Ashburn +24,8 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 12 Bir 2024
Ashburn +24,8 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 12 Bir 2024

Rūta VAITKEVIČIŪTĖ
„Rasų“ redaktorė
 

Senas sodas dovanoja puikų derlių ir vaikystės prisiminimus

2023/05/24


Gegužė tikriausiai vienas nuostabiausių mėnesių Lietuvoje. Gamta skendi šviežioje žalumoje, žieduose ir aromatuose. Vienų augalų žydėjimą keičia kitų, tad po penkių monochrominių mėnesių gali net galva susisukti nuo įspūdžių pertekliaus. Šiuo metu bene gražiausi yra sodai. Baltus magnolijų kupolus pakeitė obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių. Manau, sutiksite su mintimi, kad senieji vaismedžiai išvaizda gerokai pranoksta jaunuosius medelius. Apie seną sodą ir tris dešimtmečius skaičiuojančias obelis sutiko papasakoti Rasa Kandrotaitė Janutienė.

Jūsų senasis sodas nėra didelis, bet obelys, jų forma itin graži – tvirti subrendę medžiai tarsi kviečia ilgiau paspoksoti, kokiais puošniais sijonais pasidabinę. Papasakokite daugiau apie tai, kaip buvo kuriama sodyba, sodinamas sodas.

Gyvename Mastaičiuose, Kauno rajone. Beveik 30 arų plote pastatų nedaug: namas, ūkinis pastatas, šiltnamis, – todėl lieka pakankamai vietos veikloms lauke. Yra suformuotas Didysis daržas, kuriame sodinu bulves ir kitas daržoves, bei Mažasis daržas, jame vien pakeltos lysvės. Na ir, žinoma, yra dvi vaismedžių zonos: vieną vadinam „sodeliu“, kitą – „sodu“. Sodelyje auga žemaūgiai vaismedžiai – trešnė, vyšnios, pora žemaūgių obelaičių, abrikosas ir slyva. Sode trys obelys ir dvi kriaušės. Atskirai dar auga didelė kriaušė, kažkada kažkuriame amerikiečių forume pasidalinau jos nuotrauka, o grupės nariai ją pavadino „gyvenimo medžiu“.

Rasa Kandrotaitė Janutienė

Sode augantys senieji vaismedžiai atsirado sodyboje, kai pradėjome gyventi kaime. Pamenu, buvau dvylikametė, kai Tėvelis atsivežė mane ankstyvą pavasarį apžiūrėti naujai pirkto sklypo. Aš niurgztelėjau, kad man nepatinka. Tėvelis, paklausė, kodėl nepatinka. Atkirtau, kad nėra medžių, tad jis pažadėjo: „Bus medžių, prisodinsim obelų, kriaušių...“. Paaiškinau, kad tokių nenoriu. „Tai kokių tu nori?“ – pasiteiravo Tėvelis. Sakau: „Normalių“.

Taigi tie „normalūs“ medžiai buvo pasodinti palei sklypo ribą, dabar tai – dideli beržai, liepos, kaštonas, šermukšnis ir ąžuolas. O Sode pradžioje buvo pasodintos šešios įvairaus ankstyvumo obelų veislės. Atsimenu, buvo alyvinė, „Auksis“, įskiepyta „Spartan“ veislė ir kelios saldinės obelys.

Sodą sodinti padėjo ir Mamytė, bet prižiūrėjo tik Tėvelis, pats vaismedžius ir skiepijo. Jam tai daryti buvo labai įdomu. Sykį į šermukšnį įskiepijo svarainį, bet vaisių nespėjome paragauti, nes 1999-aisiai, deja, Tėvelis numirė, o svarainio skiepas nudžiūvo.

Senojo sodo obelys.

Tuomet visi ūkio rūpesčiai atiteko Mamytei. Obelys ir kriaušės tuo metu neatrodė taip, kaip dabar, o Sodelio išvis nebuvo. Ji buvo praktiškas žmogus, sunkiai pasiekdavo nupurkšti vaismedžius, skinti vaisius, todėl pakviečiau į svečius savo gerą bičiulį, kolegą, kuris išgenėjo nemažai šakų ir pamokė mus, kaip tai daryti, į ką atkreipti dėmesį, kokių klaidų vengti. Nuo tada Mamytė genėdavo visus sodmenis ir tai darė taip puikiai, kad jos genėto senutėlio sausmedžio kamienu susižavėjęs arboristas neatsilaikė jo nenufotografavęs.

