Saugokite savo arklius – herpesas jau netoliese

Itin agresyvaus arklių herpeso sukėlėjo atmaina Europoje plinta nuo 2021 m. Pirmieji arkliai susirgo po varžybų Valensijoje, Ispanijoje.

Dabar nukentėjo ir vokiečių arkliai. Įvairiuose Vokietijos regionuose ne kartą pranešta apie herpeso atvejus. Kai kuriais atvejais liga būna tokios sunkios formos, kad gyvūnai nugaišta, praneša agrarheute.de.

Kaip teigia Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, arklių herpeso susirgimas pirmą kartą pastebėtas JAV, o virusą pirmieji išskyrė amerikiečiai praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.

Tarptautinė žirginio sporto federacija (FEI) informavo, kad dar iki ispaniškojo protrūkio net 10-yje šalių buvo registruota daugiau nei 70 neurologinio EHV-1 susirgimų atvejų. Susirgimai buvo nustatyti Belgijoje, Kanadoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Infekcija Vakarų Prancūzijoje siautėjo dar 2018 metais, o dabar, panašu, jog vėl reiškiasi vis plačiau.

Išplitimo mastai

Neaišku, kokiu mastu virusas iš Valensijos išplito į kitas Europos šalis 2021 m. Tačiau tais pačiais metais FEI padarė prielaidą, kad „daug žirgų paliko Valensijos vietą be oficialaus sveikatos sertifikato“. Pareiškime priduriama: „Kai kurie arkliai jau sirgo, o užsikrėtimo nuo šių arklių rizika kelia didelį susirūpinimą“. Todėl nenuostabu, jog pavojinga arklių liga serga ir kitos Europos šalys.

Kaip ir žmonės, daugelis arklių nešioja herpeso virusus. Jie gali lengvai pasislėpti organizme, pavyzdžiui, nervų ląstelėse ar gleivinėse. Ligos požymiai gali ir nepasikreikšti. Tačiau jei liga prasideda, aktyvūs herpeso virusai yra labai užkrečiami ir, priklausomai nuo viruso tipo, sukelia skirtingus, o kartais ir labai sunkiai pakeliamus simptomus.

Virusai

Herpeso virusai sukelia įvairias žmonių ir gyvūnų ligas. Žmonėms ypač gerai pažįstama lūpų pūslelinė, kuria serga daugelis.

Tačiau naminiai ir laukiniai gyvūnai kartais suserga daug rimčiau nei žmonės. Antai JAV gyvūnų ir augalų inspekcijos tarnyba nurodo, jog žinomi penki arklių herpeso viruso, taip pat žinomo kaip arklių rinopneumonitas, tipai (arklių herpeso virusas – EHV). Liga, panašiai kaip žmonių lūpų pūslelinė, pasireiškia daugiausia tada, kai organizmą veikia stresiniai veiksniai. Tačiau atrodo, jog įtakos turi ir kitos lydinčios aplinkybės (pvz., kitos infekcijos). Štai kodėl kartais kyla epidemijų protrūkiai.

Iš Ispanijos atkeliavęs herpeso virusas priklauso EHV1 tipui, kuris, kaip ir EHV3 bei EHV4, paprastai laikomi žalingiausiais.

EHV-1 pirmiausia sukelia arklių viršutinių kvėpavimo takų ligas ir kumelių persileidimą. Kai kuriais atvejais išprovokuojama neurologinė liga, vadinama arklių herpeso mieloencefalopatija (EHM), kuri gali būti mirtina. EHV-3 sukelia venerinę ligą, vadinamą koitaline egzantema. EHV-4 pirmiausia sukelia kumeliukų kvėpavimo takų ligas ir kumelėms persileidimą, tačiau gali sukelti ir EHM. EHV užsikrėtę arkliai, kuriems EHM neišsivysto, paprastai pasveiksta be jokio šalutinio poveikio.

Simptomai

EHV1 sukelia įvairius simptomus arkliams. Pirmieji arklių herpeso infekcijos požymiai gali būti šie: kvėpavimo sistemos problemos, karščiavimas, apetito praradimas, letargija, nosies išskyros, patinę limfmazgiai, nervų sutrikimai, net paralyžiaus simptomai.

