Šeimos verslas visus metus kvepia Kalėdomis

Kalėdinė pasaka

T. Vaitkevičienė dviem rankomis pakelia pusmetrio ilgumo žirkles, čekšteli per vieną išsikišusią eglutės šakelę, kitą, trečią – sutrumpintos šakelės nemirs, o netrukus išleis daugiau šoninių alkūnėlių, sudarydamos dailios žaliaskarės figūrą. Eglučių formavimu užsiima abi su mama, juolab kad dabar pats šito darbo pikas.

„Seniau viena kitos darbą pamačiusios sakydavom pastabas, pamokymus, kurią šaką reikėtų padailinti arba kuri nukirpta galbūt neteisingai – taip ir susipykti galima. Paskui susitarėm viena kitos darbo nekomentuoti – ne konkurentės esam. Tegu vertina pirkėjai“, – pasakoja T. Vaitkevičienė.

O pirkėjų akys, sako, labai skirtingai mato – vieniems patinka vienokios, o kitiems net pačios nedailiausios eglaitės atrodo kur kas įdomesnės už gražiausias žaliaskares.

Kalėdinių eglaičių verslu užsiimantys tėvai ir vaikai gyvena kaimynystėje, todėl nieko keista, kad abu kiemus ir prieigas juosia tūkstančiai lietuviškų eglaičių, kurios gaivina spygliuočių aromatu.

Prasidėjus kalėdinei prekybai, dalis šeimos užaugintų eglaičių keliauja į nedidukę, šalia abiejų kiemų įrengtą nuosavą aikštelę – pirkėjai čia gali išsirinkti kalėdinį medelį arba dalyvauti fotosesijoje, nusifotografuoti prie tų, kuriuos darbštūs verslininkai papuošė šventiniais žaisliukais. O jeigu kuris pirkėjas pageidauja eglutę išsirinkti iš dar nenupjautų, šeimininkai įteikia elektrinį pjūklą ir nusiveda į pardavimui skirtų eglaičių plantaciją.

„Be galo myliu Kalėdas. Myliu šį kalėdinį verslą. Taip, miegam tuo laiku mažai, dirbam daug, bet kokios geros emocijos! Atvažiuoja šeimos, apžiūrinėja, tariasi, kokios eglutės norėtų. Ir paprastai, jeigu atvažiuoja su vaikais, būtinai įsigyja didesnę eglutę, nes vaikams atrodo, kad didesnė – tai daugiau dovanų. Supakuotus medelius krauna ant automobilio stogo arba ant rogučių. Tikra Kalėdų pasaka“, – šypsosi 32 metų moteris.

Kalėdų karštinė

Kalėdinis laikotarpis, sako pašnekovė, šeimai labai įtemptas laikas. Bet mintys apie Kalėdas apninka visai ne gruodį, kaip galima būtų pagalvoti, o gerokai anksčiau – neretai jau ir rugsėjo mėnesį. Tada į augintojų kiemą užsuka pirmieji užsakovai, norintys iš anksto išsirinkti ir pasižymėti savo kalėdinius medelius.

Gyva prekyba prasideda spalį – pirmos pirkėjos dažniausiai būna kalėdinėms fotosesijoms studijas puošiančios fotografės. Ratas pamažu užsisuka ir vis greitėja.

Masinė eglučių prekyba įprastai prasideda pirmą gruodžio savaitę – visi nekantrauja namuose pajusti artėjančių švenčių atmosferą.

„Renkam, pjaunam, pakuojam, priimame užsakymus, vežame užsakovams į namus. Gerai, kad visi, mes su vyru, mano tėvai, broliai Paulius ir Jonas, turime pasiskirstę užduotimis. Savo užduotį, žinoma, labai vaikišką, jau turi ir mūsų trimetis sūnus Martynas. Prieš 2 metus atidarėme elektroninę eglučių parduotuvę – darbų visiems dar padaugėjo“, – pasakoja pašnekovė.

