Šilauogėmis nubarstytu verslo keliu

Klausantis šilališkio Vlado LETUKO pasakojimo apie šilauogių verslą visą laiką atrodė, lyg jis dėliotų ne savo, o gero bičiulio ar kaimyno sėkmės istoriją. Vienas pirmųjų Lietuvoje šilauogių augintojų nesigynė: jam likimas tikrai buvo labai maloningas. Per daugiau nei dešimt metų sugebėjo prisijaukinti tuomet dar niekam nežinomus uogakrūmius, patikėjo jų auginimo perspektyvomis, o svarbiausia – surado pirkėjų. Kasmet liepos viduryje daugelis jau ieško Vlado šilauogių, kurios aromatingos ir skanios, saldžios ir gražios akiai.

Į verslą suko smalsumo vedini Šiųmetei vasarai ritantis į antrąją pusę, kaip jau tapo įprasta, šilauogių mėgėjai suskubo dairytis pamėgtų uogų. Tačiau jos dėl saulės stygiaus neskubėjo sirpti – vėlavo gerą savaitę. „Pirmąsias šilauoges pradėjome skinti liepos 23-iąją. Paprastai šio darbo imamės liepos 5–15 dienomis. Šalta vasara uogų nokimą tarytum sustabdė. Žmonės net išsigando. Vis skambino ir klausė, kur jos dingo. Teiravosi, gal bankrutavome“, – kalbėjo V. Letukas. Jis prisiminė: 2002-aisiais situacija buvo visiškai kitokia. Šilauogių žmonės nebuvo nei matę, nei girdėję. Nuskynęs pirmąjį derlių už galvos griebėsi, atrodė, pačiam visą teks suvalgyti. Išgelbėjo suomiai su švedais. Jie noriai nupirko visas šilauoges. Dabar jas taip pat priimtų išskėstomis rankomis, bet nebeužtenka – uogos nesunkiai realizuojamos Lietuvoje. Pokalbyje dalyvavusi V. Letuko žmona Genovaitė tvirtino, jog ir jie patys prieš gerą dešimtmetį apie šilauoges nieko nebuvo girdėję. O jas auginti pasiryžo atsitiktinai, po pokalbio su svečiu, atvykusiu iš JAV. Jis pasakojo, kad dukra laukuose augina mėlynas uogas ir be vargo iš jų pragyvena. Avietes auginusiems V. ir G. Letukams buvo smalsu ir įdomu, kokios tai uogos, tad pradėjo ieškoti informacijos ir galiausiai šilauogėmis užsodino nemenką iš tėvų paveldėtos žemės gabalą. Pirmųjų žinių, kaip auginti šilauoges, drąsaus žingsnio nepabijojęs žengti vyras sėmėsi iš angliškų knygų. Nemažai jų gavo iš Vytauto Didžiojo ir Varšuvos universitetų mokslininkų, su kuriais artimai susidraugavo. Norint gero ir gausaus derliaus būtinos ne tik teorinės žinios, bet ir patirtis, kuri kiekvienais metais vis kaupiasi ir didėja. Pasak V. Letuko, šilauogės kiek įnoringos, todėl jas be jokių išimčių privalu auginti pagal visas taisykles. Antraip jos ims džiūti arba nederės.

Gera priežiūra lemiagerą derlių Šilauogėms, skoniu primenančioms vaivorą, bruknę, spanguolę ir mėlynę, reikia prastos dirvos. Įrenginėdamas šilauogyną naujovių nebijantis vyras iškasė visą žemę ir jos vieton pripylė durpių ir spygliuočių medžių pjuvenų. Šilauogės susodintos eilėmis 1,1–1,2 metrų atstumu, į hektarą – 2 tūkst. sodinukų. Sodinant tankiau sudėtinga prižiūrėti, be to, gali apnikti ligos. Pasirūpinta ir laistymo sistema, nes šilauogės jautrios drėgmės stygiui, ypač uogoms nokstant. V. Letuko plantacijoje pagal amerikiečių technologiją įdiegta dvivamzdė lašelinė laistymo sistema. Ji kur kas ekonomiškesnė, nes vanduo laša dvigubai greičiau ir reikia mažesnių energijos sąnaudų. Uogynai laistomi netoliese tekančio Žadalio upelio vandeniu. Šilauogėms nelabai tinka vanduo iš šulinio ar vandentiekio, nes jis kalkingas. Kalkių, kaip ir pelenų, mėšlo ir aprišimo žiemą, šie augalai itin nemėgsta. Ir dar: lietuvių jau pamėgtos šilauogės geriau auga, jei netoliese stovi bičių aviliai. O štai nuo kiškių, žvėrių ir kaimynų karvių uogyną būtina aptverti tvora, nes, žiūrėk, bus pasimėgauta uogakrūmiais. Kalbėdamas apie priežiūrą, patyręs augintojas atkreipė dėmesį į ligų apsaugą. Šilauoges dažniausiai puola grybinės ligos, todėl kelis kartus per metus jas reikia nupurkšti vario preparatais. Tręšiamos šilauogės irgi itin atsargiai, mat augalai labai jautrūs trąšų pertekliui. Per didelis azoto kiekis gali pražudyti labai greitai, užuot padidinęs derlių ir krūmelių augumą. Jaunam augalui užtenka 15 g, suaugusiam – apie 50 g trąšų. Šaknų sistemai sustiprinti ypač tinka durpių mulčias. V. Letuką piktina būsimų šilauogių augintojų klausimas, koks pelnas gaunamas iš uogų. „Pirmiausia turi įdėti daug darbo, kruopštumo ir tik tada gali skaičiuoti pajamas. Daugelis daro atvirkščiai – skaičiuoja pinigus nė nepradėję dirbti“, – kalbėjo verslą sėkmingai įsukęs šilališkis. Jo žodžiais, šilauogių auginimas reikalauja itin daug rankų darbo. Vien ravima be jokių įrankių, nes šaknys paviršinės, keturis kartus per sezoną ir suplėšoma net po kelis šimtus darbinių pirštinių.