Kai 2019-aisiais Mamytė staiga išėjo, visa našta perėjo ant mano pečių. Nuo tada sodą prižiūriu ir rūpinuosi pati.

Iš pradžių sodas buvo didesnis, kaip sprendėte, kuriuos vaismedžius palikti, o kuriuos nupjauti?

Atsisakėme alyvinės obels. Ji brandindavo daug ir smulkių vaisių, jie kasdien krisdavo ir pūdavo. Todėl pirmiausiai buvo išpjauta ji, vėliau į kai kuriuos medžius įsimetė vėžys. Vieną skiepytą vaismedį Mamytei pavyko išgelbėti.

Tais laikais pasirinkimo didelio nebuvo, pirkdavo tas veisles, kurias pavykdavo gauti, o retesnes veisles skiepydavo. Kai kas pateisindavo lūkesčius, o kai kas – ne. Taip iš kiemo dingo ir viena kriaušė, bet gal ir gerai, nes dabar vietos pakanka tik vienai didelei kriaušei.

Obelis Tėvelis skiepijo, kai jos buvo jaunos. Ilgainiui iš skiepų susiformavo storos šakos, o nuo dviejų vaismedžių kasmet skiname penkių veislių obuolius. Abiejų obelų įskiepiai yra skirtingo ankstyvumo veislių nei pagrindinis medis, todėl žydi pakaitomis – pirma viena obels pusė, po to kita. Atrodo nuostabiai!

Ir negaliu sakyti, kad skiepytos obelys būtų lengviau pažeidžiamos ligų ar kenkėjų nei neskiepytos. Pernai didžiosios obelys susirgo grybine liga, tai užsikrėtė ir kitos. Teko gelbėti purškiant vaistais.

Sodelio vaismedžius juosia spalvings tulpių vainikas.

Senosios obelys gražiai apgenėtos, suformuoti nuostabūs vainikai, todėl ši kiemo vieta atrodo ne tik tvarkingai, estetiškai, bet ir romantiškai, ypač žydėjimo metu. Kokius darbus dažniausiai tenka atlikti?

Jau ketvirtus metus pati rūpinuosi tiek sodu, tiek sodeliu, tiek visais kitais sodybos augalais. Ir geniu pati, niekam nepatikiu šio darbo. Kokybiškam genėjimui reikia ir kokybiškų įrankių. Turiu krūvelę įvairių sekatorių, pasigalandu ir dezinfekuoju juos.

Aš atlieku vieną, pagrindinį genėjimą per metus. Anksčiau tai darydavau anksti pavasarį, bet tekdavo vilkūglius skinti bent porą kartų per sezoną. Pernai vaismedžius daugiau apgenėjau rudenį, nukritus lapams, pavasarį tereikėjo šiek tiek pakoreguoti. Tikiuosi, vilkūglių augs mažiau. Genėdama einu nuo šakelės prie šakelės, ratu aplink medį. Darbai užtrunka bent 3 dienas.

Sodą purškiu vaistais, penki purškimai yra profilaktiniai, o jei reikia gydyti ligą ar naikinti kenkėjus, tuomet dar daugiau. Anksti pavasarį ir vėlyvą rudenį vaismedžius nupurškiu vario sulfatu, tai – vadinamasis „mėlynasis purškimas“. Vėliau tris kartus – brinkstant pumpurams, prieš žydėjimą ir krentant žiedlapiams – profilaktiškai purškiu fungicidu ir insekticidu. Daug žmonių baisisi „chemija“, geriau nukirs sergantį medį ir sodins naują, o man geriau atsisakyti vaisių, bet išgelbėti medį. Man jie yra šventi – nučiupinėti, nuglostyti ir užauginti tėvelių.

Gaiviame senųjų vaismedžių pavėsyje praleidžiame ir nemažai laisvo laiko. Tarp obelų pakabiname hamaką – puikus būdas atsipalaiduoti tiesiog klausant lapų šnarėjimo ir žiūrint į dangų. Jei per didžiuosius karščius rengiame šeimos šventę, po obelimis pastatome stalų.

Tvirtos senųjų obelų šakos puikiai tinka hamakui.

Sodyboje vaismedžiams skyrėte dvi zonas, vadinamąjį sodą ir sodelį. Kodėl kilo mintis jaunus medelius sodinti šiek tiek atokiau?