Pastebėjusi, jei Vilniuje ar Kaune žmonės eglutes dažniau perka internetu, tai šiauliečiai vis dar mėgsta atvažiuoti, apžiūrėti ir išsirinkti eglutę vietoje. Nemažai ir tokių, kurie ne tik išsirenka, bet dar ir nusipjauna patys. Tai ypač populiaru, jeigu tėvai atvyksta su vaikais arba seneliai su anūkais.

Daug metų šventinių eglučių versle besisukantys šiauliečiai pasakoja matantys, jog egzistuoja kalėdinių medelių mados. Pavyzdžiui, vienais metais žmonės, lyg susitarę, pageidauja maždaug 1,50 metro ir ne aukštesnių eglaičių, o kitais, žiūrėk, visi prašo didesnių negu du metrai. Kartais ieško kuo platesnių, o po metų – siauraskarių.

Sidabrinės eglutės, teigia Toma, seniai nebe madoje. Tačiau nemažėja siauros ir aukštos 'Amorika' veislės eglės, iš viršaus turinčios žalios spalvos spygliukus, o apačioje – sidabrinius, paklausa.

Vazoninės eglaitės, teigia augintoja, populiarios visada, nes po švenčių žmonės jas mėgsta pasisodinti savo sklypuose arba grąžina augintojams pasodinti į tą pačią vietą plantacijoje. Vazone pabuvusių eglučių prigijimo sėkmė nėra garantuota, ji priklauso, kaip žmonės medelį prižiūrėjo, ar laistė.

„Buvo, kad atvyko žmogus ir pageidavo įsigyti dviejų metrų eglutę vazone, kurią vėliau persodinsiantis į žemę. Teko aiškinti, kad tokio aukščio eglutės šaknys yra labai nedidelės, todėl menka ir tikimybė, kad ji prigis. Vazonas – tik patogumui, kad nereikėtų stovo“, – prisimena T. Vaitkevičienė.

Šypseną kelia tai, kad kone kasmet Kūčių vakarą, kai tėvų ir vaikų šeimos jau susėdusios prie stalo, sulaukia skambučio su prašymu gelbėti Kūčias. Ir kone visuomet skambina vyrai, pamiršę nupirkti eglutę. Augintojai dar nė vienam žmogui tokioje bėdoje nėra atsisakę padėti – gelbėti šventes yra šventas reikalas, nepaisant to, jog kartais prie medelių tenka bristi per sniegą.

O kai Kalėdų karštinė baigiasi, eglučių augintojai paprastai turi šiek tiek laiko atsipūsti. Bent taip būdavo anksčiau. Vis dėlto pastaraisiais metais situacija po truputėlį ėmė keistis – eglaičių ieško Kalėdas vėliau švenčiantys kitataučiai.

Iki Kalėdų

Astos ir Petro Butavičių verslo idėja gimė prieš maždaug 15 metų, kasmet kiek daugiau nei mėnesiui išvykstant į Daniją formuoti kėnių. Prie tėvų, sulaukusi pilnametystės, prisijungė ir Toma.

„Prisimenu, manėm, kad gerai būtų pasisodinti kėnių ir mūsų sklype. Bet Lietuvoje jiems augti, pasirodo, per šalta. Tada tėtis, turintis miško verslą, sugalvojo pasisodinti lietuviškų eglučių, kurias bandytų formuoti“, – prisimena T. Vaitkevičienė.

Kaip sugalvojo, taip ir padarė. Kol sodinukai paūgėjo, šeima jais rūpinosi, tręšė ir formavo kaip sugalvojo, nes išmoktas rankomis formuojamų daniškų kėnių priežiūros metodas lietuviškoms eglutėms netiko.

„Atsimenu pirmą savo prieškalėdinį turgų – dauguma tuo laiku pardavinėdavo paprastas miškines, o mes užauginome dailiai formuotas. Atvežėme į Lieporių turgų, tik ištraukėm iš priekabos ir pirkėjai tiesiog subėgo. Kitiems prekeiviams šokas“, – smagiai pasakoja Toma.

