Šalia augalininkystės – ir paukščių ūkis

Kol kas uždarbio – nulis

Savarankiškai M. Makauskas ūkininkauja jau beveik du dešimtmečius. Ir ūkininkavimo pradžioje, ir dabar augina grūdines kultūras.

„Kažkada tėvai laikė ir kiaulių. Bet staiga kiauliena pasidarė nebereikalinga, o grūdų supirkimo kainos pradėjo kilti, todėl kiaulių buvo nuspręsta atsisakyti. Ilgą laiką stovėjo tuščios kiaulių fermos. Pamaniau: o kodėl nepabandžius auginti paukščių? Patalpos buvo, tik, žinoma, reikėjo jas paukščiams pritaikyti“, – apie ketinimą šalia grūdinių kultūrų auginti ir paukščius „Ūkininko patarėjui“ pasakojo ūkininkas. Kurti paukštyną skatino ir Europos Sąjungos (ES) parama smulkiesiems ūkiams. M. Makauskas projekte negalėjo dalyvauti dėl ūkio dydžio, tvartų rekonstrukcijos ir įrangos įsigijimo, todėl projektą parengė žmonos Agnės, taip pat ūkininkaujančios, vardu.

Paukščių auginimo ratas greitesnis negu kiaulių. Vienadienis broileris iki pardavimo užauga maždaug per 42–45 paras, nereikia, kaip kiaulės, metus penėti. Be to, ūkyje labai praverčia ir paukščių mėšlas. Pašariniai grūdai – tinkamas lesalas paukščiams.

Nors paukščiams laikyti ūkininkas panaudojo buvusias tris kiaulių fermas, teko daug ką patalpose atnaujinti, pritaikyti. Pakeisti net fermų stogai, grindys, išardyti kiaulių gardai, kitaip išpjauti ir sudėti langai, tik sienos liko tos pačios. Įsigyta vokiška įranga. Pirmuosius vienadienius paukščiukus iš Rumšiškių M. Makauskas atsivežė pernai, gegužės pradžioje.
12 tūkst. paukščių užaugino iki 2,5 kg ir pardavė. Vėliau įsigijo dar 20 tūkst. paukščiukų, dar vėliau – ir 40 tūkst., nes tiek daugiausia paukščių vienu metu ūkyje gali būti laikoma.

Paukštiena, pašnekovo tvirtinimu, yra pigi ir žmonių mėgstama mėsa. „Valgo ir valgys. Nevalgę nebus. Tikiu, kad lietuviška paukštiena visada bus reikalinga. Esmė – žirklės: už kiek nuperki paukščius, pašarus, kiek kainuoja auginimas ir kiek gauni parduodamas. Net 10 ct daugiau gaučiau – iš karto naudą pajusčiau, keliasdešimt tūkstančių papildomų eurų uždirbčiau, nes per metus galiu užauginti apie 200 tūkst. paukščių“, – ŪP pasakojo pašnekovas.

Pirmaisiais metais Makauskų ūkyje užauginti paukščiai buvo vežami į skerdyklą Rumšiškėse. Dar ir gyvais paaugintais paukščiais prekiaujama prie ūkio vartų. Bet kol kas uždarbio, pasak ūkininko, nulis. Nauda – tik paukščių mėšlas. Kada atsipirks investicijos, M. Makauskas tvirtino iš viso neįsivaizduojantis. „Parduotuvės pilnos įvežtinės paukštienos, prekybos tinklai nori būti geri pirkėjams, todėl įvairias akcijas organizuoja, „smaugia“ žemyn kainas. Ir mums, ūkininkams, nuo to – tik sunkiau. Viskas brangsta. Pašaras irgi nėra pigus. Darbo užmokestis didėja. Mes ūkininkaujame regione, reikia ir šito nepamiršti“, – apie nelengvus pirmuosius paukščių auginimo metus ir perspektyvas kalbėjo redakcijos  pašnekovas. 

