Ruduo – pats laikas kontroliuoti piktžoles žieminiuose kviečiuose

Ypač veiksminga

Žieminiai kviečiai niekuo nesiskiria nuo kitų augalų, jiems reikia, kad iki pilno įsitvirtinimo nebūtų konkurentų, nes pakanka vidurūšinės konkurencijos. Čia tie atvejai, kai augintojas nežino laboratorinio sėklų daigumo, neįtaria, koks bus lauko daigumas, o gal dar ir sėklų dalis liks dirvos paviršiuje, ir padidina sėklų normą. Sėjant juostomis, mažiau problemų, nes sėjamoji atkartoja pakriką sėją ir tarp sėklų išsaugomas reikiamas atstumas, o jei sėklos guldomos į eilutę, pažeidžiama „privati“ erdvė ir pradėjusios dygti sėklos pradeda tarpusavyje konkuruoti. Stipresnių sėklų fermentai slopins silpnesnes sėklas ir jos gali pasirodyti vėliau arba visai nunykti. Jei pasėjamos „stiprios“ sėklos, kviečiai savo fermentais slopina ir augalus konkurentus, kuriuos mes vadiname piktžolėmis. Piktžolių kontrolė iki sėjos yra ypač veiksminga, galima sunaikinti kai kurias didelio žalingumo piktžoles, bet reikia nepamiršti, kad kai kurių piktžolių sėklos paklius į dirvą ir nebus praradusios daigumo. Efektyvus herbicidų panaudojimas ypač svarbus atsėliuojant kviečius, nes reikia nutraukti „žaliąjį tiltelį“ ir neleisti kai kurioms ligoms, ypač virusinėms, persimesti į žieminių kviečių pasėlį. Kai kurie augintojai, taikantys tiesioginę sėją, sumaišo kelias veikliąsias medžiagas, kad piktžolių kontrolė būtų pratęsta iki žieminių kviečių sudygimo ir įsitvirtinimo. Anksti pasirodančios piktžolės paprastai yra vienos žalingiausių, su kuriomis tenka susidurti kviečiams. Pašalinus ankstyvųjų piktžolių konkurenciją, žieminiai kviečiai lengviau įsitvirtina, nes nereikia eikvoti energijos galynėjantis su stipresniais konkurentais, užtektų augintojui išsikasti pirmuosius lapelius turinčią piktžolę ir kvietį, palyginti jų šaknis ir neliktų abejonių, kas stipresnis, dėl to išsprendus piktžolių problemą žieminių kviečių pasėliai geriau ištveria žiemą.

Kaip bediskutuotume, ruduo yra geriausias metas piktžolių kontrolei žieminiuose kviečiuose. Dažniausiai augintojai sako, kad nenori didinti išlaidų piktžolių kontrolei, nes žiemkenčiai gali neperžiemoti, žinoma, taip gali būti, bet svarbu atsižvelgti į ilgalaikes savalaikės piktžolių kontrolės pasekmes augalininkystės technologijose ir gal nereikia susitelkti tik į herbicidų naudojimą, šį klausimą derėtų spręsti įvairiais būdais.

Jei prieš 20 metų reikėjo įdėti labai daug pastangų aiškinant supaprastinto žemės dirbimo naudą, dabar augintojai patys sako, kad, perėję prie supaprastinto žemės dirbimo, kasmet sutaupo nemažai dyzelino vienam hektarui palyginti su ankstesniais sprendimais ir sumažėjo piktžolių laukuose. Sutaupyti degalai – sutaupyti pinigai. Pastaraisiais metais kalbėti apie supaprastintą žemės dirbimą praktiškai jau nereikia, geroji patirtis sklinda iš lūpų į lūpas, pastaruoju metu daugiau kalbama apie potencialią ekonominę dengiamųjų augalų naudą, tuo labiau kad jų ekonominė nauda nėra tokia akivaizdi, tačiau į ją taip pat svarbu atsižvelgti. Dengiamieji augalai gali suteikti ir dažnai suteikia ūkininkams ekonominę naudą. Kaip? Viena iš atsakymo dalių yra piktžolių kontrolė. Žinoma, jei dengiamieji augalai sėjami ne dėl pliuso, o siekiant efekto. Įprastai dirbama žemė, nuėmus derlių, kasmet paliekama plika. Sunku sugalvoti ką nors blogiau dirvožemiui kaip palikti jį nepridengtą vėjo, lietaus ir, galiausiai, šalčio erozijai. Auginant dengiamuosius augalus, dirva būna užimta gyvomis šaknimis, o dirvos paviršius – antžemine biomase, šaknys ir antžeminė biomasė tiesiogiai konkuruoja su piktžolėmis. Ūkininkai, norėdami lengviau kontroliuoti piktžoles, turėtų rinktis tokius dengiamuosius augalus, kurie greitai įsitvirtintų ir užaugintų daug biomasės. Taip siekiama tiesioginės konkurencijos: dengiamieji augalai turi panaudoti išteklius, kurie kitu atveju būtų skirti piktžolėms sudygti. Sėjant dengiamųjų augalų mišinį, dažnai jis yra veiksmingesnis nei vienarūšis pasėlis. Būna taip, kad sėjama pora augalų ir paliekamos pabiros, tačiau ar toks sprendimas pateisins lūkesčius? Galvojant apie pavasarį sėjamus augalus taip pat reikia galvoti apie dengiamuosius augalus, nes kai kurie jų auga greitai ir žiemą žūsta, o kitiems reikia daugiau laiko, kad įsitvirtintų ir gyvuotų iki pavasario. Dažnai rekomenduojama (nors ne visada būtina) naudoti augalų mišinį, kuris kartu užtikrintų nuolatinį augmenijos gyvybingumą, kad būtų geriau slopinamos piktžolės. Savaime suprantama, augalų išskiriami fermentai pagerintų ir mikrobiologinį dirvožemio aktyvumą.

Sėjos būdai

Didelę sėkmingo piktžolių naikinimo dalį sudaro greitas ir tolygus dengiamųjų augalų įsėjimas. Apskritai geriausia sėti dengiamuosius augalus kuo greičiau nuėmus derlių arba net anksčiau, kad būtų sutrumpintas laikotarpis, leidžiantis įsitvirtinti piktžolėms. Gana įdomi patirtis sėjant be dirvos dirbimo ir nenuėmus derliaus, tuomet galima tolygiai ir kontroliuojamai paskirstyti dengiamųjų augalų sėklas visame lauke. Dabartinės technologijos leidžia sėkmingai panaudoti bepiločius orlaivius ar kitą įrangą. Čia nieko naujo nėra, dar apie 1998–2000 m. atlikome gamybinius bandymus, sėjome žieminius rapsus likus pusantros savaitės iki kviečių derliaus nuėmimo. Kviečių pavėsyje rapsai puikiai sudygdavo, imant derlių susmulkinti šiaudai pridengdavo paviršių ir neleisdavo dygti piktžolėms, o rapsai greitai pasirodydavo iš po šiaudų. Žinoma, pailgėdavo šaknies kaklelis, o efektyvių priemonių augimo reguliavimui nebuvo, bet ir rapsai sėkmingai peržiemodavo.

Kita galimybė – sėti paskleidžiant sėklą mechaniniu būdu lauko paviršiuje, o norint pagerinti sėklų sąlytį su dirvožemiu, po sėjos dirva purenama, kiti ūkininkai sako, kad sėkmingai pasėja be žemės dirbimo. Norint, kad dengiamieji augalai augtų tolygiai ir būtų vešlūs, o tai – svarbus sėkmingo piktžolių naikinimo veiksnys, gali prireikti didesnės sėklų normos, bet daugeliu atvejų matyti, kad norma mažoka ir piktžolės randa nišą. Kontroliuoti piktžoles labai padeda augalinės liekanos po derliaus nuėmimo – jos gali užstoti saulės šviesą piktžolių sėkloms, todėl piktžolės dar labiau slopinamos iki augalų sėjos. Kartais sakoma, kad arimu sunaikinama daug piktžolių, dalis tiesos yra, kai kurios sunaikinamos, bet į dirvos paviršių pakeliamos naujos sėklos ir per tiek metų nemačiau, kad taikant tokią technologiją nereikėtų herbicidų, kai kuriuose ūkiuose purškiama net du kartus. Kai kurios dengiamųjų augalų rūšys turi alelopatinių savybių, jos sintetina chemines medžiagas, slopinančias piktžolių sėklų dygimą.

Piktžolės – ne biologinė įvairovė

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 105, 2023 m. rugsėjo 19 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Autoriaus nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.