Sodelį sodinome vėliau, todėl ir pasirinkome kitą vietą, labiau sklypo pakraštyje. Be to, vyšnių medžiai anksčiau augo kitoje sodybos pusėje, bet žemaūgės veislės nebuvo tokios ilgaamžės kaip obelys, tad po truputį teko išpjauti, o sodelį įveisėme ten, kur jau augo sausmedžiai. Beje, jame vietos rado ir abrikosas bei šilauogių krūmai.

Ar senomis obelimis reikia daugiau rūpintis nei jaunesniais vaismedžiais? Gal būtų paprasčiau senuosius medžius pakeisti jaunais, šiuolaikinėmis veislėmis, kurias galbūt patogiau prižiūrėti, reikia mažiau genėti, lengviau skinti derlių?

Tikra tiesa, su senomis obelimis ir kriaušėmis sugaištu daugiau laiko, bet tik todėl, kad jos paprasčiausiai didesnės. Visa kita priežiūra niekuo nesiskiria nei jaunesnio sodelio. Galiu pasakyti, kad senutės obelys net atsparesnės ligoms ir kenkėjams, savyje turi daugiau gyvasties. Gal todėl ir žydi kasmet, nepramečiuoja.

Negaliu nė pagalvoti, kad obelis ir kriaušes gali tekti kada nors išpjauti. Ypač obelis. Man tie medžiai yra istorija, prisiminimai, gyvi organizmai: kvėpuojantys, augantys, gal ir jaučiantys?!

Fotogeniškasis sausmedis.

Juos formuoju taip, kad būtų lengva pasiekti genėti, purkšti ir skinti derlių. Tiesa, kai kada reikia kopėčių, bet tai joks papildomas vargas.

Obuoliai skanūs, kriaušės dar skanesnės, žiemai prirenku porą dėžučių obuolių (žieminių ir rudeninių), išspaudžiu nemažai labai skanių ir visų giriamų obuolių bei kriaušių sulčių. Kartais jas pagardinu vynuogių sultimis. Tiesa, vynuoges skinu nuo tokio paties amžiaus vynmedžių, kuriuos kaip ir kitus sodo augalus sodino Tėveliai.

Visada džiovinu obuolių ir kriaušių traškučių – šeima suvalgo juos anksčiau nei baigiasi žiema.

Kruopščiai prižiūrimas vynmedis ne tik brandina uogas, bet ir puošia namo sieną.

Vaismedžiai Jūsų sodyboje – tarsi maži želdynėliai. Šiuo metu pomedžiuose gausiai žydi tulpės. Ar joms nužydėjus, jas pakeis kitos gėlės?

Pasibaigus tulpių žydėjimui, pomedžiai bus mulčiuojami nupjauta žole. Taip mulčiuosime bent du kartus per sezoną. Tulpės po medžiais atsirado tada, kai ruošiau vieną gėlyną užleisti rožynui. Iškasiau labai daug svogūnėlių: dalį išdalinau, bet daug jų susodinau ir po vaismedžiais.

Sodyboje, didelėje ar mažoje, visada yra ką veikti, ir ne taip paprasta viską spėti. Ar darbinė veikla, jos suformuoti įgūdžiai, charakterio savybės padeda sodyboje organizuoti darbus ir juos atlikti savarankiškai?

Esu mokslininkė, inžinierė, medžiagų tyrėja. Nuo vaikystės mėgdavau gamtą, mano žaislais buvo kankorėžiai, gilės, kaštonai, įvairios šakelės, akmenukai. Paauglystėje netgi turėjau kambarinių augalų kolekciją, augalus daugindavau, daug apie juos skaičiau, todėl namuose nuo seno gausu knygų apie augalus. Mano mėgstamiausia knyga buvo iš vokiečių kalbos versta „Kasdienis darbas sode“, kurioje buvo ne tik įdomiai sudėliotas tekstas, bet ir daug šmaikščių paveikslėlių.

Senojo sodo obelys žiemą.

Šios žinios labai pravertė paveldėjus tėvelių sodybą, tai buvo tvirtas pagrindas tam, ką vėliau teko greitai įsisavinti ir išmokti.

Mokslininko–inžinieriaus specialybė leidžia nesustoti ties standartiniais sprendimais, giliau suprasti, kas vyksta gamtoje. Nuolat galvoje sukasi naujos idėjos, pavyzdžiui, „priežiūros nereikalaujantis gėlynas“, „patogus daržas“, „pergolė senutėlei vynuogei“ ir pan. Ateityje, tikiuosi, pasidalyti baigtais projektais.

 

Rasos Kandrotaitės Janutienės nuotraukos

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis