Trys nemaži stovi sodyboje, dar vieną planuojame atsivežti iš namų Biržuose. Kai pradėjau kloti lysves šiaudais, vyresnio amžiaus kaimynai stebėjosi, bet, kai pamatė, kad tai gera idėja, nes mažiau ravėjimo, geriau žemėje laikosi drėgmė, daugiau laisvesnio laiko lieka, ir patys taip ėmė daržininkauti.

Be to, polikarbonatiniuose šiltnamiuose daržoves galiu apsaugoti nuo audrų, stambesnės krušos, tai ir apsauga nuo pavojingų saulės spindulių, užteršto lietaus. O derlius užauga toks pat geras, sveikas, subręsta dar anksčiau nei lauke.

Po atviru dangumi užsiauginu čiobrelių ir levandų, naudoju juos prieskoniams. Maistui pagardinti padžiovinu ir nasturtų žiedų. Labai skanus nasturtų, petražolių ir salierų lapų mišinys. Tinka mėsos, žuvies patiekalams, troškiniams, sriuboms. Nasturtų žiedai gerina virškinimą, apetitą, tinka kosuliui, peršalimui gydyti.

Nieko keista, kai šiltnamiuose auginami pomidorai, agurkai, paprikos, bet Jūs auginate ir kopūstus!

Šiemet ir jų pradėjau auginti šiltnamyje. Pernai eksperimentuodama pasodinau kopūstą, moliūgą, cukiniją, užsiauginau ir kelis bulvių kerus. Rezultatai pranoko lūkesčius. Iš dviejų kerų prikasiau pilną kibirą bulvių ir daug anksčiau nei būčiau galėjusi tai padaryti lauke – liepos viduryje. Moliūgas taip pat augo kaip išprotėjęs, keletas vaisių sunoko net kabėdami.

Šiltnamyje pasodintas kopūstas buvo sveikut sveikutėlis, užaugino didžiulę gūžę, o augusiuosius darže pernai užpuolė kenkėjai ir gerokai apgadino derlių. O štai šiemet pasodintus šiltnamyje jau valgome šviežius.

Šį rudenį planuoju šiltnamyje pasodinti bulvių, kad gegužę jau turėtume šviežių, vaikai anksčiau gaus vitaminų. Šį būdą jau esu išbandžiusi. Pasodintas prieš žiemą bulves tereikia gerai uždengti šiaudais ir jos nesušąla. Lygiai tą patį esu išmėginusi ir su moliūgais bei cukinijomis.

Sakote, kad šiltnamiai nemaži, bet vis tik erdvė ribota. Kaip viską sutalpinate?

Pradėdama šiltnamiuose auginti vis daugiau įvairių daržovių, pasidomėjau, kokios geriau auga viena prie kitos ir sugrupavau. Vienas šiltnamis skirtas agurkams, česnakams, braškėms, kopūstams, bulvėms, kitas – pomidorams, su jais auga paprikos ir prieskoniai.

Gražiai su pomidorais draugauja nasturtos, o prie agurkų sodinu serenčių. Abu augalai neblogai saugo daržoves nuo kenkėjų. Kad būtų saugiau, serenčių dar auginu tarp šiltnamių, nes palei išorinę sieną taip pat auga pomidorai.

Cheminių apsaugos preparatų ir trąšų neperku, pasitikiu natūraliomis: dilgėlių ir mielių raugu, ūkiniu muilu.

Dilgėlių raugu porą kartų per mėnesį laistau dekoratyvinius ir sodo augalus, daržoves tiek lauke, tiek šiltnamiuose. Dilgėlių ir mielių raugu (dukart per vasarą į jį įpilu ir jodo) pernai maždaug keturis kartus profilaktiškai purškiau ir rožes, nuo amarų jis padėjo išgelbėti slyvas.

Su sena sodyba dažnai paveldimas ir buvusių šeimininkų sodintas sodas. Ar ir pas Jus yra išlikusių senųjų vaismedžių?

Tik senelio sodinta obelis, kuriai jau per 100 metų. Ji kasmet apsipila žiedais, sunokina daug obuoliukų, tik jie kartoki – bet vis tiek ją saugome.

Patys pasodinome slyvų, vyšnių, aviečių, gervuogių, agrastų, juodųjų serbentų. Jau antri mėginu užveisti šilauogių. Ilgą laiką nepavyko, bet pernai du pasodinti sodinukai prigijo ir, regis, jau įsitvirtino. Šiemet dar kelis pasodinau.

Anksčiau nežinojau, kokioje vietoje jas sodinti, kaip tręšti. Sodindavome kaip avietes ar serbentus, bet galiausiai supratau, kad sodybos žemė joms per mažai rūgšti, todėl pernai į duobę pripyliau pirktos parūgštintos žemės, laisčiau vandeniu su citrinos rūgštele, šiemet naujiems sodinukams į duobę įbėriau ir pušies spyglių. Matau, kad krūmeliams tai labai patinka.

