Savivaldybės tvarkys atliekas pagal vienodas taisykles

Nors Aplinkos ministerija nustato taisykles, kaip visoje šalyje turi būti sprendžiamas atliekų tvarkymas, kokiais principais turi būti nustatoma rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, visa atsakomybė už tinkamą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos suteikimą ir rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymą tenka savivaldybėms. Tai yra numatyta tiek Vietos savivaldos, tiek ir Atliekų tvarkymo, Rinkliavų įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose.

Rinkliavos dydį nustato savivaldybės Gyventojams dažnai kyla klausimų, kodėl, tarkime, vienoje savivaldybėje gyvenantys jų giminaičiai moka vieną mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą, o jie patys, gyvenantys kitur, moka daugiau ar mažiau? Taip yra todėl, kad už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, įskaitant ir rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą formos nustatymą ir dydžio apskaičiavimą, yra atsakingos vietos savivaldos institucijos. O jos nevienodai sprendžia tiek gyventojų komunalinių atliekų tvarkymo, tiek apmokėjimo už tai klausimus. „Pagrindinė savivaldybių institucijų užduotis šioje srityje – užtikrinti visuotiną, kokybišką, vartotojui patogią ir prieinamą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą ar galimybę naudotis atliekų tvarkymo sistema“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų valdymo skyriaus vedėja Laura Zukė, primindama, kad ir šalies Konstitucijoje bei Rinkliavų įstatyme yra nustatyta, jog vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą savivaldybės teritorijoje turi teisę nustatyti tik savivaldybės taryba savo sprendimu. Taip pat ji turi teisę savo sprendimu nustatyti lengvatas rinkliavos mokėtojams ir rinkliavos grąžinimo atvejus. Akivaizdu, kad, esant klausimų, gyventojai dėl atliekų tvarkymo ir rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo pirmiausia turėtų kreiptis į savo savivaldybę. Deja, kartais žmonės įsivaizduoja, kad už tai, kiek jiems tenka mokėti, liaudiškai sakant, už šiukšles, pirmiausia yra atsakinga Aplinkos ministerija. Pasak L.Zukės, dar 2013 m. Vyriausybė patvirtino Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodiką, pagal kurią savivaldybės, nustatydamos dydį už šias paslaugas, turi atsižvelgti į šios metodikos reikalavimą nustatyti dvinarę rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, susidedančią iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų. Vis dėlto, kokia konkreti rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą bus nustatyta viename ar kitame šalies mieste, miestelyje ar rajone, priklauso nuo konkrečios savivaldybės tarybos priimto sprendimo.

Pastovioji įmokos dalis – visiems Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų valdymo skyriaus vedėjos teigimu, Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikoje taip pat nurodyta, kad didžiąją dalį atliekų tvarkymo paslaugos kainos sudarančios pastovios sąnaudos yra skiriamos atliekų tvarkymo infrastruktūrai išlaikyti ir plėtrai (surinkimo priemonėms, didelio gabarito atliekų surinkimo ir kompostavimo aikštelėms įrengti, sąvartynams uždaryti ir rekultivacijai, kt.). „Prie tokio komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros kūrimo ir priežiūros turėtų prisidėti ir pagrindiniai jos naudotojai – gyventojai, – mums sakė L. Zukė. – Todėl metodikoje nustatyta, kad pastovioji dedamoji yra pastovioji įmokos dalis, kurią moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys ir tuo atveju, kai turtu laikinai nesinaudojama. Tačiau, vadovaujantis metodikos nuostatomis, kintamosios rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dedamosios neturėtų mokėti nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, deklaravę, kad tam tikru laikotarpiu (ne trumpesniu kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesniu kaip vieni metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu. Tokiu atveju komunalinės atliekos iš šio objekto sutartu laikotarpiu nebūtų imamos.“ Metodikoje taip pat nustatyta, kad komunalinių atliekų paėmimo paslauga suprantama kaip faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas, kai konteineris pastatytas ne didesniu kaip 300 m atstumu nuo savininkui priklausančio nekilnojamojo turto objekto. Metodikos nuostatos yra bendros, tačiau kiekviena savivaldybė turi pritaikyti jas prie konkrečios savivaldybės teritorijos situacijos, joje vykdomos veiklos pobūdžio (ar tai yra kaimiško tipo savivaldybė, ar daugiau gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose).

