Sausos ir karštos vasaros koreguoja augalų madas

Ištvermingiausios opuncijos

Kad alpinariumai įspūdingiau atrodytų, Lietuvoje galima veisti ir labai egzotiškai atrodančius kaktusus, paplitusius Šiaurės Amerikoje, Kanadoje ar Skandinavijos šalyse. Dauguma kaktusų bei sukulentų nebijo šalčio ir puikiai ištveria ne tik –20 °C, bet ir –30 °C temperatūrą. Iš visų kaktusų populiariausios opuncijos. Šie unikalūs augalai, kaip ir kiti lauke žiemojantys kaktusai, priklauso kaktusinių (Cactaceae) šeimai.

Pas mus gerai žiemojanti kalninė opuncija (Opuntia phaecantha) atrodo įdomiai beveik visus metus, o ypač puošni būna, kai pražysta ryškiai geltonais žiedais. Lietuvoje gali iškęsti iki –30 °C šaltį. Augalas driekiasi pažeme, iki 1 m ilgio nariuotu stiebu. Kasmet sparčiai augdamas, alpinariume per kelerius metus gali sudaryti gana nemažus sąžalynus. Nareliai 10–15 cm ilgio, dygliuoti. Šios opuncijos varietetas (O. p. var. camanchica) nuo rūšinių augalų skiriasi itin stambiais citrinų spalvos žiedais ir gausiu žydėjimu birželį.

Uolinė opuncija (Opuntia polyacantha) auga gana gerai, žydi raudonais žiedais, mūsų sąlygomis gerai žiemoja. Jos veislė ‘Salmon’ stebina itin stambiais, puošniais rausvai gelsvais žiedais.

Dar viena mūsų alpinariumams tinkama opuncijų rūšis – tai trapioji opuncija (O. fragilis) – ryškiai rausvais žiedais. Kasmet vasaros pradžioje gausiai apsipila žiedais. Nareliai gerokai mažesni nei kitų paminėtų opuncijų rūšių. Šie kaktusai auga daugiau į plotį.

Ypatingo dėmesio alpinariumuose ar akmenų soduose verta opuncijos hibridinė veislė ‘Super Rutila Yellow’. Dalis šių kaktusų stiebų beveik cilindriški. Žiedai geltoni su oranžiniais kuokeliais, žydėjimo metu tampa rožiniai. Išauga iki 20 cm aukščio.

TRUMPAI APIE AUGINIMĄ. Kad lauke žiemojančios opuncijos puikiai augtų ir žydėtų, joms reikalinga saulėta vieta (itin tinka užuovėja nuo šiaurės ar vakarų vėjų) ir laidi dirva. Jeigu opuncijoms augti trūksta šviesos, šie kaktusai mažai arba iš viso nežydi. Geriausiai tinka prastesnės priesmėlio arba smėlio dirvos, nes opuncijos, kaip ir visi kaktusai, neištveria drėgmės pertekliaus, ypač žiemą. Taip pat joms netinka labai trąšios dirvos. Jų nereikia niekuo tręšti, net ir kaktusų trąšomis. Trąšos skatina augti vegetatyvinius ūglius , tačiau stabdo žiedinių pumpurų formavimąsi.

Dar viena šalčiui atsparių opuncijų savybė – vėlai rudenį, atšalus orams, jos raukšlėjasi ir gulasi ant žemės, o pavasarį, orams atšilus, vėl pučiasi ir keliasi. Jeigu parenkama tinkama vieta, šie egzotiški augalai labai lengvai auginami. Opuncijos dauginamos stiebo nareliais. Nareliai šaknydinami tiesiai į dirvą, atvirame grunte. Geriausias laikas opuncijoms dauginti – gegužė. Kadangi šalčiui visiškai atsparios, žiemą jų dengti nereikia. Tačiau mūsų drėgnomis žiemomis tiktų jas pridengti nuo kritulių (drėgmės), nes būtent jie dažniausiai ir pražudo šiuos augalus.

Šilropių kerai

Alpinariumus visus metus puošia ištvermingos, egzotiškai atrodončios visžalės, įvairių spalvų bei atspalvių šilropės, primenančios mažas roželes. Jos žiemoja nedengtos.

