Saldūs sūriai, kasdienybė – nelabai

Įstatymų leidėjai teiravosi ūkininkų, kaip Lietuvoje padrąsinti kooperaciją

Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) nariai praeitą savaitę lankėsi Panevėžio rajone, žemės ūkio kooperatyve „Ėriškių pienas“, skanavo jo perdirbimo cechelyje gaminamų maistingų natūralių pieno produktų. Užsuko ir į Ukmergės rajono Petronių kaimą, kurio ūkininkės susibūrusios į neformalų kooperatyvą, jų sūriai yra ženklinami tautinio paveldo ženklu. Susitikimuose dalyvavo ir pirmieji rajonų asmenys – Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas.

Gimė ant krizės bangos Ėriškiai kadaise Panevėžio rajone buvo tarp pieno gamybos lyderių. Dabar čia gyvuojanti žemės ūkio bendrovė verčiasi daugiausia augalininkyste, o pienininkystės tradiciją palaiko žemės ūkio kooperatyvas, kuris gyvuoja dešimtmetį. Veikla prasidėjo „lygioje vietoje“, nuo pieno surinkimo iš gamintojų, o apie perdirbimą imta galvoti 2008-aisiais, užėjus sunkmečiui. Nieko nestebina, kad „Ėriškių pieno“ būstinė ir perdirbimo cechas įsikūrę išpuoselėtoje Povilo Nemanio sodyboje. Juk jis didžiausias kooperatyvo steigimo entuziastas, siela ir vadovas. Ėriškiečių produkcijos apimtis palyginti nedidelė – per dieną pagamina 50–60 kg varškės, 15 kg sviesto, 4 kg fermentinio sūrio... Tačiau asortimentas platus: natūralus pienas ir grietinė, sviestas, kelių rūšių varškės sūris, firminė pieno gira, pasukos... Šviežių natūralių produktų galima rasti mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose, „Maxima“ prekybos centruose. Kooperatyvas suteikia darbą 23 žmonėms, pasinaudojęs finansine ES parama nusipirko mikroautobusą produkcijai vežti, pieno aušintuvą. Kita gamybai reikalinga įranga įsigyta savo jėgomis. Narių skaičius pastaruoju metu siekia 180, o vienu metu jų buvo net 500. Pasak P. Nemanio, jų kooperatyvas Lietuvoje yra vienas mažiausių, tačiau pagal pieno riebumo rodiklius patenka tarp lyderių.

Petroniškėms gerai ir taip Ukmergės rajono Petronių kaimo pavyzdys patvirtina, kad puikių rezultatų gali duoti ir neformalus, bendrais interesais bei pasitikėjimu grįstas bendradarbiavimas. Septynios moterys vieną dieną nusprendė pačios perdirbti savo ūkių pieną. Vėliau prisidėjo dar pora kaimo darbštuolių. Kam pusvelčiui kažkam parduoti pieną, kai galima pačioms pasiimti pridėtinę vertę. Dabar ūkininkių bendruomenėje laikoma 80 karvių, primelžiama 560 t pieno, iš to kiekio 26 t perdirbama. Burnoje tirpstančius sūrius, kurių gardumu stebisi ir užsieniečiai sūrių gurmanai, ūkininkės 2009 m. sertifikavo. Mugėse, turgeliuose Petronių kaimo gėrybės neužsiguli. Paklausa tokia, kad jos tenkinti petroniškės nespėja. Svarsto: gal pagamintų daugiau, jei atsirastų papildomų rankų. Tačiau jų nėra. Kol moterys spaudžia sūrius ir važinėja į turgelius, šeimų vyrai melžia karves, dirba kitus ūkio darbus. Kaime rasti samdomą pagalbininką – tuščios pastangos, tvirtino verslios Petronių ūkininkės. Norą dirbti užgesina socialinės pašalpos... Petronių kaimas, garsinantis visą Ukmergės rajoną, atsisakė minties steigti tikrą kooperatyvą. Atsakymas paprastas – verslioms ūkininkėms gerai ir taip, joms atgrasus popierizmas. O ES finansine parama jos pasinaudojančios ir individualiai. Kaimo ūkininkės gerokai prisidėjo prie to, kad Ukmergės rajonas šalyje yra pirmaujantis pagal sertifikuotų tautinio paveldo produktų skaičių.