Yra dar viena problema. Pavasariais patvinsta greta tekantis Gervelės upelis, vanduo išsilieja iš krantų ir apsemia sodybą. Anksčiau augo gražiausi gėlynai, bet po kelių didesnių potvynių beveik nieko neliko. Tenka ieškoti tinkamos vietos augalams ir vaiskrūmiams, o ten, kur neauga, sodiname dekoratyvinius krūmus, medžius.

Miškelis prie miško..?

Greičiau parkas. Kiekvienas vaikas ir anūkas turi savo medelį. Mergaitėms – liepaitės, sidabrinės eglės, paprastosios eglės, pušys, vaikinams – beržai, ąžuolai, klevai. Man pasodinta eglė.

Iš vaikams pasodintų medžių sėklų jau auga nauji medeliai. Kai dukrai gimė dukrelė, parke prie jos liepos aptikau išdygusią mažytę jos atžalą. Gimus antrai dukrelei, netoli išdygo dar viena. Sūnaus ąžuolas taip pat pasisėjo ąžuoliuką tuo metu, kai gimė anūkėlis.

Kai matau, kad kuris medis auga prastai, žinau, kad ir tam vaikui tuo metu sunku, o medžiui atsigavus, atsigauna ir vaikas. Vienai globojamai mergaitei buvo labai sunkus metas ir jos sidabrinė eglė vargiai augo, visi medžiai ją pralenkė, nors buvo pasodinta labai graži. Bet kai mergaitės problemos išsisprendė, atsitiesė, į viršų šovė ir jos eglaitė, manau, netruks pasivys kitus medžius.

Sodyboje yra tebeauga šimtametis ir du maždaug 70-ies metų ąžuolai. Saugome juos, kaip ir senelio sodintą senąją obelį.

Anksčiau kažkodėl buvau nuvertinusi senuosius augalus, norėjosi prisisodinti madingų. Bet dabar grįžtu prie senųjų, matau, kad jie ir gražūs, ir nelepūs auginti, atsparūs klimato sąlygoms. Mėgstu senovines hortenzijas, pasodinau diemedį, piliarožių, gubojų, prie jų tinka dabar madingi rododendrai.

Iš senųjų sodybos gėlynų likusios mėlynai žydinčios mirtos, pavasariais pražysta snieguolės. Deja, daugelio augalų nepavyko išsaugoti, sunyko per pavasarinius potvynius.

Nors sodyba glaudžiasi prie miško, ji yra atviroje vietoje, mus supa laukai. Todėl apsaugai nuo vėjų pasodinome beržų ir liepų alėjas. Smagu pro langą ištiesus ranką paliesti šakas, klausytis jose čiulbančių paukštelių – tikras rojaus kampelis!

Pokalbio metu Gendrutė Karitonienė prasitarė apie šeimos itin mėgstamą cukinijų pyragą. Jo iš sodyboje sunokusių cukinijų iškepa jau dabar. O pernykštė konservuota burokėlių su agurkais mišrainė, pasak jos, beveik baigėsi nė nesulaukus Naujųjų metų. Ji mielai šiais receptais dalijasi su „Rasų“ skaitytojais.

Cukinijų pyragas

Reikės:

• 340 g cukinijos
• 3 kiaušinių
• 200 g miltų
• 130 g jogurto
• 70 g sviesto
• 200 g cukraus
• 5 šaukštų kakavos
• 2 šaukštelių cinamono
• 0,5 šaukštelio sodos
• 0,5 šaukštelio druskos
• 90 ml aliejaus
• šokolado, kokoso drožlių

1. Į sutarkuotą cukiniją įmaišoma druskos ir paliekama, kol išsiskirs sultys. Po to jos per sietelį nusunkiamos. G.
2. Birieji produktai sumaišyti viename inde, o kitame – išplakami kiaušiniai, į juos supilamas jogurtas, įmaišomas lydytas sviestas ir aliejus. Į šį mišinį suberiami birieji produktai ir masė gerai išmaišoma.
3. Tada sudedama cukinija ir tešla dar kartą gerai išmaišoma.
4. Į kepimo popieriumi išklotą skardą supilama tešla ir kepama iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje 40 min.

Iškepusi ir atvėsinusi pyragą, Gendrutė aplieja šokoladu, pabarsto kokoso drožlėmis.

Ji perspėja, kad labai svarbu nutaikyti miltų kiekį, mat įbėrus per mažai, pyragas iškeps šlapias, nebus purus.

Beje, kepinį galima pagardinti uogomis: šilauogėmis, avietėmis, braškėmis ar vyšniomis.

Konservuota burokėlių ir agurkų mišrainė

Tarkuotus virtus burokėlius ir griežinėliais supjaustytus agurkus ji deda į didelį puodą, pagardina pipirais, lauro lapais, įberia druskos, cukraus, įpila acto, šiek tiek aliejaus ir patroškina 15–20 minučių. Į dalį mišrainės dar deda virtų pupelių. Paruoštą mišrainę supilsto į stiklainius ir suneša į rūsį.

Skanaus!

Gendrutės KARITONIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.