Seniai žinoma, bet soduose reta baltažiedė šliandra

Baltažiedė šliandra (Mespilus germanica L.) savaime auga Pietų Osetijoje, Armėnijoje, pietinėje Krymo pakrantėje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Šiaurės Kaukaze ir centriniuose Ukrainos regionuose. Augalas ilgaamžis, gyvena 30–50 metų ir ilgiau, užauga 3–6 m aukščio medeliu arba krūmu, laja 2 m skersmens. Veislės užauga daug žemesnės, iki 2–2,5 m aukščio. Šakos storos, šakelės su pavieniais dygliukais, bet sukultūrintų veislių bedyglės.

Vaisiai kriaušės formos arba rutuliški, iš galo kiek suploti, 2–3 cm skersmens (kultūrinių – 5–7 cm skersmens), nokdami keičia spalvą iš žalios į geltoną, o prinokę būna rudi. Viename vaisiuje yra 2–5 susiglaudę tribriauniai kauliukai. Minkš­timas aitrokas, rudas, saldus, gero skonio, aromatingas. Šliandros pražysta gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, lapams jau išsiskleidus. Augalai savidulkiai, tad augti ir derėti sode gali ir pavieniui.

AUGAVIETĖ

Baltažiedė šliandra auga bet kokios mechaninės sudėties grunte. Ne­patinka tik užmirkstanti dirva. Nedideliame pavėsyje Lietuvoje reikia saugoti nuo šiaurės ir rytų vėjų. Šakelių viršūnės rečiau nukenčia, bet po kurio laiko vėl atauga ir dera. Idealus dirvožemis turėtų būti pakankamai derlingas, pH 5,5–7,5.

Sode parenkama saulėta vieta, kur vasarą būna kuo karščiau (pietinės sienos priekyje, šalia šiltnamio ir pan.). Pomedį mulčiuokime, kad apsaugotume augalą nuo sausrų. Toleruoja drėgnesnes dirvas nei dauguma vaismedžių.

GENĖJIMAS

Pirmus 3–4 metus augalus rekomenduojama intensyviai genėti. Tinka­miausia tai daryti kovą. Kasmet patrumpinkite stiebų ir skeletinių šakų viršūnes, nukirpdami trečdalį metūglio. Išpjaustykite persipynusias, išsidraikiusias šakas, palikdami stuobrelį su 2–3 pumpurais, iš kurių išauga naujos šakelės.

Norint išauginti didesnį derlių, kasmet reikėtų trumpinti stiebus ir didesnę dalį šakų. Tuomet išauga daugiau ūglių, ant kurių kitais metais kraunami žiediniai pumpurai. Iš šliandrų krūmų papildomai šalinami apatinėje dalyje želiantys silpnieji ūgliai, paliekant derančiuose krūmuose 5–9 stiebus.

DERLIUS IR JO PANAUDOJIMAS

Derlingumas – 8–10 kg vaisių nuo medžio, veislinių augalų derlius gausesnis. Šviežiai nuskintų vaisių minkštimas rudas ir aitrokas, todėl juos būtina ilgiau palaikyti ant krūmo arba nuskinti po šalnų (iki –10 °C šalčių), tuomet vaisiai būna saldūs, malonaus aromato. Priklausomai nuo sunokimo, skonis primena tropinius vaisius, kriaušių ir obuolių mišinį, arba obuolių padažą su prieskoniais ir vyno aromatu. Šis skonis arba labai patinka, arba nepatinka.

Parduotuvėse šių vaisių negalima įsigyti būtent dėl to, kad jie netinkami transportuoti. Dalį vaisių galite nuskinti iškart po pirmųjų šalnų ir laikyti, kol pernoks, o kitą dalį tiesiog palikti ant medžio ir skinti bei skanauti spalio ir lapkričio mėnesiais iki pat rimtesnių šalčių.

Nuskinti vaisiai laikomi taurele į apačią ir valgomi nuo pirmos iki trečios savaitės po nuskynimo. Jie turi suminkštėti, odelė turi patamsėti ir truputį susiraukšlėti. Palikti ant medžio vaisiai bus sausesni, ne tokie sultingi, bet yra žmonių, kuriems patinka būtent tokie.

Juose yra 10–20 proc. cukraus (maždaug 60 proc. fruktozės ir 40 proc. gliukozės bei sacharozės), 0,5–1,5 proc. obuolių rūgšties, be to, vitamino C, karoteno, pektinų, rauginių medžiagų. Vaisiuose taip pat yra geležies, kalcio, kalio, fosforo, jodo, magnio, cinko, seleno, natrio, citrinų rūgšties, vitaminų A, B1, B2, B3, B6, B9.

Iš jų gaminamos tyrelės, marmeladas, gaivieji gėrimai. Savotiško prieskonio ir aromato sultys labai pagerina kitų vaisių, ypač obuolių, sulčių skonį, tinkamos vynui gaminti. Vaisiai tinka pyragams ir desertams ruošti. Gaminamas ir šliandrų „sūris“ – iš vaisių minkštimo, kiaušinių ir sviesto. Tradicinis desertas – skrudintos šliandros su gvazdikėliais.

GYDOMOSIOS SAVYBĖS

Iš neprinokusių vaisių paruoštas nuo­viras pašalina uždegimą, jis taip pat naudojamas kraujavimui iš žarnyno sustabdyti. Iš žydėjimo metu surinktų lapų ruošiamas nuoviras, kuris skiriasi fiksaciniu, uždegimą slopinančiu ir hemostaziniu poveikiu.

Iš šliandrų vaisių gaminamos tinktūros, kuriomis Japonijoje dažnai gydoma astma ar bronchitas. Padeda išgydyti diabetą, pašalinti inkstų funkcijos sutrikimo simptomus, išvalyti iš organizmo toksinus, pašalinti sutrikimus žarnyne (pavyzdžiui, vidurių užkietėjimą) ir žarnyno dieglius, stiprinti imunitetą, didinti inkstų gebėjimą filtruoti, gerinti virškinimo organų veiklą ir regėjimą, normalizuoti kraujospūdį, užkirsti kelią peršalimui.

Kadangi vaisiuose yra daug makro- ir mikroelementų, taip pat vitaminų, specialistai pataria jų re­guliariai valgyti žindymo metu, tačiau tik toms motinoms, kurios nejaučia alergijos šiam produktui. Minkštimas tinkamas gaminti kaukėms, kurios suteikia odai sveiką spalvą, padeda išlyginti smulkias raukšles.

Specialistai nepataria vartoti vaisių, juo labiau neprinokusių, alergiškiems žmonėms ar vaikams. Tiems, kurie serga gas­tritu, turi didelį rūgštingumą, kasos uždegimą ar dvylikapirštės žarnos ir skrandžio opą, šliandrų vaisius vartoti taip pat rizikinga.

Donatas KLIMAVIČIUS

123rf nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.