Didžiažiedė portulaka
Didžiažiedė portulaka (Portulaca grandiflora) – daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Brazilijos ir Argentinos. Lietuvoje šios mielos gėlės auginamos kaip vienmečiai augalai.
Užauga apie 12–20 cm aukščio. Žiedai tuščiaviduriai, pusiau pilnaviduriai arba pilnaviduriai, 2,5–4 cm skersmens, po 2–3 susitelkę stiebo viršūnėje, nekvepiantys, išsiskleidžia tik saulėtą dieną. Žydi gausiai baltais, gelsvais, kreminiais, geltonais, oranžiniais, rožiniais, raudonais, purpuriniais žiedais nuo birželio pradžios iki spalio mėnesio. Šaknų sistema negausi, bet persodinti augalai nesunkiai prigyja, nes yra atsparūs sausroms. Stiebai šliaužiantys, kylantys, stipriai šakoti, mėsingi, šviesiai žali su rausvu atspalviu. Lapai smulkūs, cilindriški, pražanginiai, taip pat mėsingi.
Sėklos subręsta, jos labai smulkios, pilkos, blizgančios. Viename grame yra 10–13 tūkst. sėklų. Sėklos daigios 3–4 metus.
Portulakos atsparios ligoms ir kenkėjams, kartais pažeidžia tik amarai. Jei per drėgna, pažeidžia pilkasis puvinys.
Vieta. Geriausiai auga šiltoje ir saulėtoje vietoje, gali augti pietinėje kiemo pusėje, sausokoje priesmėlio dirvoje, nepakenčia trąšų ir vandens pertekliaus. Nereikia pertręšti azotinėmis trąšomis, nes tada augalai auga per vešliai ir nežydi. Unksmėje nežydi ir neužmezga sėklų. Sunkiose ir per drėgnose priemolio dirvose auga sunkiai, skursta.
Portulakoms lietus baisiau už sausrą, nes šie augalai kilę iš karšto klimato ir pratę savyje „taupyti“ vandenį.
Dauginimas. Portulakos dauginamos sėklomis, kurios sėjamos kovo mėnesį šiltnamyje arba balandžio pradžioje lauke lysvėje. Sėklos sudygsta per 8–12 dienų. Daigai pikuojami į daigyklas su durpiniu substratu, o paaugę persodinami į 8–10 cm skersmens vazonėlius. Persodinimo daigai nebijo, svarbu jų neperlieti. Į nuolatinę vietą gėlyne sodinami gegužės pabaigoje 10–15 cm atstumu. Įprastai vasaros pabaigoje užsisėja ir pačios. Galima sėti ir vėlyvą rudenį, prieš užšąlant žemei.
Pilnavidurės portulakos dauginamos ūgliais, kurie pjaunami rugpjūčio pabaigoje ir sodinami į smėlingą žemę vazonėliuose arba daigyklose. Įsišakniję ūgliai per žiemą laikomi šviesioje, 10–15 ºC temperatūros, sausoje patalpoje.
Pritaikymas. Portulakos sodinamos kiliminėse klombose, labai tinka alpinariumuose, apželdinti pietinius šlaitus, akmenų sieneles, taip pat kapinėse. Šias gėlytes galima sodinti į vazonus, lovelius ir laikyti pietiniuose balkonuose.
Deriniai. Didžiažiedes portulakas tinka derinti su įvairiomis vienmetėmis gėlėmis: pilkšvosiomis žilėmis, pajūrinėmis labuliarijomis, lobelijomis, žydrūniais, sanvitalijomis, lakišiais. Alpinariumuose dera su perkūnropėmis, eraičinais, liūtpėdėmis, pluoštagėlėmis, kiparisinėmis santolinomis, alpiniais astrais, čiobreliais, šilokais, uolaskėlėmis. Gražiai atrodo pasodintos įvairiuose induose vienos arba derinamos su kitais augalais.
Yra taip pat ir svyrančių pilnavidurių didžiažiedžių portulakų, kurios labai gražiai atrodo pakabinamuose krepšiuose ar loveliuose vienos arba pasodintos drauge su šlamučiais, tramažolėmis, skevolėmis, violetiniais ir rožiniais žiedeliais žydinčiomis kalibrachojomis ir verbenomis.
Saulažiedė daratėlė
Lietuvoje iš saulažiedžių dažniausiai auginama saulažiedė daratėlė (Dorotheanthus bellidiformis, sin. Mesembryanthemum criniflotum) – daugiametis žolinis iki 10 cm aukščio augalas, kilęs iš Pietų Afrikos Kapo salos. Žiedai puošnūs ir trapūs lyg porcelianiniai, panašūs į saulučių, 3,5–4,0 cm skersmens, šviesiai ir tamsiai rožiniai, kreminiai, balti, ryškiai raudoni su tamsiai rudu viduriuku, išsiskleidžiantys saulėtomis dienomis. Kiekvienas žiedas žydi keletą dienų, o vietoje nužydėjusio išsiskleidžia nauji.
Šių sukulentinių augalų šaknų sistema negausi. Daratėlės su trumpais, bet gausiai šakotais stiebais, tamsiai žaliais, pailgais, mėsingais lapais, apaugusiais blizgančiais plaukeliais. Lapai sultingi (juose sukauptos vandens atsargos), todėl gali augti labai sausomis sąlygomis. Sėklas subrandina. Jos labai smulkios, 1 g yra iki 3 000–4 000 sėklų, daigios 3 metus.