Nervų sistemos sutrikimo simptomai gali greitai sukelti mirtį arba nepataisomą žalą.

Gydymas

Herpeso infekcijos paveikti ūkiai yra karantinuojami, kad liga toliau neplistų tarp arklių populiacijos.

Sergantiems gyvūnams veterinarijos gydytojas gali palengvinti simptomus priešuždegiminiais vaistais, skausmą malšinančiais vaistais ir antibiotikais (siekiant išvengti vėlesnių infekcijų). Su pačiu virusu negalima kovoti. Jei organizmas negali įveikti ligos priepuolio, eutanazija kartais yra vienintelė išeitis.

Užkrėsti arkliai jau niekada neatsikrato herpeso viruso. Panašiai kaip ir žmonių lūpų pūslelinė, patogenas įsiskverbia į kūną (nervų ir limfinės sistemas) ir laukia kito imuninės sistemos susilpnėjimo, dėl kurio vėl susirgsite. Šiais poilsio laikotarpiais organizmas negali kovoti su virusu.

Todėl geriausia profilaktika tokiais atvejais yra streso mažinimas ir bendras imuninės sistemos stiprinimas.

Vakcinacija

Rekomenduojama reguliariai skiepyti arklius nuo herpeso (EHV1 ir 4). Tai tikrai neapsaugo nuo užsikrėtimo, tačiau sumažina nuolatinį patogeno išsiskyrimą iš užsikrėtusių arklių, todėl sumažėja naujų infekcijų tikimybė.

Britų aklių augintojų draugija praneša, jog vakcinavimas gali padėti išvengti kvėpavimo takų ligų ir išsimetimo, kurį sukelia EHV-1 ir (arba) EHV-4. Tačiau nėra užregistruota jokia vakcina, apsauganti nuo EHV-1 neurologinės ligos.

Vakcinuoti ypač rekomenduojama jaunesnius nei penkerių metų amžiaus arklius, nes jie gali būti ypač jautrūs kvėpavimo takų ligoms, kurias sukelia EHV-1. Vakcinacija taip pat gali padėti sumažinti užsikrėtusio arklio išskiriamo viruso kiekį.

Kaip išvengti ligos platinimo?

Vokietijos jojimo federacija savo svetainėje pataria žirgų savininkams (ypač po kontakto su sergančiais gyvūnais) kasdien tikrinti savo arklius, ar nėra aukščiau paminėtų simptomų. Atsiradus simptomams, arklį reikia nedelsiant izoliuoti ir nutraukti bet kokį kontaktą su kitais arkliais bei kitais galimais viruso nešiotojais. Būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Herpesas dažniausiai plinta lašelinės infekcijos būdu per tiesioginį kontaktą. Tačiau kadangi ligą gali perduoti ir žmonės bei įranga, reikia laikytis griežtos higienos. Sergantys arkliai, įtariami ligos atvejai ir gyvūnai, anksčiau turėję kontaktą su sergančiais arkliais, turi būti atskirti nuo bandos ir jiems jokiu būdu negalima leisti ėsti iš bendrų ėdžių ar gerti iš vandens lovių, iš kurių geria kiti arkliai. Jojimo ir darbo įranga turi būti griežtai apribota iki vieno arklio.

Arklių herpes virusu (EHV) žmonės negali nei užsikrėsti, nei žmogaus herpeso liga negali būti perduodama arkliams. Kitoms gyvūnų rūšims taip pat negresia pavojus – neskaitant artimų giminaičių, tokių kaip asilai, arklėnai ir mulai.

Tačiau žmonės ir prie ūkio laikomi gyvūnai, tokie kaip šunys ar katės, gali būti pernešėjai ir perduoti herpeso sukėlėją. Todėl sergančius gyvūnus turėtų prižiūrėti tik konkretūs pavieniai žmonės, o šunys ir katės turėtų būti laikomi toliau nuo karantino zonos.

Parengė Ričardas Čekutis