Rožių žiedai – tai karūnos deimantai, bet nenuvertinkime ir lapų

Rimstant bijūnų šėlsmui, pamažu įsibėgėja rožių žydėjimas. Kiekvieną vasarą laukiame jų žiedų, pirmiausia būtent apie jų spalvą ir formą galvojame, kai renkamės sodinuką. Bet štai kalbėdama apie rožes, Jūs sakote, kad ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į lapus. Kodėl?

Lapai yra svarbūs gėlyno vizualiame kontekste. Pavasarį, kol laukiame žiedų, o ir vėliau, rožei nužydėjus, matome vien lapiją. Todėl svarbu, kad ji derėtų, pernelyg nekontrastuotų atspalviu su kitų augalų lapais, kad nerėžtų akies išsiskiriančia forma. Man gražiausi sodrių spalvų, blizgūs, tarsi pavaškuoti rožių lapai, juos net norisi paliesti. Jie išsiskiria iš visos gėlyno lapijos. Tokie lapai būdingi mano gėlyne auginamoms rožėms ‘Kolorscape Florentina‘ ir ‘Tranquillity‘.

Bet tai, suprantama, priklauso nuo želdyną formuojančio žmogaus skonio. Jeigu patinka ryškus kontrastas, nereikėtų atsisakyti, pavyzdžiui, rasakilos ir tamsios rožės derinio. Tas pats principas tinka ir derinant lapus. Pavyzdžiui, greta tolygius didelius lapus auginančios hortenzijos gali atsirasti smulkiažiedė rožė, jų lapai dažniausiai smulkūs ir karpyti.

Gražiai dera ir panašios formos, dydžio lapai, susiliejantys į vientisą lapiją. Mano gėlyne kartu auga skėstašakiai astrai ir krūminė rožė. Kol nežydi, augalai atrodo tarsi vienas.

Stiprių kontrastų ne itin mėgstu, vengiu sodinti tamsialapės rožės greta šiesialapių gėlių. Manau, gražų kontrastą sukurti gali būti net gi sunkiau. Vis tik vienas labiausiai vykusių, mano manymu, yra vilnotosios notros ir tamsių lapų rožės. Notros lapai itin šviesūs, bet ypatingos tekstūros, labai švelnūs, prie jų norisi prisiglausti. Esu suformavusi vieną tokį želdynėlį, vadinu jį „Barbės gėlynu“. Jame dominuoja rožinė spalva ir kuria mielumo, gaivumo atmosferą. Lapų kontrastą pasirinkau tikslingai, kad galėčiau paryškinti šį „barbiškumo“ įspūdį. Tarp vilnotųjų notrų pasodinau žemų, smulkiažiedžių rožių, pirktų prekybos centruose per akcijas, ir rožę ‘The Fairy‘, tad ir visas gėlynėlis atrodo miniatiūrinis.

Gėlyną galima labai matematiškai sudėlioti, sukomponuoti, suderinti, vis tik svarbiausia – jis būtų mielas akims. Jeigu smagu į jį žiūrėti, vadinasi, viskas gerai. Ne šiaip sau sakoma, kad skonis neturi draugų.

Beje, renkantis rožę nemažiau svarbu atkreipti dėmesį į jos atsparumą ligoms ir šalčiui, sergančios rožės lapai bus dėmėti, pageltę, turės akivaizdžių vizualių ligos požymių ir tai taip pat kenks gėlyno vaizdui.

Su kokiais augalais gėlyne derinate rožes? Kokių klaidų patartumėte nedaryti kuriant želdyną su rožėmis ir kitomis gėlėmis?

Rožių augintojai skirstosi į dvi komandas: vieni teigia, kad rožė turi augti viena ir nemėgsta kompanijos, kiti gi prieštarauja, kad rožei kitų gėlių kompanija yra būtina, nes iki žydėjimo ir po jo vaizdas liūdnokas. Aš palaikau antruosius ir rožes komponuoju su kitomis daugiametėmis gėlėmis.

Vienas iš klasikinių derinių su rožėmis yra katžolė, šalavijas, levanda.

Ankstyvam pavasariui aplink sodinu daug svogūninių gėlių, jos nukreipia dėmesį nuo po žiemos atželiančios rožės. Prieš pat rožėms prasiskleidžiant įspūdingą reginį kuria greta augantys ir anksčiau pražystantys bijūnai arba vilkdalgiai. Vasarai patinka deriniai su ežuolėmis, šilokais, veronikūnais.

Skėstašakis astras užpildo erdvę smulkiais žiedais rudenį, o visa sezoną jis džiugina sodria lapija. Ne mažiau įspūdingai vasarai pasibaigus rožės atrodo patagoninės verbenos arba kraujalakės kompanijoje.

Bet kuriant rožių derinius su kitomis gėlėmis, labai svarbu nepamiršti išlaikyti tinkamą atstumą tarp augalų. Susodintos pernelyg glaudžiai, rožės lengvai pasigaus miltligę (grybelinę ligą,) kuriai jos yra mažiau atsparios. Šios ligos išvengti padės gera oro cirkuliacija tarp augalų.