Paukščių auginimas – pamaininis darbas be išeiginių. Neužkabinsi savaitgalį spynos ant paukštyno ir nepaliksi. Ūkininkas paukščius prižiūrėti samdo penkis darbuotojus: tris paukštininkus, veterinarą ir prižiūrėtoją.

Per metus su trupučiu, pasak ŪP pašnekovo, jau įgyta šiokios tokios paukščių auginimo patirties. Apšiltintos dvi fermos, kad ypač mažiems paukščiukams būtų dar patogiau, šilčiau. „Kaip augalininkui, man pingantys grūdai yra blogai, bet, kaip paukštininką, tokios tendencijos džiugina. Tikiu, kad ateityje bus lengviau, ir situacija visame žemės ūkio sektoriuje susitvarkys“, – visiškai optimizmo nepraranda M. Makauskas.

Užburtas ratas

Pasak M. Makausko, pastaruosius penkerius metus ūkininkai priverstinai sukasi savotiškame užburtame rate.

„Už grūdų 1 t nė 200 Eur nebemoka. O darbo – nuo ryto iki vakaro. Dirbi, kad dirbtum, ir nežinai, kas jau rytoj laukia. Prieš septynerius metus, dešimtmetį iš augalininkystės dar buvo galima uždirbti. Trąšos truputį atpigo, bet buvau ir brangių prisipirkęs. Augalų apsaugos priemonės – nepinga. Žemės nuoma – brangsta, technika – taip pat. Kombaino kaina per aštuonerius metus pasikeitė 70 proc. – jei kainavo 300 tūkst. Eur, tai dabar – daugiau kaip 0,5 mln. Eur“, – vardijo ūkininkas.

Paramų gavimas, pasak redakcijos pašnekovo, yra dar viena sudėtinga tema. Per kraują ir ašaras pavyko gauti keletą tūkstančių paukštyno įrangai įsigyti.

Ūkininko manymu, žemės ūkyje reikia esminių pokyčių. Jei žemės ūkio ministru visą kadenciją būtų dirbęs dabartinis ministras, iki tokio lygio nebūtų nusirista. „Žemdirbių bendruomenė gerai prisimena K. Starkevičiaus ministravimą A. Kubiliaus Vyriausybėje. Tikrai buvo lengviau, paprasčiau ir paramą gauti. Ūkininkai galėjo drąsiau investuoti, pirktis įrangos ir pan. O dabar – ištisos nesąmonės. Kodėl aš, dirbdamas su vienokios firmos technika, turiu pirkti jau kitos firmos traktorių vien todėl, kad jis pigesnis?“ – svarstė ir piktinosi M. Makauskas.

2010, 2012 ir 2016 metais ūkininkas iš pagrindų atnaujino techniką: teikė paraiškas ES paramai gauti ir įsigijo tris traktorius, javų kombainą, prikabinamą purkštuvą, trąšų barstomąją, diskinę sėjamąją, žemės dirbimo padargų. Tačiau prieš aštuonerius metus įgyvendintas projektas, pasak ūkininko, kol kas paskutinis jo, kaip augalininko, parengtas.

Sostinę ir darbą pasienyje iškeitė į ūkininkavimą tėviškėje

Beveik prieš du dešimtmečius M. Makauskas savo gyvenimą buvo rimtai susiejęs su sostine. Tuo metu jis studijavo teisę ir valdymą, dirbo Pasienio apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinėje.

Bet, susirgus tėvui Kęstučiui, M. Makauskas grįžo į tėviškę ir įsidarbino ūkyje. Jaunam vyrui teko daug ko išmokti, kol tėvas buvo gyvas. Po tėvo mirties Mindaugui atiteko didžiulis, beveik 500 ha ūkis. Nors išbandymų nemažai patyrė, su sunkumais susiduria iki šiolei, savo gyvenimo būdo ūkininkas jau nekeistų ir į didmiestį dirbti bei gyventi nebegrįžtų.

Autorės nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.