Saugomos teritorijos: baimė įkliūti į apribojimų spąstus

Lietuvoje per artimiausius pusketvirtų metų planuojama paskelbti  daug naujų saugomų teritorijų arba praplėsti senas, tačiau jose esančio privataus nekilnojamojo turto savininkai neretai apie tai sužino paskutiniai, kai šaukštai jau būna po pietų – nei ką nors pakeisi, nei patobulinsi.

Informuoti buvo ne visi

Neseniai  Aplinkos ministerijoje (AM) buvo pristatyta net 90 ketinamų steigti saugomų teritorijų. Išsamiau išanalizuoti 11 naujų teritorijų dokumentai, kuriuos parengė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT). Pritarus pasiūlymų dėl saugomų teritorijų steigimo, jų ribų keitimo nagrinėjimo komisijai, prasidės teritorijų planavimo procedūra, apie kurią turėtų būti informuojami tose teritorijose esančio privataus turto savininkai, taip pat savivaldybės, seniūnijos ir bendruomenės. Tačiau iki pristatymo ministerijoje apie naujai steigiamas saugomas teritorijas žinojo tik VSTT ir šį tą – pasiūlymų nagrinėjimo komisija.

Tarp ketinamų skelbti saugomomis teritorijomis minimas Širvintos kraštovaizdžio, Lazdijų rajono Avižienių miško herpetologinis draustiniai, Šalčios hidrografinio draustinio Šalčios ir Visinčios upių slėniai.

Plėtra numatyta planuose 

VSTT Kraštovaizdžio skyriaus vedėja Agnė Jasinavičiūtė  sakė, kad Europos biologinės apsaugos strategijoje iki 2030 m. nurodoma, jog Lietuvoje šiuo metu biologinės įvairovės apsauga yra nepakankama. Ir Lietuvos bendrajame plane, ir Bendrajame žemės ūkio plane yra nuostatų, kad saugomų teritorijų tinklas Lietuvoje turėtų būti plečiamas.“

Vyriausybės programoje iki 2023 m. numatyta saugomų teritorijų dalį nuo dabartinių 17,69 proc. šalies ploto padidinti iki 20 proc.

Pasak skyriaus vadovės, naujo draustinio įsteigimas yra ilga procedūra. Esamos teritorijos, jos turi būti įvertintos pasiūlymų nagrinėjimo komisijoje,  jai pritarus, įsakymą pasirašo aplinkos ministras,  paskui pasiūlymas teikiamas Vyriausybei. Šiai pritarus, pradedamos teritorijos steigimo ar plėtimo planavimo procedūros. Šiame etape turi būti informuojama visuomenė, žemės ir miško savininkai.

Išperkama retai

„Lietuvoje saugomos teritorijos gali būti ir privačios, ir valstybinės. Apie turto paėmimą svarstoma labai retai, tik tada, kai matyti, jog tikrai labai reikia jį apsaugoti. Tokiais atvejais vienintelis būdas yra išpirkti norimą saugoti teritorijos dalį. Tuomet savininkams pateikiama specialioji sąlyga ir jie gali kreiptis į AM dėl kompensacijos, jeigu apribojama ir ūkinė veikla, iš kurios jis gauna pajamų. Tačiau dažniausiai paėmimas netaikomas, nes valstybė tam neturi pakankamai lėšų, – aiškino A. Jasinavičiūtė. Pasak jos, saugomose teritorijose žmonės su tam tikrais apribojimais ūkininkauja, gyvena. Jos nėra blogybė ir iš tikrųjų gyventojams suteikia daug galimybių plėtoti amatus, turizmą, vykdyti edukacinę veiklą.

„Patirtis rodo, kad galima ir bendradarbiauti, ir rasti kompromisų“, – tvirtino A. Jasinavičiūtė ir tikino, jog Lietuvoje yra gražių pavyzdžių, kai žmonės, ūkininkaujantys saugomose teritorijose, gauna dar didesnę naudą ir patys prisidėdami prie įvairių rūšių apsaugos.

Kai trūksta aiškumo

Anot pašnekovės, tokių pavyzdžių yra daug Nemuno deltos regioniniame, Žemaitijos nacionaliniame parkuose. Kai kurie ūkininkai net tampa savotiškais saugomų teritorijų partneriais. Jie ir galvijus laiko, ir lietuviškas škudes augina. Pasak jos, saugomos teritorijos nesąs priešas, o visiems reikalinga gyvenimo dalis.

A. Jasinavičiūtė teigė, kad privataus turto savininkai yra įtraukiami į saugomų teritorijų kūrimo procesą. „Didžiausia baimė, matyt, būna tada, kai žmonės nežino, kas planuojama. Jie mano, kad saugomoje teritorijoje negalima nieko daryti. Iš tikrųjų didžiojoje saugomų teritorijų dalyje, net rezervatuose galima lankytis, vaikščioti pažintiniais takais. Baimė kyla tada, kai žmonės neturi informacijos, yra veikiami dezinformacijos, manipuliavimo. Mes visada stengiamės paaiškinti, ką žmonės galės daryti. Kai jiems pasidaro aiškiau, ir pasipriešinimas mažesnis“, – tvirtino VSTT skyriaus vedėja.

Pristatyti atmestinai

Lietuvos miško ir žemės ūkio savininkų asociacijos prezidentas Algis Gaižutis teigė, kad jam teko dalyvauti tik trijuose pasiūlymų nagrinėjimo komisijos posėdžiuose. „Iš karto pradėjome reikalauti, kad būtų pateikta visa informacija, kad nebūtų saugomos teritorijos steigiamos taip, kaip buvo įprasta, vos ne paslapčia. Įstatyme, ministro įsakyme yra numatyta aiški saugomų teritorijų steigimo tvarka, todėl ministrą ir paprašiau, kad jos būtų paisoma“, – tikino A. Gaižutis. Jo teigimu, per tris posėdžius, kuriuose teko dalyvauti, nebuvo įsteigta nė vienos saugomos teritorijos, o tik pristatytos. „Per du kitus posėdžius buvo surengti siūlomų saugoti teritorijų pristatymai, bet atmestinai, kaip, matyt, buvo įprasta anksčiau“, – pasakojo naujas komisijos narys.

Ribos braižytos iš akies

A. Gaižutis teigė ne kartą sulaukęs skundų, kad nei turto savininkai, nei bendruomenės su planais steigti saugomas teritorijas nesupažindinami. „Dabartiniame etape komisija tik svarsto pasiūlymus dėl saugomų teritorijų steigimo. Pasiūlymus apsvarsčius ir jiems pritarus, pristatytojai turi pagrįsti, kad saugoma teritorija iš tikrųjų reikalinga, yra unikali vieta Lietuvoje. Turi būti apskaičiuota, kiek kainuos teritoriją išlaikyti, kompensuoti miško ir žemės savininkams už paimtą turtą, kokios yra saugomos rūšys, kodėl siūlomas būtent toks režimas, daug kitų kriterijų. Tik tada komisija nusprendžia, ar verta steigti saugomą teritoriją. Būtent pradedant planavimo procedūras turi būti informuojami ir savininkai, ir savivaldybės, ir bendruomenės, turi būti sulaukta viešų pritarimų. Iki šiol ribos būdavo braižomos labai savavališkai, iš akies.“, – dėstė A. Gaižutis.

Žmonės niekam nerūpi

Anot asociacijos vadovo, didžioji bėda ta, kad tris dešimtmečius saugomų teritorijų politika buvo nukreipta į kvadratinių kilometrų saugojimą, o ne į gamtos vertybes. „Tokios teritorijos saugomos popieriuje, bet apribojimai nuosavybei, ūkinei veiklai yra realūs ir už jų pažeidimą baudžiama pinigais. Po kurio laiko susigriebiama, kad saugomoje teritorijoje nieko nesaugoma: pinigai ištaškyti visokiems popieriams rinkti. Tai reikia stabdyti ir viską, kas reikalinga valstybei, daryti racionaliai“, – įsitikinęs asociacijos prezidentas.

Jis, kaip ir A. Jasinavičiūtė, teigė, kad daugiausia baimių dėl saugomų teritorijų kyla iš nežinojimo. „Klausimą dėl visuomenės informavimo keliame nuolat. Gerai, kad ši politinė valdžia bent pripažįsta, kad yra aiški problema, kurią reikia spręsti. Visos ankstesnės vadovybės nusisukdavo, o aplinkosaugininkai visokių apribojimų įvesdavo, kartais net viešai deklaruodami, jog apribojimai nieko nekainuoja. Mat jeigu uždraudė, tai nieko nekainuoja ir nieko nereikia daryti. O tai, jog apribojama nuosavybė ir dėl to žmonės patiria nuostolių, rūpesčių, niekam nerūpi“, – apgailestavo A. Gaižutis.

Nemalonios nuosėdos

Jis pateikė pavyzdį, kai buvo bandoma, kaip įpratus, perbraižyti  Veisiejų regioninio parko teritoriją. „Šnekėjomės su Veisiejų bendruomene, seniūnija, mūsų asociacijos atstovais ir sužinojome, jog ten nei gyventojai, nei kito turto savininkai nieko apie tokius planus nieko negirdėję. Neva dėl pandemijos susirinkimų nebūna ir žmonės neinformuojami. Kitas savininkas, gal ir nieko nesakytų, bet jei su juo nesiskaito, o vieną dieną ateina ir praneša apie staiga įvedamus ribojimus, jis savaime pradeda tam prieštarauti“, – piktinosi A. Gaižutis. Pasak jo, paskui atsitinka tokių dalykų, kaip to paties Veisiejų regioninio parko Skaisčio rezervate, iš kurio buvo išvyti žmonės, todėl dabar aplinkosaugininkai turi kirsti ir smulkinti krūmus ir taip išsaugoti gamtovaizdį, nes ūkinė veikla vietovėje uždrausta.

Lietuvos miško ir žemės ūkio savininkų asociacijos vadovo teigimu, tokių pavyzdžių Lietuvoje apstu, todėl ir VSTT dar teks padirbėti pasiraitojus rankoves, antraip nemenkų bėdų išvengti nepavyks.

Kazimieras ŠLIUŽAS

2021-06-26