Šilropės (Sempervivum) gentyje žinoma apie 60 rūšių, paplitusių Pietų ir Vidurio Europoje, Alpėse, Pirėnuose, Balkanuose. Auga kalnuotose, uolėtose ir akmenuotose vietovėse. Lotyniškai semper – „visuomet“, vivere – „gyventi“. Nuskintas ar išrautas augalas ilgai nevysta, todėl ir pargabentus iš kelionių jų „vaikučius“ tikrai įšaknydinsite savo gėlynėlyje.

Stoginė šilropė (S. tectorum) suformuoja 5–10 cm skersmens plokščias skroteles, sudarytas iš mėsingų, dažniausiai žalios spalvos lapų. Žiedynas gausiažiedis, sudarytas iš 20–500 raudonų ar rožinių smulkučių, iki 1,0–2,2 cm skersmens, žiedelių, tankus, labai šakotas, platus, plokščias. Žydi birželį–liepą apie 40–45 dienas. Išvesta daug tarprūšinių hibridų ir veislių, kurios skiriasi skrotelių dydžiu ir skaičiumi, žiedynų dydžiu ir gausumu, lapų spalva bei atspalviais. Itin spalvingoje ir gausioje 40 veislių sukauptoje G. Pociulienės kolekcijoje galime pasigėrėti jų įvairove: ‘Andromeda’, ‘Lilac Time’, ‘Sprite’, ‘Gloriosum’, ‘Litschi’, ‘Red’, ‘Maytime’, ‘Violaceum’ ir dar daugeliu kitų. Išskirtinė veislė – ‘Oddity’ – susuktomis skrotelėmis.

Voratinklinės šilropės (S. arachnoideum) skrotelės užauga nedidukės, iki 2 cm skersmens. Lapeliai žali, galuose švelniai rudi. Lapų skrotelės viduryje susidaro plaukelių ar pūkelių išaugos, primenančios voratinklį, dėl to šis augalas ir vadinamas voratinkline šilrope. Žydintis žiedynas apie 30 cm aukščio, iki 20 cm skersmens, sudarytas maždaug iš 300 smulkučių rožinių ar raudonų žiedelių. Žydi liepą, apie 30 dienų. Geriausiai auga rūgščiose dirvose. Įdomios veislės ‘Rubrum’ ir ‘Celebration’.

S. ciliosum – originalūs rūšiniai augalai, kurie skiriasi skrotelių forma, spalva ir jas puošiančiais šviesiais plaukeliais.

TRUMPAI APIE AUGINIMĄ. Šilropės yra šviesomėgiai augalai, puikiai auga ir itin saulėtoje karštoje pietinėje pusėje, kur daugumai dekoratyvinių augalų ne itin palankios sąlygos. Dirvoms nereiklios, svarbu, kad nebūtų kalkingos ir drėgnos, geriausiai tinka lengva smėlinga dirva, taip pat auga ir lengvame priemolyje. Drėgnoje aplinkoje greitai pūva, o nesaulėtoje vietoje, šešėlyje ar po medžiais išretėja, ištįsta ir pašviesėja lapeliai, tamsiaspalvių veislių augalai praranda rausvą ar purpurinį atspalvį. Dažniausiai dauginamos lapų skrotelė[1]mis, kartais sėklomis.

Šilropės auginamos gėlynuose, alpinariumuose, kapinėse. Jomis apsodinamos stačios sienutės ar namų, pavėsinių stogai, nutiesiami originalūs raštuoti kilimai, smėlingoje žemėje šilropės auginamos vietoje pievutės. Iš šių sukulentų kuriamos įdomios kompozicijos vazonuose, vazose ar betoniniuose induose, jomis galima papuošti pietinį balkoną, namo terasą ar poilsio vietą.

Levizijos – alpinariumo puošmena

Tai vieni iš gražiausių daugiamečių augalų įvairaus dydžio ir formos alpinariumams. Levizijos (Lewisia) portulakinių (Portulacaceae) šeimos gentyje žinoma daugiau kaip 20 rūšių. Šios gėlės laikomos retais augalais: niekur kitur, išskyrus kalnuotą Šiaurės Amerikos vakarinę dalį, natūraliomis sąlygomis neauga.

