Ashburn +24,8 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 12 Bir 2024
Ashburn +24,8 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 12 Bir 2024

Senosios Suvalkijos sodybos

2023/07/20


Nors Lietuva nedidelė, regionai pasižymi sava istorija, kultūra, papročiais, kraštovaizdžiu ir, žinoma, savitomis sodybomis. Apie išpuoselėtus Suvalkijos vienkiemius ir jų želdynus pasakojo kraštovaizdžio architektas doc. dr. Romualdas Misius.

Suvalkija – Lietuvos etnokultūrinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Užnemunės dalį. Nuo 1795 m. iki XIX a. pabaigos Suvalkijos ūkinė ir visuomeninė raida vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos, nes kraštas priklausė Lenkijos karalystei. Puse šimtmečio anksčiau nei kitur Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava, valstiečiams suteikta asmens laisvė, įsigaliojo ir daugiau nei 100 metų veikė Napoleono įstatymų kodeksas, kuris skelbė, kad visi žmonės prieš įstatymus lygūs. Dėl to susidarė geros sąlygos plėtotis ūkinei ir kultūrinei veiklai. Pažangios idėjos iš šio krašto plito po visą Lietuvą. Čia pirmiausia atsirado iš valstiečių kilusi lietuvių inteligentija, kuri subrandino nepriklausomos Lietuvos idėją ir padėjo pamatus lietuvių bendrinei kalbai. Tuo pačiu metu kraštas puošėsi ir žaliais, išskirtiniais augalijos apdarais.

kraštovaizdžio architektas doc. dr. Romualdas Misius.
Kraštovaizdžio architektas doc. dr. Romualdas Misius.

Suvalkijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo paplitusios gatvinės rėžinės kaimo gyvenvietės. XIX a. ir XX a. pradžioje ūkininkai vienkiemines sodybas kūrė remdamiesi Rytprūsių pavyzdžiu. Taip susiformavo savitas Suvalkijos vienkiemi­nių sodybų planas ir jų želdinimo tradicijos. Reikia priminti, kad iki 1930-ųjų Lietuvos kaime vyko savaiminis sodybų kūrimasis, nuo 1930-ųjų šį procesą reguliuoti perėmė tarpukario vyriausybė ir prasidėjo planingas ūkininkų sodybų kūrimas.

Nuo to laiko kitų Lietuvos etnografinių regionų vienkieminės sodybos kūrėsi Suvalkijos regiono pavyzdžiu. Šiam tikslui net buvo išleistas leidinys „Kaimo statyba“, kuriame aprašytas vienkieminių sodybų planavimas, įkūrimas ir tvarkymas, pateikti sodybų pavyzdiniai planai su aksono­metriniais piešiniais, kuriuose aiškiai matoma sodybų planinė struktūra ir jų želdinimas.

suvalkietiška sodyba

Erdvių ir želdinių išdėstymas

Senųjų vienkieminių sodybų, įkurtų iki 1930 m., apie keturkampį kiemą pastatai išdėstyti tokia tvarka: pietinėje, vakarinėje ar šiaurinėje kiemo pusėje šonu į kiemą sta­tytas gyvenamasis namas. Priešingoje kiemo pusėje – kluonas. Klėtis statyta, žvelgiant nuo namo, dažniausiai prie dešiniojo kiemo kraš­to, priešais ją (kitoje kiemo pusėje) – tvartas. Kiti sodybos pastatai taip pat grupuoti apie ūkinį kiemą. Šis didelis kiemas dažniausiai tvoros padalytas į dvi dalis: švarųjį ir ūkinį.