Išrūšiuotas atliekas tvarko gamintojai Savivaldybės gana dažnai diskutuoja su Aplinkos ministerija dėl vienų ar kitų nuostatų taikymo tvarkant atliekas. Suprantama, dažnai tai, kas išdėstoma „popieriuje“, pritaikant praktikoje, atsiranda keblumų. Dėl to ministerija jau yra parengusi pluoštą Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos pakeitimų, kurie padės savivaldybėms leng­viau taikyti kai kurias nuostatas, jos bus aiškesnės. Beje, minima metodika pakeis ir pavadinimą – tai bus tiesiog taisyklės. „Savivaldybės, vadovaudamosi taisyklių nuostatomis, rink­liavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį turi patvirtinti keisdamos jį, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 1 d.“, – priminė L. Zukė. Naujosiose taisyklėse bus nustatyta, kad kaštai už išrūšiuotų atliekų tvarkymą negali būti įtraukiami į mokesčio dydį, nes tai yra gamintojo atsakomybė. Taip pat į mokesčio dydį kaštai už bešeimininkių atliekų tvarkymą negali būti įtraukiami – pagal Atliekų tvarkymo įstatymą tai yra savivaldybių atsakomybė. Taisyklėse reglamentuotos atskiros komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų organizavimo veiklos (surinkimas, vežimas, naudojimas, šalinimas, veiklų organizavimas, stebėsena, šalinimo vietų priežiūra, rinkliavos ar kitos įmokos administravimas), patikslintas veiklos būtinųjų sąnaudų sąrašas bei apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų kompensavimo mechanizmo aprašymas (sąnaudos skaičiuojamos metai į priekį; jeigu prognozuojamos sąnaudos faktiškai būna mažesnės/didesnės, apskaičiuojant kitų metų sąnaudas, jos atitinkamai mažinamos/didinamos).

Pakeitimai suvienodins savivaldybių metodikas Ministerijos inicijuojamos pataisos numato, kad nekilnojamojo turto objektų savininkai ar jų įgalioti asmenys gali būti skirstomi į atskiras atliekų turėtojų kategorijas (pvz., daugiabučiai namai, individualūs namai, sodų bendrijos, garažų bendrijos, juridiniai asmenys daugiabučiame name, kt.; atskiroms atliekų turėtojų kategorijoms gali būti skaičiuojamos skirtingos sąnaudos). Ir dar viena pataisa, kuri taip pat palies visus gyventojus – paslauga laikoma suteikta, kai konteineris ar konteinerių aikštelė pastatyta ne didesniu kaip 150 m atstumu nuo gyvenamojo daugia­bučio namo. Garažų bendrijose, sodų bendrijose ar kito bendrojo naudojimo objektuose – konteineris ar konteinerių aikštelė pastatyta ne didesniu kaip 150 m nuo bent vieno įvažiavimo (arba kelių įvažiavimų, jei yra poreikis) į bendrojo naudojimo teritorijas bendro naudojimo teritorijų ribose ar už jų, jeigu yra tam tinkamos techninės sąlygos. Individualių valdų atveju – konteineris ar konteinerių aikštelė pastatyta ne didesniu kaip 300 m nuo individualios valdos atstumu. Numatyta išimtis atliekų turėtojams, kurie dalijasi bendrais (kolektyviniais) konteineriais – šiai kategorijai kintamoji dedamoji bus skaičiuojama pagal analogiškas pastoviosioms dedamosios sąnaudas. Taisyklėse taip pat numatyta, kaip turi būti įrodoma, kad gyventojas nesinaudos paslauga ir jam bus taikomas mažesnis mokestis (laikotarpis gali būti ne trumpesnis kaip vienas ketvirtis ir ne ilgesnis kaip vieni metai. Savivaldybė privalo nustatyti tvarką, kuria vadovaujantis gyventojai turės įrodyti, kad nekilnojamojo turto objektu nebuvo naudotasi. Jeigu deklaruojamas laikotarpis ilgesnis kaip vieni metai, savivaldybė gali prašyti nesinaudojimą nekilnojamuoju turtu įrodančius dokumentus pristatyti periodiškai, bet ne dažniau negu du kartus per metus). Taisyklėse taip pat patikslinamas pastoviosios ir kintamosios dedamųjų pasirinkimo nustatymas (pasirinktinai, tik pagal vieną dedamąją): pastovioji dedamoji – pagal nekilnojamojo turto plotą, nekilnojamojo turto paskirtį arba gyventojų (darbuotojų) skaičių, o kintamoji dedamoji – pagal konteinerių skaičių ir tūrį, konteinerių ištuštinimo dažnumą, komunalinių atliekų svorį. Visi šie pakeitimai turėtų suvienodinti rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymą savivaldybėse, nes jos negalės prasilenkti su Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis. Be to, pataisos leistų užtikrinti, kad už atliekų tvarkymą gaunamos lėšos būtų nukreipiamos šių paslaugų kokybei gerinti ir jų infrastruktūrai plėtoti.

Pataisos parengtos pagal pasiūlymus

Algirdas GENEVIČIUS Aplinkos viceministras

Su savivaldybėmis nuolat diskutuojame atliekų tvarkymo klausimais. Taikant įstatymus, taisyk­les konkrečioje vietovėje, dažnai kyla įvairiausių klausimų, savivaldybių atstovai išsako mums savo pasiūlymus, į kuriuos dažniausiai atsižvelgiame rengdami įvairias teisės aktų pataisas. Tos, kurios dabar teikiamos, taip pat yra inicijuotos savivaldybių, kurios turi geriausią patirtį atliekų tvarkymo srityje. Beje, yra ir tokių, kurios vis dar nori likti prie senos tvarkos, net nenori skatinti atliekų rūšiavimo, neva tuomet gyventojams atliekų tvarkymas kainuotų pigiau. Bet tai prieštarauja visai mūsų Vyriausybės, visos moderniosios Europos atliekų tvarkymo strategijai. Kelio atgal nėra ir negali būti.

Violeta LIUKAITIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.