Dalis levizijų rūšių yra visžaliai augalai, o kiti rudenį numeta lapus. Auga skrotelėmis. Stiebai palyginti aukšti, kai kurių rūšių šakoti. Žiedai itin puošnūs, įvairių pastelinių atspalvių – nuo beveik baltų (yra ir sniego baltumo), rausvų iki beveik raudonų ar purpurinių, stamboki, primenantys miniatiūrines vandens lelijas ar magnolijų žiedus. Net ir pavieniui žydintis augalėlis gali prikaustyti dėmesį. Žydi gausiai gegužę, vėliau dar du kartus liepą ir rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje.

Iš šių alpinių augalų pati populiariausia uolinė levizija (L. cotyledon) – viena stambiausių ir gausiausiai žydinčių, nesunkiai auginamų rūšių. Lietuvoje žaliuoja ir per žiemą, todėl ją būtina apsaugoti nuo perteklinės drėgmės. Geriausiai auga pasodinta lengvame pusšešėlyje alpinariumo rytiniame šlaite. Turi ilgus, plačius, banguotais kraštais, standžius, netgi aštrius lapus.

Žydėjimo metu pasirodo 8–15 žiedkočių (iki 30 cm aukščio) su rausvais pumpurais. Ant vieno žiedkočio iškyla po 3–15 žiedų. Yra daugybė šios rūšies formų, hibridinių veislių su skirtingų atspalvių žiedais, kurių skersmuo 2–5 cm.

Kolumbinė levizija (L. columbiana) – visžalė, kaip ir uolinė levizija, puošni visus metus. Žydėjimo metu kerelio aukštis 20–30 cm. Lapai žali, siauresni nei uolinės levizijos. Skrotelės originalios, dekoratyvios, primenančios šilropių skroteles. Žiedai balti arba rausvi su tamsesnio atspalvio juostelėmis. Žydi gana ilgai, gegužę–birželį, o jei išskinamos sėklos – pražysta ir vasaros pabaigoje.

Kolumbinė ir uolinė levizijos žiemoja lengvai pridengtos.

Lewisia longipetala skrotelės stambesnės nei kolumbinės levizijos. Tai nevisžalė rūšis, rudenį lapus numeta. Šio augalo bei kitų lapus metančių rūšių dengti nereikia. Žiedkočiai išauga ilgoki – 15–20 cm su nuostabių žiedų puokštelėmis. Žiedai įvairių pastelinių spalvų, kartais ir dvispalviai. Žydi gausiai beveik visą vasarą, jei pavasarį patręšiama kompleksinėmis trąšomis. Ši rūšis turi daug unikalių veislių ir itin puošnius, spalvingus žiedus: ‘Little Peach’ – persikų spalvos, ‘Little Plum’ – slyvų, ‘Little Raspberry’ – aviečių.

Geriausiai jaučiasi ir sukrauna puošnesnius žiedynus, kai auginama saulėtoje vietoje. Jei pasodinta paūksmėje, gali ištįsti ir kereliai nebus kompaktiški.

TRUMPAI APIE AUGINIMĄ. Dirva turi būti humusinga, lengvos mechaninės sudėties, laidi, rūgšti, geriausia priesmėlis. Visos levizijų rūšys nepakenčia užmirkusios dirvos. Jei auginate priemolio dirvoje, augalėliams būtinas geras drenažas, laidi, nesupuolanti, niekada neužmirkstanti žemė, priešingu atveju jūsiškės levizijos žus jau pirmaisiais metais. Žemės paviršiuje papilkite ploną smulkaus žvirgždo sluoksnį, juo apkaupkite levizijų skroteles (jų pagrindas turi būti ne žemėje) arba padenkite smulkiais akmenėliais.

Jei šių mielų augalų neapsaugosite nuo drėgmės pertekliaus žiemą, levizijos pavasario gali ir nesulaukti. Tam tiks ir nedideli plastiko konteineriai su skylėmis šonuose. Jei levizijos žiemos sausai, šalčiai joms nepakenks.

Pavasarį ir vasarą levizijos mėgsta drėgmę, sausrų metu jos nežus, bet nustos žydėti, pereis į priverstinės ramybės būseną.

Geriausia levizijas dauginti sėklomis. Įprastai jos sėjamos rudenį, o stratifikuotos – pavasarį. Kerelio dalinti neverta, nes taip pažeidžiamos ilgos ir mėsingos šaknys.

Parengė Rūta ANTANAITIENĖ

Genovaitės POCIULIENĖS nuotr.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.