Spalvų institutas „Pantone“ šių metų spalva išrinko šiltą ir švelnų persikų atspalvį „Peach Fuzz“. Sakoma, kad jis simbolizuoja žmonijos poreikį susiburti, pajusti švelnumą ir rūpestį. Rožių pasaulyje tokių atspalvių netrūksta. Kokių veislių persikinės rožės yra Jūsų favoritės?

Auginu porą ‘Peach Fuzz‘ spalvos rožių, bet absoliuti mano favoritė yra Davido Austino ‘The Lady Gardener‘. Krūmas kompaktiškas, gausiai žydi, o žiedai tiesiog gigantiški ir skleidžia labai švelnų aromatą.

Tarp favoričių yra ir ‘Eveline Wild‘ rožė. Jos ne tik nuostabus atspalvis, bet augalas yra ir labai atsparus ligoms bei šalčiui, reikalauja minimalios priežiūros, o smagiausia dalis – jos žiedlapiai valgomi. Beje, yra atskira valgomų rožių rūšis. Renkantis gėlę, galima specialiai paieškoti tokios veislės, jos žiedais bus galima pagardinti patiekalus. Aš verdu arbatą, uogienę arba džemą. Taip pat dedu į salotas, joms rekomenduoju rožių veislę ‘Pear’. Jos žiedlapiams būdingas kriaušės skonis ir taip tinka salotoms! Beje, rožių žiedais visada smagu papuošti patiekalus, desertus.

Na ir trečioji – ‘Wildeve‘, taip pat Davido Austino rožė, kurios atspalvis turbūt labiausiai atitinka metų spalva išrinktąjį „Peach Fuzz“. Ši veislė taip pat labai atspari ligoms ir įspūdingai žydi – rekomenduoju atkleipti į ją dėmesį.

Vasara jau prasidėjo, ar dar būtų galima pasodinti vieną kitą nusižiūrėtos rožės sodinuką? Kaip prižiūrėti, kad spėtų iki žiemos įsitvirtinti?

Dar ir dabar tikrai galima sodinti vazonuose auginamas rožes, jos lengvai įsišaknys ir jau šiemet nudžiugins žiedais. Kitas reikalas, jei norite persodinti savo gėlyno rožę. Jei ne gyvenimo ir mirties klausimas – palikčiau augalą iki rudens senoje vietoje ir tik rudenį perkelčiau kitur.

Bet jeigu nėra kitos išeities, persodinant rožes dabar ir iškasant kerą iš grunto, reikėtų laikytis šiokių tokių rekomendacijų. Prieš imantis darbo, augalą reikia gerai palieti, kad jį iškasus žemė nekristų nuo šaknų. Daug vandens teks pripilti ir į naujai iškastą duobę, palaukti kol jis susigers, tada jau sodinti kerą.

Duobė negali būti per maža, į ją šaknynas turi lengvai tilpti ir likti šiek tiek vietos žemei užberti. Jeigu augalas senesnis ir šaknys ilgos, reikės gilesnė duobės. Bet tokiu atveju galima šaknis šiek tiek patrumpinti. Paprastai pakanka 50–60 cm gylio duobės.

Pasodintos rožės daugiau lieti nereikia, tai verta padaryti jau kitą dieną.

Persodinimo darbus patartina suplanuoti vėlai vakare, kai saulė nusileidžia. Reikia stengtis kuo mažiau judinti žemę aplink šaknis ir rožę perkelti su visu žemės kupstu. Persodinę nukirpkite visus užmegztus žiedus ir patrumpinkite žiedkočius. Likę lapai pirmomis dienomis pagels ir nudžius, bet ilgainiui iš pumpurų rožė išleis naujų lapų ir ūglių. Jeigu šis darbas pavyks sėkmingai ir rožė naujoje vietoje jausis gerai, galbūt dar šiemet nudžiugins žiedais.

Evelina Persijanova mielai sutiko pasidalinti rožių žiedlapių uogienės receptu. Pasak jos, aromatingiausios uogienės gaminamos iš Damasko, arbatinių arba centifolijos rožių. Pašnekovė perspėja, kad jokiu būdu NEGALIMA virti uogienės iš pirktinių arba cheminiais preparatais apdorotų rožių žiedlapių.

Rožių žiedlapių uogienės receptas

Reikės:

• 100 g rožių žiedlapių
• 500 gr cukraus
• 400 ml vandens
• šaukštelio citrinos sulčių

1. Nurinkę žiedlapius nuo rožių, nukerpame baltą galiuką, nes kai kurių veislių šie žiedlapių galiukai uogienei suteikia kartumo.
2. Nuplauname žiedlapius ir išdžioviname.
3. Kol jie džiūsta, paruošiame sirupą. Į vandenį suberiame cukrų ir užviriame. Pamaišydami verdame 5–10 min.
4. Sumažiname ugnį iki vidutinės ir sudedame žiedlapius, įpilame citrinos sulčių.
5. Verdame 20–30 min., bet jeigu reikia išgauti tirštesnę konsistenciją, galima pavirti šiek tiek ilgiau.
6. Leidžiame atvėsti. Jei uogienė per skysta, galima užvirti dar kartą, tačiau spalva tamsės, taps ne tokia patraukli.
7. Atvėsusią uogienę perpilame į švarią tarą ir užsukame, palikdami jame kuo mažiau oro.

Evelinos PERSIJANOVOS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.