Dabar šiauliečiai augintojai savo medelių į turgų nebeveža. Prekyba savoje aikštelėje ir internetu tapo aktyvesnė už turgaus.

Pernai šiauliečių užauginta 7 metrų kalėdinė eglė iškeliavo į Vilnių. Vilniečiai dizaineriai pamilo šiauliečių eglutes ir jos puošė ne vieną dizainerių projektą Vilniaus mieste. Vienas tokių – 300 metrų eglučių pyne papuošta Vilniaus rotušė.

Darbo – visus metus

Šiauliečių apsodinti plotai, palyginti su pradžių pradžia, dabar išsiplėtę iki maždaug pusseptinto hektaro.

Eglučių auginimo ir prekybos verslas, sako Toma, nelengvas: pasodintus sodinukus būtina tręšti, laistyti, pjauti žolę, kol jie užauga iki maždaug 1,20 metro. Maža to, miško plantacijoje augančių mažylių viršūnes būtina patepti specialiu tepalu, kad laukiniai žvėrys jų nenugraužtų.

Paūgėjus medeliams, prasideda jų formavimas – kiekviena eglutė žirklėmis ne po kartą apeinama iš visų pusių, o prie didesnių tenka statyti ir kopėčias. Turi nekilti abejonių, kad žaliaskarės teisingai apkarpytos, todėl užaugins tankų ir proporcingą šakų vainiką.

„Pirkėjai kartais niurzga, kad 20 eurų už 1,50 metro eglaitę yra per daug. Aiškiname, kad miško eglė Kalėdoms tinkama pjauti po penkerių metų, o mūsiškė, nors ir paprasta lietuviška, bet auga dvigubai lėčiau – 8–10 metų, nes jos augimą stabdo formavimas. Užtat koks šakų tankumas, koks kamieno storis!“ – pasakoja Toma.

Eglutė – ne kėnis

Darbas su kalėdinių eglučių pirkėjais, tikina pašnekovė, lyg atskiras mokslas. Situacijų būna visokių.

„Pavyzdžiui, prieš vienas Kalėdas atvyko vyras su vaiku ir įsigijo eglutę. Patenkinti išsivežė. Bet po trijų dienų skambina ir sako: noriu grąžinti, nes čia ne kėnis. Betgi mes ir nesakėme, kad parduodame kėnį! Pasirodo, į namus atėjo žmonos draugė, ji pastebėjo, kad šeima įsigijo eglutę, o ne kėnį. Nepatenkinta žmona liepė eglutę grąžinti – ji norėjusi kėnio. Jei jau netinka eglutė, negi ginčysiesi – priėmėm“, – šypsodamasi prisimena pašnekovė.

Nors dabar vasara ir iki Kalėdų dar likęs ne vienas mėnuo, T. Vaitkevičienė pataria atsiminti, ką reikėtų daryti, kad eglutė per didžiąsias metų šventes kuo ilgiau puoštų namus ir kvepėtų.

Nukirtus eglutę, parą ją reikėtų palaikyti lauke. Paskui dar parą nunešti į sandėliuką ar garažą, o tik tada, laipsniškai pripratintą prie šilumos, medelį jau galima nešti į kambarį. Parsinešus pirmiausia derėtų įmerkti į karštą vandenį – kad nutirptų sakai, kurie greičiausiai jau spėjo užklijuoti kamieno pjūvio vietą. Kai eglutė atidaro poras, ji pamerkiama į šaltą vandenį. Po tokios procedūros medelis lengvai gers vandenį ir ilgai nemes spygliukų.

Edita AKSOMAITIENĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Viršelyje – Šiaulietė Toma Vaitkevičienė sako, kad darbai, auginant kalėdines eglaites, nesibaigia visus metus – dabar, vasarą, medeliai genimi, kad užaugintų tankius vainikus. Gintarės DAKNYTĖS nuotr.