Rūpi ir naminės, ir laukinės bitės

– Laukinės bitės gamtai reikalingos ne mažiau nei medunešės, – tvirtina Bičių karalienė Meilutė Mociškytė ir bičiulis iš Punsko (Lenkija) Petras Vitkauskas. Susitikusius šiųmetėje bitininkų šventėje prie Dusios ežero (Lazdijų r.) juos sudomino vieno dzūko pristatytas molio avilys, skirtas laukinėms bitėms gyventi. Pasak M. Mociškytės, anksčiau kai kuriuose Lietuvos regionuose buvo statomi molio tvartai, jų sienose dūzgė spiečiai įvairiausių vabzdžių. Matyt, jų egzistavimas buvo padiktuotas žmogaus neįminto būtinumo. – Mūsų krašte tebėra ir senovinių avilių, ir iš molio drėbtų statinių, – pripažįsta P. Vitkauskas.

Valstybės pasienyje – bičių ganyklos Beveik šešis dešimtmečius buvusioje dviejų valstybių pasienio zonoje tvyrojo arklo nemačiusi žemė. Pasak P. Vitkausko, bitėms natūralios pievos, kita laukinė augmenija buvo tikras rojus. Griuvus geležinei uždangai visos draudžiamos teritorijos tapo turistų lankomos, o žemdirbiams atsirado galimybė puoselėti senuosius kaimo verslus, ypač bitininkystę. Lazdijai nutiesė bendradarbiavimo tiltą iki Seinų, o Punsko bitininkai palengva tapo neformaliais Lietuvos bitininkų sąjungos nariais. Briuselyje sertifikuotas Lazdijų–Seinų krašto medus, abipus buvusios sienos dalijamasi verslo naujovėmis, puoselėjamas kultūros paveldas. – Domiuosi senovine bitininkyste, gaminu molio aviliukus, auginu laukines biteles, – pasakoja prie Galadusio ežero (Lazdijų r.) ūkininkaujantis Artūras Matusevičius. Savo sodyboje, kuri anksčiau buvo pasienio zonoje (ūkinė veikla čia buvo ribojama), jis prižiūri ir namines bites, gyvenančias kelminiuose, šiaudiniuose ir kitokių tipų aviliuose, ir laukines, suradusias landas molinio tvarto sienose. A. Matusevičius teigia jau seniai pastebėjęs, jog ant tvarto sienų laikosi molio bitelės. Jos nedidelės, pailgos, blizgančios, labiau panašios į širšes. Jų yra keletas rūšių. Ėmęs domėtis A. Matusevičius sužinojo, jog šios bitelės naudingos ir saugomos. Jų yra Vygrių ir Veisiejų regioniniuose, taip pat Suvalkų ir Romintos girios kraštovaizdžio parkuose. Ten joms įrengti mediniai ir moliniai aviliai. Abiejų šalių gamtininkai lankėsi Punsko ir Lazdijų apylinkėse, tyrinėjo augmenijos ir gyvūnijos įvairovę, aptiko augalų, įtrauktų į Raudonąją knygą.

Molio sienų gyventojos Kaimuose abipus Galadusio ežero mokslininkai rado daug retų, tik šiame regione išlikusių bitinių vabzdžių, stebėjo jų gyvenimą, vystymąsi, kalbėjo apie galimas naudingas biologines savybes. A. Matusevičiaus tvarto sienose mokslininkai aptiko daugiau nei 30 rūšių bitelių. Nors vabzdžiai šiek tiek ardo tvarto sienas, tačiau saugoti šias biteles verta dėl sodo, daržo derlingumo ir vaisingumo: jos naudingos kaip vaismedžių ir kitų medžių kenkėjų (amarų) naikintojos. Pasak A. Matusevičiaus, molyje bitės rausia urvelius, ardo sienas, technikai pridaro bėdų, nes kaip kregždės prineša molio į rastas kiaurymes padarguose: sudeda kiaušinėlius, užlipdo moliu. Punsko bitininkų draugijos vadovas P. Vitkauskas organizuoja bitininkų mokymus, juose dažnai paskaitas skaito, konsultacijas teikia Lietuvos mokslininkai. Galadusio ežero apylinkių gamtos įvairovė juos stebina savo unikalumu. Mokslininkų teigimu, kai kurios bičių rūšys evoliucijos laikotarpiu persikėlė iš uolų ir pradėjo daryti lizdus (kaip kregždės) ant žmogaus statomų sienų. Kaip ir medunešės, laukinės bitelės naudingos. Jeigu ne jos – išnyktų daug augalų rūšių. Jos įsikūrusios senų pastatų sienose. Skraidyti pradeda vos atšilus pavasario orams. Jos ne tik apdulkina žiedus, bet ir naikina kenkėjus. Anksti pavasarį jos surenka kenkėjus ir išskyras, kol iš avilių dar neišskridusios medunešės bitės. Sodams ir daržams jos turi ypač didelę reikšmę. Vasaros pabaigoje narveliuose likusios tik jų lervos, o dalis bitelių, sudėjusios kiaušinėlius, jau žuvusios, dalis keičiasi. Būna pavasarinės, kitos lekioja vasarą, paskutinės skraido liepą. Vasaros pabaigoje daugiausia skraido tik parazitinės bitelės, vadinamos gegutėmis. Pastarosios – žiedvapsvių šeimos bitelės. Jos nerenka žiedadulkių ir nemaitina perų, tik į gerų bitelių lizdelį įspraudžia savo kiaušinėlį. Šios gegutės gražios – žaliai raudonos, blizgančios, išore beveik nesiskiria nuo gerų molio bitelių. Parazitiniai plėviasparniai – taip pat sodo gynėjai, bet mažiau.

