Sabina Daukantaitė: „Mano šeima – mano ekstremali laimė“

Septynių vaikų mama ir dviejų anūkų močiutė, reklamos agentūros „Adcacao“ įkūrėja ir vadovė vilnietė Sabina Daukantaitė griauna stereotipus apie daugiavaikes šeimas – jos tokios kaip ir visos, tik meilės ir šilumos septynis kartus daugiau. 42-ejų metų Sabina daugelį stebina ir jaunatviška išvaizda. „Motinystė ne nualina, o įkvepia ir suteikia papildomos energijos“, – teigia ji.

Vaikai pasidalijo mamos ir tėčio pavardes S. Daukantaitė vardija savo vaikus: dvidešimt trejų Simonas, dvidešimtmetė Adelė, ji jau pati mama, apdovanojo močiutę anūkais – dvynukais Nojumi ir Tadu, devynerių Eduardas Vytautas, šešerių Konstantinas, penkerių Uršulė, beveik dvejų metų dvynės Unė Elena ir Dalia Morta. Šeimoje kartu su mama yra net keturios Daukantaitės – mergaitės turi mamos pavardę, o berniukai – tėčio Mindaugo. „Taip nutarėme, tiksliau, tokia buvo mano vyro idėja – taip jis norėjo išreikšti pagarbą ir mano giminei. Žinoma, šią mintį palaikiau – juk esu Daukantaitė, nors ir ištekėjusi septynių vaikų mama. Man labai graži mano pavardė, nenoriu su ja skirtis. Vaikų turime daug, todėl galime demokratiškai dalintis pavardėmis. Be to, vyriausi du vaikai yra iš pirmosios mano santuokos. Jų tėvelio nebėra, jie garbingai nešioja jo pavardę“, – pasakoja vilnietė. Sabina – kūrybinės komunikacijos specia­listė. Pasak jos, paprasčiau galima pristatyti kaip kūrybininkę, o dar paprasčiau – reklamų kūrėją. Šiuo metu ji gilinasi į tą pačią sritį, kurioje dirba daug metų. „Skirtumas tik toks, kad anksčiau buvau samdoma didelių agentūrų darbuotoja, o dabar esu pati sau šeimininkė, vadovauju savo įkurtai agentūrai“, – sako S. Daukantaitė.

Supo tėvų ir senelių meilė Sabina ir Mindaugas pažįstami nuo mokyklos laikų, mokėsi vienoje klasėje. Taip susiklostė, kad po ilgos pertraukos vėl yra drauge. „Kartu gyvename daugiau nei dešimt metų, o prieš dvidešimt penkerius Mindaugas man padėdavo ruošti matematikos namų darbus“, – prisimena Sabina. Septynių vaikų mama turi vieną brolį Simoną. Puikų, nuostabų, bet tik vieną. Apie didelę šeimą ji niekada negalvojo, kaip pati sako, būtų nekuklu jaunai ir motinystės nepatyrusiai moteriai svajoti apie septynis vaikus, be to, jie neatsiranda per vieną naktį. „Gyvename ir keičiamės, kartu su mumis keičiasi ir nuostatos, įsitikinimai. Dabar nė neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau, jei neturėčiau bent vieno iš savo septintuko“, – šypsosi mama. Sabina kilusi iš garbingos giminės. Apie savo senelius galėtų parašyti kelis tomus. „Gimiau po laiminga žvaigžde, nes visi mano seneliai buvo neeiliniai žmonės. Gabūs, veiklūs, talentingi, o svarbiausia – mylintys ir dori“, – sako ji. Sabinos senelis Feliksas Daukantas – skulptorius, profesorius, daugiametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, Dizaino katedros įkūrėjas, juvelyras, gintaro meistras, tų laikų inovatorius ir estetikos, gero skonio puoselėtojas. Kartą lėkdama per naktinį Vilnių, Sabina stabtelėjo sankryžoje užsidegus raudonam šviesoforo signalui ir pakėlė akis. Kitoje gatvės pusėje jai šypsojosi senelis Feliksas iš lauko stendo, pažyminčio jo gimimo šimt­metį. „Tai kur leki?“ – paklausė senelis. „Per dvi minutes aš jam viską papasakojau. Pasirodo, mieli susitikimai įvyksta ne bėgant, o tik sustojus“, – savo tinklaraštyje „7taskai.lt“ rašė Sabina. S. Daukantaitė apgailestauja, kad vaikystėje nesugebėjo deramai įvertinti, kaip jai pasisekė, kad gimė ir augo darnioje šeimoje, gražias tradicijas puoselėjančioje giminėje: „Mane supo tėvų ir senelių meilė. Tada atrodė, kad taip būna visiems ir visada. Vėliau, jau suaugus teko nusivilti ir suprasti, kad gyvenime būna visaip. O dabar mane labai sustiprina mano šaknys.“