Augimo kelyje – kliūtys Kiekvienas ūkininkų sambūris yra ypatingas, savitas. Gimsta iš noro palengvinti gyvenimą. Neišvengiamai susiduriama ir su sunkumais. Petronių ūkininkės nesklandumus įprato išsiaiškinti savo susirinkimuose, rengiamuose kas savaitę. Pakanka išsikalbėti. Sunkiau, kai kliūtys yra išorinės – biurokratinės, dirbtinės. Jų pakanka. ŽŪK „Ėriškių pienas“ norėtų ir galėtų perdirbti daugiau nei šiandien pieno. Tai atvertų didesnes realizacijos galimybes. Su mažais kiekiais prekybos centrai nenori prasidėti. Šiuo metu kooperatyvui leista perdirbti toną pieno, ir nė kilogramo daugiau. „Esame nusipirkę įrengimus, sudėjus į krūvą, susidarys apie 200 tūkst. litų. Kiekviena veikla turi atsipirkti. Daugiau pieno perdirbti mums draudžia įstatymai. Kodėl – man neaišku. Bulvių auginti kiek noriu nedraudžia, o pieną perdirbti – draudžia“, – stebisi kooperatyvo vadovas P. Nemanis. Priežastis biurokratinė. Perdirbimo „lubos“ nustatytos žemės ūkio kooperatyvams atveriant perdirbimo veiklos galimybę. Pagal galiojančią tvarką, norint didinti gamybą, reikalingas maisto tvarkymo subjekto pažymėjimas. Čia jau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kelia reikalavimus kaip didžiosioms įmonėms. Panevėžio VMVT viršininko pavaduotojas Žydrūnas Vaišvila pripažino, kad tarnyba „Ėriškių pienui“ dėl produkcijos kokybės priekaištų neturi, kooperatyvas turima įranga yra pajėgus šiek tiek plėsti gamybą, turi kompetentingų specialistų. Reikėtų tik patobulinti patalpas. Seimo nariai vienu balsu tvirtino, jog Lietuva suinteresuota, kad kuo daugiau produkcijos būtų perdirbama vietoje, žaliava neiškeliautų į užsienį, mažiesiems perdirbėjams būtų paprastinami reikalavimai.

Žlugdoma viena gamintojų grupė Pieno supirkimo kainos – skaudžiausia tema. Jos dabar nukrito iki lygio, koks buvo prieš 12 metų. Pieno gamintojų kooperatyvo vadovui P. Nemaniui skauda širdį, kad ūkininkui atseikėjama mažiau nei savikainos kaina. Žmonės traukiasi iš pieno gamybos. Antai 50 karvių laikiusi šeima parduoda gyvulius, pereis prie augalininkystės – esą ten situacija stabilesnė. Daugiau nei 20 kooperatyvų vienijančios žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkė Juratė Dovydėnienė pripažino, jog žaliavinio pieno kaina labiausiai „kerpama“ būtent kooperatyvams, o ne kitai gamintojų grupei. Kyla klausimas, kaip išlaikyti žmones, kai nėra motyvacijos būti kooperatyvo nariu. Ieškant išeities pienvežiai pradėjo važiuoti į Lenkiją, kur už pieną mokama brangiau. Lietuvos perdirbimo įmonės kooperatyvams parengė naujausią „dovanėlę“. Sudarant sutartis gegužės mėnesiui paaiškėjo, kad visiems kooperatyvams susidarys perteklinis pienas. Jau šią savaitę atsirado 300 t perteklius, tvyro didžiulė įtampa. Didžiosios įmonės augančius kooperatyvus vertina kaip konkurentus ir kiša jiems pagalius į ratus. Rinkoje diskriminuojamų kooperatyvų interesus aktyviai ginanti J. Dovydėnienė pabrėžė, jog jiems labai reikalingas visų valstybės institucijų palaikymas. Šiandien vis dar nerasti svertai, kaip išvengti vienos gamintojų grupės žlugdymo.

Kaip atsijoti prielipas Žemdirbių savivaldai nerimą kelia ir moralinis kooperatyvų veidas. Atsirado popierinių kooperatyvų, kuriuos masina ne veikla, o galimybė gauti pinigų. Kaip atsijoti prielipas, šiandien dar nėra atsakymo. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas pripažino, kad dėl kooperacijos nėra sutarimo, kiekvienas ją supranta kitaip. Atsiranda parazitinių darinių, kurie nori pasinaudoti lengvatomis. Tačiau kaip įvardyti, kuris yra tikrasis kooperatyvas? Yra įvairių kooperacijos formų. Kontroliuojančioms institucijoms svarbus pelno rodiklis. Logiška, bet ŽŪK „Lietuviškas pienas“ pelno tiesiogiai nesiekia, jis tik organizuoja pieno pardavimą, yra derybininkas. Kitas pavyzdys – ūkininkai, norėdami pritraukti lėšų moderniai žemės ūkio technikai įsigyti, taip pat buriasi į kooperatyvus, racionaliai gali naudoti mašinas, kurių pavieniui neįpirktų. „Kooperatyvas susikuria tam tikram tikslui, yra tik priemonė ūkininkui gauti didesnį pelną“, –  svarstė A. Stančikas. ŽŪR pirmininkas apgailestavo, kad kooperatyvams sunku imtis perdirbimo veiklos, ji taip aplimpa įvairiomis tarnybomis, teisės aktais ir reikalavimais, kad ūkininkams prapuola noras ką nors daryti.

Autorės nuotraukos

Irma DUBOVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.