Kovoja su sodų kenkėjais Bitininkystės konsultantės M. Mociškytės teigimu, suaugę vabzdžiai, kaip ir žiedmusės bei bitės, minta nektaru, todėl labai svarbu sodyboje turėti nektarą teikiančių augalų (krapų, kraujažolių, garstyčių, mėtų) ir nenaudoti pesticidų. Gal ir keista, bet jie pirmiausia veikia plėšriuosius vabzdžius – šie yra imlesni aplinkos pokyčiams, greitai pripranta prie chemijos ir toliau dauginasi. Po XX a. aštuntojo dešimtmečio molio namus bei skiedrinius stogus pakeitė mūriniai pastatai, dėl to išnyko daug rūšių naudingų vabzdžių. M. Mociškytės žiniomis, šalyje ištirtos tik dvi laukinių bitelių rūšys. Nors šalyje stengiamasi saugoti gamtos įvairovę, bet dėl žemdirbystės intensyvinimo natūralių pievų buveinės nyksta, nyksta ir visi jose gyvenantys mikroorganizmai. Ne tik bitės, bet ir pievų drugiai laikomi puikiu visos bioįvairovės ir bendros ekosistemos sveikatos indikatoriumi. Laukines biteles patariama laikyti sodininkams, ekologinių ūkių šeimininkams, nes molio bitelės minta sodo ir daržo kenkėjais. Bitelės turi ypatingą reikšmę gėlėms apdulkinti. Be maisto (žiedadulkių ir augalų nektaro), joms reikia atitinkamo būsto. Daug bičių kasasi narvelius smėlyje, molyje. Išraitytoje angelėje bitelė prideda iš žydinčių medžių, žolių ir gėlių pririnkto nektaro bei žiedadulkių (maisto), sudeda kiaušinėlius. Prie kiekvieno gurinėlio maisto sudeda vieną kiaušinėlį ir užklijuoja molio dangele. Tam prireikia dviejų dienų. Kai visus kiaušinėlius saugiai sudeda, žūsta. Paskutinės patelės žūsta birželį ar liepą. Po savaitės iš kiaušinio išlenda lerva, kuri maitinasi 3–4 savaites, po to žiemoja. Pavasarį suaugęs vabzdys palieka lizdą. – Globodami bites žmonės rūpinasi gamtos įvairove, – pastebi Punsko bitininkas P. Vitkauskas. Jo teigimu, ką gamta sukūrusi, visa yra reikalinga. Regione tarp Punsko ir Lazdijų yra vietų su nepažeista ekosistema. Čia išlikusios natūralios buveinės naminėms ir lauko bitėms, vabzdžiams, kitiems gyviams, augalams.

„Baltųjų žmonių musės“ Bičių karalienės M. Mociškytės teigimu, pasaulyje žinoma daugiau nei 20 tūkst. bičių rūšių. Dzūkijos nacionaliniame parke mokslininkai aptiko 217 laukinių bičių rūšių. – Visos bitės reikalingos, nes joms išnykus po ketverių metų paskui iškeliaus ir žmogus, – reliatyvumo teorijos kūrėjo posakį primena M. Mociškytė. Naminė bitė (lot. Apis mellifera) – vienas daugiausia auginamų ir žinomų nuo neatmenamų laikų vabzdžių. Bitės giminingos vapsvoms. Manoma, jog, skirtingai nuo dabartinių bičių, jų tolimi protėviai buvo kitus vabzdžius medžiojantys plėšrūnai. Teigiama, jog bitėms – dešimtys milijonų metų. Tai, kad bičių būta jau neolito amžiuje, liudija Prancūzijoje terciaro laikotarpio nuogulose rasta suakmenėjusi bitė. Bičių darbininkių rasta ir mioceno nuogulose, kurių amžius siekia 20–25 mln. metų. Medų nešančių bičių tėvyne laikoma Pietų Azija, gal net dabartinė Afganistano teritorija. Taip manoma todėl, kad ir dabar ten (ypač Pietų Indijoje, Ceilone) iš keturių egzistuojančių bičių rūšių aptinkamos net trys. Neatmetama versija, kad pirmieji apie medų pasauliui paskelbė šumerai, visų pirma juo gydę žaizdas, o ne vartoję kaip maistą. Bitėmis nuo seniausių laikų domisi gamtininkai ir mokslininkai, net psichologai analizuoja jų šeiminius santykius. Tyrinėjama neįprasta jų lizdų architektūra ir korių sandara. „Pasimokyk darbštumo iš bitės“ – šį posakį žinojo senovės graikai ir kinai. Į Amerikos žemyną bites 1530 m. atvežė europiečiai, o ten gyvenusios gentys šiuos padarėlius vadino „baltųjų žmonių musėmis“.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.