Švarusis kiemas šliejosi prie gyvenamojo namo. Prieklėčio erdvė jungėsi su švariuo­ju kiemu. Sodas veistas šalia gyvenamojo namo, klėties arba priešingoje namo pusėje negu ūkinis kiemas. Mažesni ūkiniai pastatai (lauko virtuvė, bulvinė ar lauko rūsys) taip pat statyti šalia kiemo ribos, išskyrus kalvę, kuri priešgaisriniais sumetimais statyta toliau. Ketvirtadalyje tirtų sodybų rasti specializuotos gamybos statiniai: malūnas grūdams malti, arkliais sukamas maniežas grūdų kuliamajai ar linų minamajai mašinai, aliejaus ar čerpių gamybos presui sukti. Prie šių statinių for­muotos gamybinių kiemų erdvės.

suvalkietiška sodyba

XIX a. pabaigoje įkurtose sodybose žel­diniai sodinti dažniausiai laisvesnės formos juostomis ir eilėmis. XX a. pradžioje skirsty­damiesi į vienkiemius, ūkininkai iš senųjų sodybų kasė jaunesnius medžius, vaisme­džius, dekoratyviuosius augalus ir sodino juos naujai kuriamose sodybose. Pagal įsigalėjusį naują paprotį medžius sodino eilėmis sodybos pakraščiuose, sudarydami stačiakampę sodybą. Šiaurinėje ir vakarinėje dalyse, kurių nedengė miškas ar kiti natūralūs želdiniai, sodino platesnes medžių juostas ir aukštesnius augalus. Pietinėje ir rytinėje sodybos pusėje sodino ne visada, nebent žemesnius medžius ar kaulavaisinius auga­lus, kad sodui ir pastatams neužstotų saulės šviesos.

Sodybas gausiai želdino paprastaisiais ąžuolais, klevais, uosiais, mažalapėmis liepo­mis, baltosiomis ir kanadinėmis tuopomis, paprastaisiais šermukšniais ir lazdynais, pasitaikė savaiminių paprastųjų ievų bei miškinių kriaušių. Šakių rajone naudojo net baltalksnius ir juodalksnius. Stambūs medžiai augo sodybos priekinėje dalyje prie įvažiavimo, sklypo kampuose ar šalia pastatų. Tuopas sodino prie tvarto ar kluono galo arba už jų priešvėjinėje pusėje tam, kad apsaugotų stogus nuo vėjo, o pastatus – nuo žaibo. Lazdynus sodino prie įvažiavimo, so­dybos ar sodo laisvame kampe, ant sodybos ribos, apsauginėse eilėse tarp ąžuolų ir kitose vietose. Ąžuolai augo pavieniui prie įvažia­vimo į sodybą ar jos kampe, ant sodybos ribos, prie gyvenamojo namo, klėties, tvarto ar kluono kampo, prie vieno ar abiejų pas­tato galų. Želdinimo intensyvumas sudarė 40–50 proc. sodybos ploto.

suvalkietiška sodyba

Dekoratyvieji augalai puošė gerąjį kiemą, buvo sodinami prie tvorų, gyvenamojo namo, gėlių darželyje, prie klėties ar į ją vedančio takelio. Sodino darželinius jazmi­nus, paprastąsias alyvas, įvairius erškėčius, paprastojo putino steriliąją formą, vakarines tujas, vijoklinius apskritalapius sausmedžius, iš vietinių pelkių parsineštą vieną kitą, nors ir nuodingą, paprastąjį žalčialunkį.

Gėlių darželių kompozicijos

Suvalkijos senosiose vienkieminėse so­dybose gėlių darželius rengė švariajame kieme, dažniausiai pietinėje pusėje, tačiau gėlių lysveles formavo ir sode, kieme prie šulinio ar prie klėties. Dažniausiai gėlynus rengė prie įėjimo į gyvenamąjį namą.

Gėlių darželius tvėrė lazdynų, alksnių, karklų, beržų ar eglių žiogrių tvorele. Tvėrė ir statinių tvorelę su pagražinimais. Paties gėlių darželio pakraščiuose sukasdavo siauras ištisines lysveles, o viduryje rengė dideles stačiakampes, apskritas ar elipsės formos lysves, kurių keturiose priešingose vietose centro link iki pusės metro įgilindavo kraštus kojai padėti tam, kad palengvintų priežiūros darbus. Pasitaikydavo ir trikampių, pusmė­nulio bei kitokių formų lysvių.

suvalkietiška sodyba

1919 m. Lietuvai atgavus nepriklausomy­bę, moterys darželiuose rengė net Gedimino stulpų ar šaulių ženklo formos gėlynus, taip išreikšdamos patriotiškumą. Taigi darželio lysvelių ir lysvių formos priklausė nuo prižiūrė­tojos išmonės. Lysvelių kraštus tvirtino žemai karpytų žaliųjų rūtų, mėtų ar daugiamečių saulučių apvadais, tačiau iš kitur atitekėju­sios moterys nevengė baltintų akmenėlių. Pirmumą teikė daugiametėms gėlėms, nes joms reikėjo mažiau priežiūros.