Klaidinga nuomonė apie dideles šeimas Vadovaujanti savo įkurtai reklamos agentūrai, namuose besirūpinanti didele šeima Sabina randa laiko ir saviraiškai – rašo tinklaraštį: „Man patinka rašyti. Tai mano dienos iškrova, apmąstymas, pasidalinimas, meditacija. Rašau trumpais opusais, kuriuos perskaityti užima ne daugiau kaip tris minutes, tačiau kiekviename iš jų yra kokia nors moteriška, motiniška ar žmogiškoji įžvalga. Esu tokio amžiaus, kai natūraliai norisi abstrahuoti savo patirtį. Ja dažniausiai malonu dalintis – tai senas kaip pasaulis kartų pasikeitimo informacija principas. Nemokau ir nepamokslauju – tiesiog dalinuosi.“ Svarbu ir tai, kad Sabina nori atkreipti dėmesį į dideles šeimas, kurios nebūtinai asocialios ir nelaimingos – neretai vyrauja tokia stereotipiška nuomonė. Dažniausiai didelės šeimos tyliai džiaugiasi savo laime, todėl niekas apie jas negirdi, bet tai nereiškia, kad tokių nėra arba jų mažai. Jų daug ir jos tokios pačios kaip visos kitos šeimos. Taip pat smarkiai myli vaikus, taip pat rūpinasi savo gerove, tik sparčiau sukasi ir dažniausiai daugiau darbų per dieną nudirba. Sabinai tenka susidurti su stereotipais. Vienas jų – apie daugiavaikės mamos išvaizdą. Vilnietė dažnokai išgirsta: „Neatrodote kaip septynių vaikų mama.“ Kai kurie dar pasitikslina, ar tikrai juos visus pati pagimdė. „Juokinga, bet žmonėms kažkodėl atrodo, kad motinystė visiškai nualina ir sendina. Man atrodo atvirkščiai, visavertė motinystė įkvepia ir suteikia papildomos energijos“, – tvirtina Sabina. Ji dažnai susiduria ir su žmonėmis, kuriems atrodo, kad daugiavaikė mama turėtų būti visokeriopai remiama valstybės, o gal netgi gyventi iš „vaiko pinigų“ ar kažkokių pašalpų. Sabinos žodžiais, jos šeima iš valstybės negauna nė vieno euro kaip paramos. Viską uždirba patys. Ji apgailestauja, kad Lietuvoje remiami tik tie, kurie dėl kokių nors priežasčių atsiduria darbo rinkos užribyje. „Darbščios didelės šeimos paliekamos likimo valiai, kartais man dėl to būna šiek tiek liūdna. Ar aš turiu būti sunki ligonė, ar visiška nevykėlė, kad nors kartą per metus sulaukčiau socialinio darbuotojo dėmesio? Socialinės kultūros, rūpybos pamatas, gaila, bet pabyrėjęs“, – mano vilnietė.

Visavertė motinystė nepamirštant savęs Pirmuosius vaikus Sabina gimdė būdama studentė. Visus sunkumus kompensavo jaunystė, veržlumas – net neįsivaizdavo, kad kitaip galėtų būti. Dabar ir pati, prisiminusi aplinkybes, kuriomis augino pirmuosius vaikus, sunkiai sau atsako į klausimą, kaip neprarasdavo kantrybės. Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje egzaminams rengdavosi naktimis, prieš peržiūras tekdavo ir kelias paras be miego tapyti ar maketus lipdyti. O dar maži vaikai, papildomas darbas reklamos agentūroje... Vėliau gimdė jau vyresnė, kai buvo susikūrusi materialinį pagrindą po kojomis. Su trečiuoju vaiku mėgavosi motinyste ir niekur neskubėjo: mezgė, siuvo, kepė, grožėjosi kiekviena akimirka su kūdikiu. „Po dvejų metų tokių atostogų pajutau, kad visavertei motinystei atsiskleisti nėra būtina sąlyga suktis tik namuose. Man taip neįdomu. Jei nejausiu pasitenkinimo savo gyvenimu, būsiu nuobodi liūdna mama. Tai buvo paskutinis kartas, kai taip ilgai dirbau tik namų šeimininke. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad viską galima suderinti. Ne tik galima, kartais tiesiog būtina. Kiekviena moteris dažniausiai yra mama, nesvarbu, kiek ir kokio amžiaus vaikų ji turi. Bet tai nereiškia, kad mama negali būti puiki mokytoja, režisierė, konditerijos meistrė. Moterų talentai netelpa tarp keturių namų sienų. Žinoma, visos mes renkamės, tačiau aš pasirinkau taip: būti mama, būti žmona ir būti viskuo, kas man padeda atsiskleisti ir būti savimi“, – pasakoja Sabina.