Dauginimas. Sėklas pasėjus kovo mėnesį šiltnamyje į dėžutes, augalai sužysta birželį, o pasėtos į lauką gegužę – tik rugpjūtį. Daratėlės į lauką sodinamos, kai praeina šalnų pavojus, nes jos jautrios šalnoms. Vasaros metu galima įšaknydinti atskirus jų stiebelius.
Vieta. Daratėlės geriausiai auga saulėtoje vietoje, nederlingoje priesmėlio, bet vandeniui laidžioje dirvoje. Nemėgsta per didelės drėgmės, todėl ir laistomos saikingai, stengiantis neužlieti vandens ant lapų. Daratėlės labai puošnios karštomis, sausomis vasaromis. Kai apsiniaukę arba kai auga pavėsyje, dažniausiai jų žiedai neišsiskleidžia. Nužydėjusius žiedus reikia nuskabyti, greičiau pražys nauji žiedai. Tręšiama tik porą kartų kompleksinėmis trąšomis, dažniau tręšti nereikia, nes jos jautrios druskų koncentracijai.
Pritaikymas. Saulažiedes daratėles tinka auginti alpinariumuose, kiliminiuose gėlynuose su įvairiais kilimiais augalais, balkonų loveliuose ir pastatomuose vazonuose, taip pat kapinėse. Populiarios daratėlių veislės: ‘Magic carpet’, ‘Sparkles’, ‘Harlequin Mixture’ – žydi įvairių spalvų žiedais. Tinka derinti su alpinariumo augalais.
Šliaužiančioji sanvitalija
Šliaužiančioji sanvitalija (Sanvitalia procumbens) kilusi iš Meksikos. Tai vienmečiai žoliniai augalai apie 15–25 cm aukščio, labai šakotais stiebais, kurie driekiasi pagal žemę. Stiebai plonučiai, žalsvai rusvi, saulėtoje vietoje įgauna rausvą atspalvį. Stiebai apkibę smulkiais lapeliais ir pasipuošę daugybe geltonų žiedelių. Jų žiedynai 2–2,5 cm skersmens, kaip saulėrąžų graiželiai, sudaryti iš vamzdiškų geltonų ar rudų žiedelių ir vienos eilės geltonų ar oranžinių liežuviškų. Šias puikiąsias gėleles Meksikoje atrado italų botanikas Sanvitali 1767 m. Atradėjo garbei jos ir pavadintos šiuo vardu.
Dauginimas. Sanvitalijos dauginamos sėklomis ir žaliaisiais auginiais. Sėklos sėjamos kovo mėnesį šiltnamyje į dėžutes ar daigyklas, pripildytas durpinio substrato, kurio pH 5,8–6,5. Sudygsta po 8–12 dienų. Sanvitalijos labai dažnai dauginamos ir žaliaisiais auginiais, kurie pjaunami nuo per žiemą išlaikytų augalų arba nuo jaunų augalėlių, išaugintų ankstyvą pavasarį iš sėklų. Auginiai sodinami į daigyklas su durpiniu substratu, laikomi 18–22 ºC temperatūroje, drėgnoje aplinkoje. Jie įsišaknija per 18–20 dienų. Paaugę daigeliai persodinami į didesnius vazonėlius, kartą per savaitę patręšiami 0,2 proc. kompleksinių trąšų tirpalu.
Pritaikymas. Į gėlynus šliaužiančiosios sanvitalijos sodinamos saulėtoje vietoje gegužę– birželį 20–25 cm atstumu. Šios gėlelės puriais, ryškiai geltonais kilimėliais papuošia ir pagyvina alpinariumus, bordiurus, rabates.
Karštomis vasaros dienomis sanvitalijos laistomos minkštu vandeniu, kas 2 savaites tręšiamos kompleksinėmis trąšomis, išskinami peržydėję žiedeliai, greičiau sužydės nauji. Sanvitalijos kasmet vasaros pabaigoje subrandina sėklas, jos daigios 2–3 metus. Sanvitalijos yra gana sveiki ir nereiklūs, visų mylimi augalai.
Deriniai. Sanvitalijos yra labai mylimos mūsų mažosios saulėgrąžos, jos dera su vasarą žydinčiomis vienmetėmis gėlėmis – aukštesnėmis: gvaizdūnėmis, žioveiniais, ratiliais, godecijomis, celiozijomis, šalavijais, kvepiančiuoju tabaku; žemomis: žydrūniais, lobelijomis, petunijomis, verbenomis, begonijomis, nemezijomis; taip pat vienmetėmis dekoratyvinėmis lapinėmis gėlėmis: pajūrinėmis žilėmis, šakotosiomis perilomis, kochijomis, margeniais, irezinėmis. Sanvitalijos sodinamos ir daugiamečių gėlių grupėse, geltoni kilimai jas paryškina ar peržydėjusias šiek tiek užmaskuoja.
Šliaužiančiosios sanvitalijos vis dažniau sodinamos įvairiuose pakabinamuose krepšiuose, balkono loveliuose, pastatomuose vazonuose ar konteineriuose su įvairiais svyrančiais ir kompaktiškus kerelius auginančiais augalais: pelargonijomis, begonijomis, smulkiažiedėmis surfinijomis, fuksijomis, lobelijomis, verbenomis, skevolėmis, torenijomis, tramažolėmis, šlamučiais, suteromis, gubojomis ir vienos, sudarydamos šviečiančios saulės saleles.
„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ
123rf nuotraukos
Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.