Labiausiai vertino žaliąsias rūtas, baltuo­sius bijūnus, šiurkščiąsias ir lieknąsias radastas, kvapiąsias razetas, aukštąsias piliarožes. Aukščio atžvilgiu prie namo sienos sodino žemiausias, patvoriais – aukščiausias žiemi­nes, o viduryje – žemesnes vasarines gėles. Rožes sodino centrinių lysvelių viduryje po vieną krūmą, o prie įėjimo į darželį ar gyve­namąjį namą – diemedį. Paprastąsias alyvas, darželinius jazminus ir paprastojo putino steriliąją formą – gėlių darželio kampuose arba išorinėje pusėje šalia tvoros.

Suvalkijoje XX a. pradžioje gėlių darže­lius pradėjo rengti didesnius, negu reikėjo gėlynams ir dekoratyviniams augalams, nes juose šeštadieniais pamėgo rinktis jaunimas, ten dainuodavo, žaisdavo, šokdavo.

suvalkietiška sodyba

Sodas ir daržas

Sodus veisė prie gyvenamojo namo ar svirno. Sodino obelis, kriaušes, slyvas, vyš­nias, juoduosius ir raudonuosius serbentus. Obelis sodino eilėmis kas 12 m, kriaušes – kas 10 m. Tarpai tarp eilių – 8–12 m. Vyšnias sodino sodo pakraščiuose arba atskirame plote – vyšnyne. Slyvos sodintos taip pat sodo pakraščiuose, kartais tarp vyšnių, skirtingose sodo vietose arba slyvynui skirtoje vietoje. Vaiskrūmiai sodinti eilėmis tarp vaismedžių arba sodo pakraštyje. Kai kuriose sodybose vyšnios ir slyvos sodintos eilėmis ant sodybos ribos ar abipus keliuko, vedančio į sodybą.

Daržus rengė nuo sodo ir pastatų lais­voje sodybos vietoje, dažniausiai rytinėje ir pietinėje pusėje. Taupant žemę, kai kurių sodybų ūkiniame kieme buvo sodinama po kelis vaismedžius, kaulavaisinius augalus ir vaiskrūmius, arba įrengiamas nedidelis daržas.

Sodybų siluetai

Suvalkijos lygumoje tarp dirbamųjų laukų Vilkaviškio, Marijampolės ir Šakių rajonų senosios ūkininkų vienkieminės sodybos, apsuptos aukštų medžių eilėmis, atrodo tarsi žaliosios salos. Nors Suvalkijos reljefas lygus, tačiau esant kalvelėms sodybas kūrė ir ant jų. Tokių sodybų silueto pagrindą sudaro sodybą supantys stambieji medžiai. Ūkinio kiemo zoną išskiria stambių ūkinių pastatų siluetai, kuriuos „sušvelnina“ aukštesnių už juos medžių lajos.

suvalkietiška sodyba

Gyvenamasis namas skendi stambių medžių ir gerajame kieme augančių dekoratyviųjų bei sodo augalų žalumoje. Sodybos siluete ties įvažiavimu į sodybą dažnai būna properša tarp me­džių. Stambių medžių ir rečiau pasodintų vaismedžių eilės švelniai pabrėžia ramų sodybos siluetą. Senosios suvalkiečių sodybos atrodo tarsi kompaktiški miškeliai, išsimėtę lygumoje, pro kurių stambių medžių šakas prasišviečia raudonų čerpių pastatų stogai. Tai labiau būdinga Marijampolės ir Vilkaviškio rajonams.

 

Autoriaus nuotraukos

 

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis