Rūgštusis žagrenis – problemiška puošmena

Atkeliavo iš Šiaurės Amerikos

Į Lietuvą, kaip ir į kitus kraštus Europoje, rūgštieji žagreniai atvežti ir pradėti auginti dėl medelio dekoratyviųjų savybių. Iš rytinės Šiaurės Amerikos dalies kilę rūgštieji žagreniai yra labai atsparūs augalai, ištveria smarkius šalčius (nors kartais apšąla), nereiklūs dirvožemiui, gana sparčiai auga.

Dr. Z. Gudžinsko žiniomis, kai kuriose Europos šalyse rūgštieji žagreniai laikomi invaziniais augalais, juos auginti nerekomenduojama arba draudžiama. Lietuvoje rūgštieji žagreniai taip pat plinta savaime ir kartais sudaro didelius sąžalynus.

Šie augalai vertinami dėl to, kad yra palyginti neaukšti, dažniausiai užauga iki 3–4 m (retai iki 6 m) aukščio ir ištisus metus yra gana puošnūs. Ypač patrauklūs būna vasaros pabaigoje, kai susidaro raudoni vaisynai, ir rudenį, kai lapai nusidažo ryškiomis spalvomis.

Lapai – plunksniški ir dažantys

Rūgštusis žagrenis (Rhus typhina) – anakardinių (Anacardiaceae) šeimos, žagrenio genties, dekoratyvinis, lapus metantis, dažinių savybių turintis medis arba krūmas. Dekoratyvumą sukuria skėtiška laja, plunksniški lapai, į šluoteles sukrauti žiedai ir originalūs vaisynai, kuriuose sunoksta kaulavaisiai su viena sėkla.

Lapai rudenį nusidažo gelsva, oranžine, vyšnine, rausva, ugnies raudonumo spalva ir nukrinta. Verpstiški vaisynai su rudenį prinokusiais vaisiais tvirtai laikosi įsikibę šakelių per visą žiemą, kartu su medžio kamienu ir šakomis sudarydami labai savotišką siluetą.

Kamieno skersmuo – ne daugiau 35 centimetrų. Mediena – geltonos arba geltonai žalsvos spalvos.

Rūgštusis žagrenis – visiškai nereiklus medelis, kartais augantis kaip krūmas. Dauginasi šaknų atžalomis ir sėklomis.

Nenuodingas, bet gali sudirginti

Kaip paaiškino mokslininkas dr. Z. Gudžinskas, rūgštusis žagrenis (Rhus typhina) nėra nuodingas augalas, bet kai kuriems jautresniems žmonėms lapų, stiebų ir vaisių plaukeliai gali sudirginti odą, kvėpavimo takus. Pasitaiko, kad odą sudirgina ir šių augalų sultys.

Tiesa, botaniko duomenimis, žagrenio gentyje yra daugiau kaip 250 rūšių, tarp kurių esama ir labai nuodingų augalų: „Patys pavojingiausi šios genties augalai kartais atskiriami į raugmedžio (Toxicodendron) gentį. Šių augalų išskiriamos nuodingos medžiagos gali sudirginti odą, gleivines ir kvėpavimo takus, prie pačių augalų net neprisilietus – toksiškų medžiagų tokie žagreniai išskiria į orą, ypač – šiltomis, saulėtomis ir ramiomis dienomis. Prisilietus prie augalo arba ant odos patekus sultims, galimas smarkus nudegimas, ilgai trunkantis niežulys.“

Vietoj vaistų nenaudokime

Mokslininko Z. Gudžinsko duomenimis, rūgštieji žagreniai gydymo tikslais kartais buvo naudojami įvairių kraštų liaudies medicinoje, plačiausiai – Šiaurės Amerikoje: „Iš rūgščiųjų žagrenių pagamintais preparatais buvo gydomas hemorojus, naikinamos karpos, jų vartota siekiant sukelti vėmimą, skatinti šlapimo skyrimąsi, kartais buvo gydomos venerinės ligos.“

Botanikas pabrėžė, kad Lietuvoje rūgštieji žagreniai nebuvo laikomi vaistiniais augalais, tik dabar kai kas be rimto pagrindo juos bando populiarinti kaip vaistinius augalus.

Mokslininko Zigmanto Gudžinsko žiniomis, ir rūgščiųjų žagrenių mediena nėra plačiai naudojama, kadangi yra minkšta, gana trapi, sunkiai pritaikoma. Kartais žagrenio mediena naudojama smulkiems medžio dirbiniams gaminti, drožinėti, inkrustacijai.

Agresyviai ir atkakliai plinta

Žagrenis ne tik greitai auga, bet ir pernelyg įkyriai plinta, aplink medelius-krūmelius priželia daugybė nepageidaujamų ūglių – kelių ar net keliolikos metrų spinduliu. Kaipgi sustabdyti atkaklųjį žagrenį, įsiskverbiantį netgi į kitų krūmų vidų?

Tenka apgailestauti, bet tokio recepto nežino net mokslininkas dr. Z. Gudžinskas: „Rūgštieji žagreniai visada išaugina daug ilgų, paviršiniuose žemės sluoksniuose išsidėsčiusių šaknų su pumpurais, iš kurių prasikala ūgliai. Nėra jokių būdų sustabdyti šakninių atžalų augimą. Vienintelė išeitis – vengti auginti rūgščiuosius žagrenius tokiose vietose, kuriose nėra galimybės apriboti šaknų augimo į šonus.“

Patarimas – žagrenių nesodinti

Praktiškas botaniko dr. Z. Gudžinsko patarimas – rūgščiųjų žagrenių paprasčiausiai nesodinti nei savo kiemuose, nei sodybose, nei niekur kitur, nes per kelerius metus iš šakninių atžalų susidaro dideli sąžalynai. Ir dar: „Kadangi rūgštieji žagreniai yra labai stiprūs konkurentai, jie lengvai nustelbia beveik visų rūšių žolinius augalus, daugumą krūmų ir netgi jaunus medelius.“

Ypač ilgas šaknines atžalas jie išaugina tada, kai auga priesmėlio arba priemolio dirvožemiuose, kiek lėčiau plinta molio dirvožemiuose.

Jeigu vis dėlto labai norime auginti rūgščiuosius žagrenius, galima būtų sodinti tokioje vietoje, kuri iš visų pusių apribota šaknims skverbtis neleidžiančiomis kliūtimis.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija. Publikuojama pakartotinai

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.