Šaltalankiai ir sodybai papuošti ir ant odos tepti

Tolimųjų Rytų augalas

Dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides) – atvežtinis, kaip ir daugelis vaismedžių bei vaiskrūmių. „Jis į Baltijos šalis pateko labai seniai, prieš kelis tūkstančius metų, iš Tolimųjų Rytų. Dabar jau sunku pasakyti kaip ir kada, nes įvairiuose šaltiniuose teikiama skirtinga informacija. Tačiau iš kelių žinomų šaltalankių rūšių dauguma auga būtent Azijos žemyne“, – pasakoja K. Obelevičius. Tai 2–6 m aukščio krūmas su siaurais, ilgais, šviesiai žaliais lapais. Jo žiedai pavasarį pasirodo anksčiau už lapus. Iki sovietmečio Lietuvoje šaltalankis nebuvo populiarus – negausiai augo tik pajūrio regione. Vėliau sodinukus pradėjo vežti iš Rusijos.

„Azijoje šaltalankiai natūraliai auga upių pakrantėse, labiau mėgsta smėlėtus, nederlingus dirvožemius. Jei turite tokios dirvos, kodėl nepasodinti šaltalankyno? Važiuojant per Lietuvą, jų teko matyti ne vieną“, – sako specialistas. Jis teigia, kad dabar jie daugiausia auginami dėl vaisių, o ne šlaitams tvirtinti.

Kada ir kiek sodinti?

„Šaltalankių sodinukus geriausia sodinti pavasarį arba rudenį. Jei jų šaknų sistema uždara (auginti vazonėliuose ar maišuose), galima sodinti bet kada“, – patikslina specialistas ir primena, kad šaltalankiai labai nereiklūs, atsparūs šalčiui ir ilgaamžiai augalai. Net minimaliai prižiūrimi gali augti ir derėti 50 metų ar ilgiau.

Tai dvinamiai augalai, tad jei pasodinote tik vieną krūmą, nesistebėkite, kad nėra uogų. Jei norite vaisių, sodinkite nors vieną vyrišką ir tris moteriškus augalus (vaisių sulauksite ant moteriškų, vyriškas reikalingas apdulkinti). „Tiesa, juos labai sunku atskirti. Tik žydint matosi puikiai – vyriškų augalų žiedai būna tik su kuokeliais, o moteriškų – piesteliniai. Moteriškų krūmų žiedai gražesni“, – šypsosi K. Obelevičius.

Jis primena, kad neprižiūrimi šaltalankiai gali aktyviai plėstis, kadangi dauginasi tiek sėklomis, tiek atžalomis. Genėti reikia labai atsargiai, nebent trukdo šaka, nes dera ant antramečių ūglių. Per daug išretinę šakas, rizikuojate prarasti kitų metų derlių.

Specialistas pasakoja, kad anksčiau manyta, jog šių augalų beveik nepuola kenkėjai. Tačiau šaltalankynai stipriai nukentėjo nuo vaisius naikinančių šaltalankių muselių. Šie neseniai Lietuvoje atsiradę kenkėjai padarė daug žalos. Krūmų lapams taip pat gali pakenkti vytuliai, amarai.

Veisliniai mažiau spygliuoti

Labiausiai pas mus paplitęs dygliuotasis šaltalankis nepatogus pramoniniam auginimui. „Jo uogos itin trumpais koteliais, beveik prisisegusios prie koto, o pats augalas dygliuotas. Senais laikais yra tekę skinti šaltalankius – nors važiuodavome skinti po šalnų, kad uogos lengviau atsiskirtų nuo koto, rankos būdavo kruvinos iki alkūnių“, – prisimena K. Obelevičius.

Pasak jo, dabar yra veislių, kurios mažiau dygliuotos, vaisiai didesni, jų koteliai ilgesni, tad ir skinti gerokai lengviau. Nesvarbu, ar šaltalankiai auginami savo reikmėms, ar uogas norima parduoti, sodininkai dažniausiai renkasi veislinius augalus. Šie ir mažiau plinta, taigi galima suvaldyti nuolat šienaujant tarpueilius.

Perkant veislinius sodinukus, verčiau rinktis patikimą medelyną, kadangi turguje lengva nusipirkti netinkamos veislės ar lyties augalų. Mokslininkas pastebi, kad ieškodami patinkančios veislės (kuo mažiau dygliuotų, derlingesnių, stambesnėmis, lengviau skinamomis ir saldesnėmis uogomis), pastebėsite, jog dauguma šaltalankių veislių rusiškais pavadinimais. Nors ne taip seniai šiuo augalu susidomėta JAV ir Kanadoje, bet Rusijoje (Sibire, Altajuje) jie žinomi nuo seno, todėl istoriškai susiklostė, kad čia sukurta daugybė skirtingų veislių, šiandien auginamų ir Lietuvoje.

Naudingos uogos

VDU Botanikos sode kelios šaltalankių veislės auga vaistinių augalų skyriuje ir greta kitų valgomų vaisių. Jie be galo naudingi. Uogos labai rūgščios, nes turi itin daug vitamino C. Mongolijoje, Rusijoje ne tik vaisius, bet ir lapus, šakeles nuo senų laikų liaudies medicinoje naudoja vaistams, odos priežiūrai. Šaltalankio vaisiai ir lapų ekstraktai įeina į įvairių papildų, kosmetikos priemonių sudėtį, jų sultys su medumi gydo kosulį, o vaisius siūloma naudoti senatvei atitolinti. Šaltalankiais rytiečiai gydo podagrą, reumatizmą, skrandžio negalavimus ir kitas ligas. Savarankiškai be gydytojo žinios gydytis nerekomenduojama.

Pas mus turbūt geriausiai žinomas produktas – šaltalankių aliejus. K. Obelevičius išduoda: „Tokio aliejaus galima pasigaminti ir namuose: uogas su kauliukais sumalkite mėsmale, užpilkite nerafinuotu saulėgrąžų aliejumi ir mėnesį ar kelis palaikykite šaldytuve, paskui nukoškite ir galite naudoti.“ Tai veiksmingas vaistas nudegimams ir kitoms odos problemoms gydyti.

Rytas PAUKŠTYS

Kęstučio OBELEVIČIAUS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.