Į darbą – išvirkščiu megztuku Penkių mažamečių vaikų mamos diena ima ir iškrečia pokštų – kartą pramiegojusi į darbą išlėkė išvirkščiu megztuku, o paruoštas bendradarbiams sūris per išsiblaškymą buvo paliktas namuose, spintelėje šalia kvepalų buteliuko. „Tai tipinė neišsimiegojusios mamos diena. Būna taip, nes mano dvynės dar mažos, dažnai tenka prie jų naktį atsikelti. Nors kartais gyvenu ir visiškai priešingai. Neseniai grįžau po keturių dienų atostogų Belgijoje. Ačiū vyrui ir mamai – jie mane išleido pasiganyti vieną. Svajonių atostogos! Per jas sočiai išsimiegojau, prisiplepėjau su drauge, atsipalaidavau nuo pasiutusiai didelio tempo. O istorija apie išvirkščią megztuką byloja, kad daug dalykų mano gyvenime nejučia virsta smulkmenomis. Viena vertus, tai gali atrodyti baisu, juk pusę dienos darbe prasėdėjau išvirkščiu megztiniu ir to nepastebėjau, kita vertus, nuolat skubėdama išmokau nesureikšminti gyvenimo niekalų“, – šypsosi S. Daukantaitė ir prisipažįsta, kad perfekcionistė buvo iki penkto vaiko. Dabar ji nebesistengia visko viena nuveikti, sekmadieniais cepelinų neverda. Jei su vyru abu būna namuose, pasiskirsto darbais: ji sukiojasi virtuvėje, prižiūri vaikus, o sutuoktinis užsiima jų autoūkio reikalais. „Persikraustėme gyventi į didelį namą, jame kasdien yra ką veikti. Tačiau tas pasiskirstymas ne dėl to, kad taip „reikia“. Man iš tiesų patinka gaminti maistą, o vyras visada džiaugiasi gavęs progą palaikyti rankose įrankį. Kartais keičiamės vietomis. Jei esu labai užsiėmusi, jam tenka prausti vaikus, kepti kiaušinienę, o aš, jei reikia, galiu ir vinį įkalti“, – tikina Sabina. Bendri šeimos pietūs būna tik savaitgaliais, darbo dienos prabėga be didesnių ritualų. „Kadangi prie šeimos stalo sekmadieniais susirenka dvylika žmonių, atradome būdą, kaip visiems pasilepinti skaniu maistu, pabendrauti ir nenuvarginti vieno kurio nors iš mūsų. Aš verdu sriubą, tėtis kepa laužo kepsnius, vaikai padeda dengti stalą, vyriausieji atsakingi už saldumynus. Didelių puodų daug neturime. Visų skoniai skiriasi, todėl dažniausiai gaminame po mažiau, bet įvairesnio maisto. Čia irgi daug kūrybos!“ – šypsosi Sabina.

Vaikus nori auginti Lietuvai S. Daukantaitė kupina kūrybinių sumanymų, į kuriuos įtraukia ir savo vaikus. Naujausias socialinis eksperimentas kai kam gali atrodyti šokiruojantis – tai fotosesija kapinėse. „Sutinku, kad gali būti ir kontroversiškų vertinimų, tačiau taip noriu išreikšti savo poziciją. Mane jaudina tėvynės reikalai. Žmonės emigruoja, čia likusieji dažnai skursta, liūdi nematydami perspektyvų, seni žmonės neturi lėšų oriai gyventi. Matau, kad baisi statistika apie nykstančią Lietuvą valdžios nebejaudina. Skaičiai, kurie anksčiau šiurpindavo, dabar tėra tik formali informacija, ją išmoko ignoruoti tie, kurie turėtų priimti efektyvius ekonomikos, ūkio, socialinio teisingumo sprendimus. Ši fotosesija – mano ir fotomenininkės Kristinos Aleksynaitės idėja, bandymas statistiką paversti vaizdu. Mirštančių, emigruojančių žmonių daug daugiau negu jaunų! Jei mūsų sukurti meniniai vaizdai privers susimąstyti ir veikti bent vieną politiką, būsime laimingos. Mes, mamos, norime vaikus auginti Lietuvai, o ne emigracijai“, – tvirtina S. Daukantaitė. Energingos ir kūrybingos mamos mintys, patirtis įdomi daugeliui. S. Daukantaitė šį rudenį pakviesta į Lietuvos moterų konferenciją „Veikli“ skaityti pranešimo apie tai, kaip ji viską suspėja. „Taigi, kaip?“ – klausiu Sabinos. „Receptą sudaro septyni ingredientai. Svarbiausias iš jų – suvokimas, kad visko suspėti neįmanoma ir net nereikia. Tai leidžia moteriai pasirinkti saugų greitį. Bet tai mano receptas, galbūt jis tinka tik man. Kada nors pasidalinsiu juo platesnėje auditorijoje. Tiesa, norint daugiau suspėti, reikia išmokti dalintis pareigomis ir turėti patikimų pagalbininkų. Aš esu dėkinga likimui už mamą. Ji turi devynis anūkus ir milžinišką jaunatviškos energijos užtaisą. Ji labai padeda mūsų šeimai suspėti daugiau nei daug“, – sako Sabina Daukantaitė.

Rita Šemelytė

Kristinos Aleksynaitės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.