Saldi meditacija

Tinkamiausi – pačių užauginti

Lankydamasi pietinėje Prancūzijoje, Jo­lanta ieškojo, ką būdingo šiai šaliai parvežti lauktuvių į Lietuvą. Pamačiusi cukruotas našlaites, suprato, kad rado. Pinigų už pra­bangų suvenyrą teko sumokėti nemažai, bet pirkdama cukruotus žiedlapius, ji galvojo, kad šį konservavimo būdą išbandys pati. Juk, kaip sakoma, ne šventieji puodus lipdo ir... žiedlapius cukruoja.

Senovės Kinijoje, Viduriniuose Rytuose, Egipte, Graikijoje ir Romos Imperijoje buvo įprasta vaisius ir augalų žiedus arba jų žiedlapius išmirkyti meduje, o vėliau džiovinti ir naudoti maistui, puošti patiekalus. Anglijoje cukruotų žiedų ir žiedlapių populiarumo pikas buvo pasiektas XIX a. Viktorijos valdymo metu. Prabangūs desertai buvo sunkiai įsivaizduojami be cukruotų kvapiųjų našlaičių. Iš šių gėlių virė sirupus, darė želė, pastiles ir kitus gurmaniškus patiekalus. Prancūzijoje, Tulūzoje, cukruoti našlaičių žiedai komerciškai gaminami ir pardavinėjami iki šiol. Vokietijoje rafinuoti aukštuomenės stalui skirti desertai irgi buvo puošiami cukruotomis gėlėmis. Vėliau, suklestėjus chemijos pramonei, cukruotų našlaičių reikšmė desertų puošyboje sumenko, bet į užmarštį nenugrimzdo. Subtilaus vaizdo ir skonio gerbėjai pasirengę mokėti daugiau už natūralumą ir grožį.

Kvapioji našlaitė (lot. Viola odorata) – našlaičių genties gėlė, natūraliai paplitusi Europoje, Azijoje ir intro­dukuota Šiaurės Amerikoje. Žiedai labai kvapnūs, dažniausiai violetinės spalvos. Žydi balandį–gegužę. Auga miško proskynose. Gali būti augina­mos gėlių darželiuose. Jei sąlygos tinkamos, dirva drėgna, trąši, turinti daug maistingųjų medžiagų, yra da­linis pavėsis, našlaitės sudaro gražius sąžalynus. Atsparios šalčiui kvapnio­sios našlaitės gausiai pasisėja arba plinta palaipomis, sudarydamos kili­mą. Pavasarį ar rudenį kerus galima dalyti. Pašalinus nuvytusius žiedus, pailgėja žydėjimo laikas. Visas augalo dalis, ypač žiedus ir šaknis, pavasarį galima vartoti gydymui.

Gerai išdžiovinti cukruoti žiedai gali būti laikomi visus metus nesibaiminant, kad pakis spalva ar forma. Jais galima puošti įmantriausius desertus arba padovanoti. „Galima cukruoti tiek valgomų augalų žiedus, tiek žiedlapius. Geriausia rinkti savo užaugintus, netręštus augalus, turinčius smulkius, plokščius žiedus. Būtina atminti, kad daug augalų yra nuodingi arba atski­ros jų dalys gali sukelti alerginių reakcijų. Prieš renkant reikėtų įsitikinti, ar bus saugu vartoti“, – perspėjo Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos lektorė ir floristikos ekspertė.

Dažniausiai cukruojamos kvapiosios našlaitės, kvepiančių rožių ar paprastojo erškėčio žiedlapiai, bet galima cukruoti ir alyvų, obelų, trūkažolių, chrizantemų, medetkų, kinrožių, rugiagėlių, gvazdikų, ramunių, levandų, nasturčių, pelargonijų žiedus. Taip pat desertams tinkančių pries­koninių žolelių lapelius: mėtų, bazilikų, levandų, šalavijų. Pašnekovė perspėja, kad stambesni žiedai gali neišdžiūti ir pradėti pūti arba pelyti: „Žalios stambesnių žiedų dalys (žiedkočiai, žiedsosčiai, taurėlapiai) dažnai yra kartokos, todėl rožių, erškėčių, chrizantemų, medetkų, obelų žiedus verčiau išskirstyti žiedlapiais ir tuomet cukruoti.“

Kai nudžius rasa

Floristė pasakojo, kad kvapiosios naš­laitės vyno gamybai naudotos jau persų, romėnų. Anglai iš jų virdavo sirupus, uo­gienes, darydavo ledinukus. Prancūzai – aromatizuodavo medų, gamindavo actą, gaiviuosius gėrimus, marmeladą, naudojo kepiniams puošti. J. Malijonienė prisipažįsta, kad smulkių, kvapnių našlaičių cukravimas jai tarsi meditacija. Darbas, pasak jos, labai paprastas, tad imtis gali kiekvienas, kas turi bent kiek kantrybės ir kruopštumo.

„Saulėtą, sausą, geriau vėjuotą dieną, maždaug prieš vidurdienį, kai rasa jau nu­džiūvusi, nuskinami išsiskleidę našlaičių žiedai. Juos būtinai nuplaukite po tekančiu vandeniu. Drėgnus švelniai papurtykite ir vienu sluoksniu sudėkite ant popierinių rankšluostėlių. Uždenkite kitais popieriniais rankšluostėliais ir švelniai patapšnokite, kad susigertų likusi drėgmė. Svarbu žiedus paruošti ir pradėti cukruoti kuo greičiau, kol nepradėjo vysti, ir palikti nudžiūti“, – dalijo patarimus pašnekovė. Jeigu žiedeliai labai smulkūs, Jolanta juos ima pincetu, mediniais dantų krapštukais švelniai išskirsto ir išlygina žiedlapius, kad kitas etapas vyktų sklandžiai.

Džiovinami natūraliai

„Kiaušinio baltymas šiek tiek suplakamas, kad suirtų jo struktūra, ir ant paruoštų gėlių žiedlapių minkštu teptuku užtepamas plonas sluoksnis. Žiedeliai sutepami iš abiejų pusių. Taip padengta gėlė turi atrodyti tarsi nula­kuota ir daugmaž išlaikyti formą. Tuomet taip pat iš abiejų pusių apiberiama cukraus pudra (smulkus cukrus tinka stambesniems žiedams), – aiškino floristė. – Paskutinis etapas – cukruoti žiedeliai dedami ant polietileno plėvelės ar kepimo popieriaus taip, kad nesiliestų vienas prie kito, ir palie­kama džiūti kambario temperatūroje. Tai gali trukti vieną ar dvi dienas. Džiūvančius žiedus galite atsargiai apversti pincetu. Jeigu namuose pakankamai šilta ir sausa, geriau džiovinti natūraliai. Procesas ilgesnis, tačiau patikimesnis. Džiovinant orkaitėje žiedų arba žiedlapių spalva gali išblukti, patamsėti, tapti trapesni.“

Jolanta perspėjo, kad gauta produkcija labai atsargiai, negrūdant dedama į sausą sandarų indą. Laikant šviesioje vietoje, žiedai ilgainiui išblunka, todėl geriau tamsi vieta arba tamsus indas. Cukrinukus galima laikyti iki metų. Jais puošiami tortai, pyragai, pudingai, ledai ir visi kiti desertai. Ant stalo gražiame skaidriame inde cukruoti žiedeliai gali tapti puikia dekoro detale. Pravėrus tokį indą, patalpoje pasklis malonus aromatas.

„Rasų“ korespondentas Joris RAMONAS

Jolantos Malijonienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.