Seno vandens malūno naujas gyvenimas (1)

Paulianka (literatūros šaltiniuose dar Pavlianka, Pogulianka) yra Krakių gyvenvietės dalis tarp Ventos upės ir senojo Mažeikių-Viekšnių vieškelio.

Dabar šiame slėnyje įkurta poilsio, apgyvendinimo ir pramogų paslaugų zona, kur žmonės atvyksta pasimėgauti gamtos ramybe, kartu su siūlomais visais šiuolaikiškais patogumais, neišskiriant ir maitinimo paslaugų. Populiarios lauko krosnyje kepamos picos. Darbuotojai šypsosi pasakodami, kad sulaukia ne tik ratuotų klientų, bet ir atbrendančių iš kitapus upės – vaikinai pasiima picą ir tuo pačiu vandens keliu grįžta. Tačiau šios oazės šeimininkės Vilmos Petrauskienės pasiūlymų kraitėje yra ir žemaitiškų valgių degustacija: cibulynė, šmakalas, ruginių miltų virtiniai, kraujiniai vėdarai, spirgynė, burokėlių sriuba su raugintasis šonkauliukais...

Poilsio ir pramogų slėnis lankytojams buvo atvertas prieš dvejus metus. V. Petrauskienė prisipažįsta, kad ši rami vieta ją pakerėjo, nors aplinka buvo apleista, vešėjo dilgėlynai. Mūrinis pastatas, kuriame dabar įkurta „Pauliankos karčema“, žiojėjo tuščiais langais. Tuštavęs pastatas buvo vaikų mėgstama vieta pasislėpti. Sklido ir kalbos, esą čia gyvena vaiduoklis naminukas.

Nuo kaimo turizmo – prie didesnio mastelio: pamatė skirtumus

Verslininkė turėjo patirties kaimo turizmo versle, septynerius metus teikė paslaugas Skuodo rajone. Tačiau atstumas didelis, o čia V. Petrauskienė, padedama sutuoktinio Arvydo, čia ryžosi pradėti naują veiklą. Įgyta patirtis labai pravertė, tik čia verslo mastelis kitas. Netrukus verslininkė patyrė, kad palyginti su kaimo turizmo verslu gerokai skiriais ir reikalavimai.

Jai buvo netikėta paaiškėjus, kad svečiams negalima patiekti savo užaugintų daržovių ar čia pat pagautos šviežios žuvies, kas kaimo turizmo sodyboje būtų įprasta. Todėl galvojant apie svečius pastatyti šiltnamiai, kuriuose pernai puikiai derėjo ankstyvosios žalumyninės daržovės bei pomidorai ar agurkai, šiemet kaip ir nenaudojami: laukiama, kol bus gautas reikalingas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimas.

Buvo niuansų ir su pastato rekonstrukcija. „Kaip kaimo turizmo verslininkė galėjau rašyti projektą Nacionalinei mokėjimo agentūrai“, – pasakoja verslininkė apie verslo kūrimo Pauliankoje pradžią. Projektas laimėjo konkursą, finansavimui lėšos buvo numatytos.

Paaiškėjo, kad Kultūros paveldo departamento ir NMA keliamų reikalavimų šiame objekte neįmanoma suderinti. „NMA su vienais reikalavimais, kultūros paveldas – su kitais. Tai gavom atsisakyti projekto“, – apie verslo galvosūkius pasakoja pašnekovė. Pasak jos, pagal NMA finansavimo projektą būtų reikėję pastato viršutiniame aukšte įrengti tris miegamuosius ir liftą neįgaliesiems. O pagal kultūros paveldui keliamus reikalavimus – pristatyti išorinį liftą neįmanoma.

Mažai kas prisimena, kad čia būta malūno, verpyklos

Apie tai, kad čia būta vandens malūno, mažai kas beprimena. Nebėra užtvankos, likę tik jos fragmentai.  Buvusią malūno laikų didybę primena tarpukario Lietuvoje statytos akmeninės arkos bei trijų aukštų mūrinis priestatas.

V. Petrauskienė džiaugiasi, kad turėjo galimybę pabendrauti su aštuoniasdešimtmečiais ir vyresniais žmonėmis, kurie atvyko apžiūrėti sutvarkytos aplinkos ir dalijosi vaikystės prisiminimais, kaip čia nešdavo karšti vilnas.

Vietos kraštotyrininkas Algirdas Vilkas apie Krakių seniūnaitiją, kaimo 360 metų paminėjimo sukakties proga yra išleidęs knygą „Krakiams – 360. Po seniūnaitijos kaimus“.

Pauliankos (Krakių) malūnas

Pastatytas apie XIX a. vid., priklausė žydui Maušui. Šis malūną pardavė latviui Pranui Freimanui. Malūnininkas apie 1900 m. malūną nutarė parduoti dėl nesutarimų su vietos ūkininkais. Tačiau išeitis buvo gera, nors sumokėta nedidelė kaina. Mat pirkėjas, vokietis Rafaelis Lačas, buvo Freimano svotas. Jis malūną perleido savo sūnui ir marčiai, taigi verslas šeimoje buvo išsaugotas.

Tarpukariu malūnas buvo pertvarkytas ir modernizuotas. Pastatytas mūrinis priestatas, kuriame įrengtos dirbtuvės, vilnų karšykla ir verpykla. Iš akmenų ir virbų buvo pastatyta užtvanka. Pasakojama, kad į malūną suvažiuodavo žmonės ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš tolimesnių vietų.

Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, Lačai pasitraukė į Vokietiją, o malūnas nacionalizuotas. Jis buvo toliau eksploatuojamas. Paskutiniai malūno valdytojai iki pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos, kai nutrūko malūno istorija, buvo kolūkis „Lenino keliu“. Malūno įrengimams susidėvėjus, galiausiai pastatas buvo nugriautas, liko tik pamatai ir  mūrinis priestatas.

Mūrinis malūno priestatas sovietmečiu buvo pritaikomas tai bibliotekai, tai kultūros namams, bet ilgiausiai tarnavo kaip grūdų sandėlis.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teisė į malūną ir kitą iki nacionalizacijos Lačų šeimai priklausiusį turtą buvo atkurta paveldėtojui – anūkui Aleksandrui Kryžanauskui. Jis buvo užsibrėžęs tikslą rekonstruoti malūną. Siekė gauti lengvatinį kreditą – nesėkmingai. Nuo 1999 m. malūnas buvo rekonstruojamas, tačiau, mirus paveldėtojui, darbai sustojo.

Objektas į Kultūros vertybių registrą 2005 m. įtrauktas kaip Pauliankos vilnų karšykla. Kaip vertingosios savybės išskirta, kad tai yra „tipiškos architektūros inžinerinis statinys“, su tarpukario Lietuvoje tokiems inžineriniams statiniams būdinga fasadų apdaila ir puošyba.

Pagal Mažeikių krašto enciklopedijos ir Kultūros vertybių registro medžiagą

Autorės nuotraukos

Viršelyje: "Pauliankos karčema", po rekonstrukcijos darbų įkurta kultūros paveldo kodą turinčiame pastate. Tai tarpukariu prie malūno pastatytas priestatas, skirtas vilnų karšyklai.