„Jei girdi, ką šneka tavo vidus, atsiduri ten, kur esi naudingiausias“

- Papasakokite plačiau apie save, kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote domėtis miško terapija ir panašiomis gamtos terapinėmis veiklomis?

Mano gyvenimas nebuvo kažkuo labai išskirtinis. Gyvenau nuo ryto iki vakaro, nuo žiemos iki vasaros, auginau vaikus, kūriau, net 23 metus vysčiau verslą. Šioje rutinoje taip pat stengiausi dalyvauti įvairiose savanorystės veiklose, vidinio tobulėjimo seminaruose, kėliau įvairias kompetencijas, keliavau. Buvau įsisukusi į gyvenimo rutinos ratą su tradiciniais padūsavimais: „ach, kaip greitai bėga laikas…”.

- Visgi toks gyvenimo tempas jums nebuvo itin artimas?

Tik nesupraskite klaidingai, toks gyvenimas taip pat buvo gražus ir padovanojo daugybę vertingų akimirkų. Bet tikriausiai, jei turi dar gyvenimo smėliu neužsiteršusias jusles ir praplatėjusį regos kampą, jei girdi, ką šneka tavo vidus, dirbi su savo kritiniu mąstymu, tada pradedi matyti įvairius gyvenimo ženklus ir leidiesi jų vedamas.

Taip atsiduri ten, kur drįsčiau sakyti, lemta būti čia ir dabar. Ten, į kur ilgai keliauta, kur esi naudingiausias bei gali būti pats savimi.

Taip, po truputį skaitant įvairią literatūrą, renkant mokslu paremtus faktus, proziškai nardant po medžių gyvenimą ir aikčiojant nuo pačių netikėčiausių žinių, man pradėjo skleistis medžių gyvenimas. Jų botaninės savybės, charakteris, gebėjimas rūpintis mažesniais, silpnesniais, netgi kitos rūšies medžiais, gintis nuo kenkėjų antplūdžio, pranešti kitiems apie grėsmes, kovoti, išlikti.

- Kalbant paprastai, kas yra ta miško terapija? Kokią naudą ji suteikia žmogui ir kokia jos atsiradimo istorija?

Miško terapija – tai mokslu pagrįsta sveikatinimo praktika, kuri gerina psichinę ir fizinę sveikatą per sąmoningą buvimą gamtoje.

Ši metodika, dar vadinama „miško maudynėmis“ (japoniškai – Shinrin-yoku), kilo iš XX a. Japonijoje prasidėjusio gamtos terapijos judėjimo. Miško terapija įtraukia žmogų į gamtos atmosferą per pojūčius, skatina atsipalaidavimą ir emocinę pusiausvyrą.

Miško terapija atsirado dar XX a. devintajame dešimtmetyje Japonijoje kaip atsakas į vis labiau plintančią streso problemą. Japonijos mokslininkai pastebėjo, kad stresas ir depresija daro reikšmingą fiziologinį bei psichologinį poveikį ir ieškojo prieinamo bei natūralaus būdo streso padariniams mažinti.

Terminą Shinrin-yoku pirmą kartą pasiūlė profesorius Dr. Yoshifumi Miyazaki iš Čibos universiteto, kurio moksliniai tyrimai tapo pagrindu miško terapijos plėtrai.

Per tris dešimtmečius šis metodas išpopuliarėjo kaip įrodymais pagrįsta sveikatos praktika, pripažinta visame pasaulyje.

- Mūsų šalyje vis dar kiek skeptiškai žiūrima į įvairiais dvasines-gamtines terapines veiklas. Visgi užsienio šalyse – tai jau įprasta ir normali sveikatinimo praktika. Ar dažnai susiduriate su mūsų lietuvišku skepticizmu užsiimdama tokia veikla ir kas dažniausiai padeda pakeisti žmogaus požiūrį į miško maudynes?

Lietuvio santykis su mišku yra įtrauktas į nematerialaus paveldo vertybių sąrašą. Tikrai ne veltui. Lietuvis nuo seno garbino medžius ir juose gyvenančius dievus, miškas jį saugojo, šildė, gydė.

Ir dabar, kai yra sunku ar liūdna, dažnas einame į gamtą, prie jūros pamedituoti, nusiraminti ir netgi apkabinti medį, pasišnekėti su juo. Mūsų aktyvus laisvalaikis taip pat dažnai leidžiamas lauke: važinėjamės dviračiais, riedučiais, vedžiojame augintinius...

Tad kokios dar miško terapijos mums reikia – dažnas pagalvoja ir įvardija balsu – juk mes ją jau turime nuolatos...

- Tačiau miško terapija yra kitoks potyris...

Taip, nes tik miško terapijos metu, vedamas specialisto, būdamas ypač lėtame, sąmoningame ryšyje su mišku, patirdamas jį per kūno pojūčius, žadindamas vaizduotę, žmogus pasako: „tokio miško aš dar niekada nemačiau“.

Tik praktinis buvimas miške su miško terapijos specialistu padeda surasti tikrą, artimą, gydantį ryšį su mišku. Žinoma, vėliau išmokus nelėkti, nebebūti telefone, atsiriboti nuo stresą keliančių trukdžių, kai mišką imi regėti ne akimis, o širdimi, gali taip patirti mišką ir vienas. Be to, kad palaikyti miško sveikatinantį poveikį, mūsų psichoemocinei ir fizinei būklei rekomenduojama jame lankytis nuolatos, bent vieną kartą į savaitę, po 1-2 val.

- Ar miško maudynių terapija yra tinkama visiems, ar norint ją išbandyti dalyviai turi atitikti kažkokius amžiaus, sveikatos ar kitus kriterijus?

„Maudytis“ miške gali visi nuo mažo iki senolio, tik svarbu galėti iki miško nukeliauti ir gebėti jame sąmoningai išbūti bent valandą laiko (patikėkite, tai – nemažas iššūkis). Tik tuomet pradeda veikti visi „žalieji vaistai“: formos, spalvos, faktūros, saulė, vėjas, oras, pripildytas medžių skleidžiamais fitoncidais, neigiamais jonais.

Tik tada akys pradeda matyti, o ausys girdėti. Žinoma, miško terapijos užsiėmimai vaikams (ir netgi skirtingoms vaikų amžiaus grupėms) skiriasi nuo suaugusių ar sergančių asmenų. Čia jau turėtume kalbėtis apie miško terapijos įtaką reabilitacijos procesui, specializuotoms grupėms.

- Kas yra svarbiausiai ruošiantis „miško maudynėms“?

Einant į mišką svarbiausia yra šiltai apsirengti (pagal orą ir dar truputi šilčiau), turėti vandens ar arbatos, kilimėlį atsisėsti, avėti patogią neperšlampamą avalynę. Tačiau visų svarbiausia – atsipalaiduoti, atverti save pažinimui ir malonumui.

- Šiemet nusprendėte tapti Pajūrio regioninio parko Saugomų teritorijų produkto ženklo turėtoja. Kas paskatino jus prisijungti prie šios programos?

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos direktorius Darius Nicius (šypsosi). Sutapo mūsų matymas, norai ir galimybės artinti žmones prie miško per jo pažinimą ir patyrimą. Pajūrio regioninis parkas turi daug sveikatingumo takų, įdomių gamtinių ir istorinių vietovių, ekosistemų. Miško terapija yra puiki priemonė susipažinti su mus supančia aplinka, sužinoti ir pajausti ją širdimi, užauginti pagarbą gamtai ir atjautą žmogui. Taip mes sugrįžtame į tikruosius savo namus, į tikrą ryšį su gamta. Tai – mūsų dvasinės ir fizinės sveikatos šaltinis.

Dėkoju už pokalbį.

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos informacija