Negaili nei patarimų, nei idėjų Sėkmę versle lemia ir inovatyvumas. Vladas savo šilauogių ūkyje įdiegė ne tik jau minėtą dvivamzdę lašelinę laistymo sistemą, bet ir apsaugos nuo šalnų įrangą. Pavasarį šilauogėms žydint, kai šalnų tikimybė didžiausia, ji žiedus apsaugo nuo šaltuko. Vienas pirmųjų Lietuvoje šilauogių augintojų išsiskiria noru ir gebėjimu bendrauti bei bendradarbiauti su mokslininkais. 2011-aisiais laimėjęs Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros paskelbtą konkursą, padedamas Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo Pomologijos mokslo sektoriaus mokslininkų, įrengė du parodomuosius šilauogių bandymo laukus. Juose seminarų metu demonstravo pažangiausias šilauogių auginimo ir priežiūros technologijas: sodinimo, laistymo, tręšimo, šalnų prevencijos, genėjimo. Be to, dalis šilauogių bandytos auginti ekologiškai – jos buvo tręšiamos ne azoto trąšomis, o mulčiuojamos tarpuvagiuose auginamais baltaisiais dobilais. Atvirai ir nieko neslėpdamas V. Letukas bendrauja su kiekvienu savo pirkėju, nė vienam negaili patarimų, kantriai aiškina visas subtilybes. Daugelis net stebisi, kad jis taip drąsiai atskleidžia visą tiesą, lyg perleistų verslo idėją. „Tegul tik bando auginti. Visi ras vietą po saule“, – besistebinčiųjų pusėn ranka numoja patyręs uogininkas, puikiai žinantis, jog šios veiklos imsis tikrai ne kiekvienas. Pradedant šilauogių verslą būtina be galo daug investuoti į uogyno įrengimą. Vienam hektarui prireikia 50–60 tūkst. eurų. Vien daigams – 6 tūkst. eurų. Nemažai kainuoja durpės ir medžio pjuvenos. Tiesa, didelių investicijų reikia tik pradžių pradžioje. Vėliau jos minimalios, o uogos skinamos 25–30 metų. Derlingais metais nuo liepos vidurio iki rugsėjo pradžios ant vieno krūmelio vidutiniškai sunoksta daugiau nei 3 kg šilauogių. Iš 1 ha paprastai priskinama apie šešias tonas uogų. Didžioji dalis derliaus V. Letuko dabar parduodama Vilniuje, Klaipėdoje. Nemažai šilauogių realizuojama net neišvažiavus iš namų. „Gyvename labai geroje vietoje. Nuo autostrados iki Žvilių kaimo – tik 8 km. Uogų užsuka poilsiautojai, traukiantys prie jūros. Jie mus aplanko ir grįždami namo“, – pasakojo V. Letukas.

Nesėkmė rankų nenusvarino Per daugiau nei dešimt metų ūkyje bandytos auginti 35 veislių šilauogės. Mūsų klimato sąlygomis pasiteisino tik keturios: ‘Patriot’, ‘Northland’, ‘Bluegold’, ‘Bluecrop’. Veislei keliami keli reikalavimai. Šilauogės turi gana anksti žydėti, kad spėtų prinokinti uogas, bet kartu ir gana vėlai, kad nenušaltų žiedai. Be to, uogas skinant neturi susidaryti žaizdos ir, svarbiausia, – atsparumas vandeniui, nes kai kurių veislių šilauogės nukrinta, jei skynimo metu lyja. Dabar ūkyje išbandoma dar 17 veislių. Joms skiriamas didelis dėmesys, nes V. Letukas – ne tik šilauogių augintojas, bet ir sertifikuoto daigyno šeimininkas. Kiekvienam sezonui iš auginių padauginama apie 10–12 tūkst. daigelių. Ši misija nėra labai lengva, nes pasodinti auginiai neprigyja šimtu procentų. Kol auginiai išleidžia šaknis, jie laikomi specialiai įrengtame šildomame šiltnamyje su rūko sistema. Šiltnamio sienos padengtos audiniu, saugančiu nuo tiesioginių saulės spindulių ir vandens lašų. Darbai daigyne rikiuojami minučių tikslumu. Auginiai į žemę susmaigstomi per keturias paras. Vėliau reguliariai paleidžiamas rūkas. Karštą dieną kas 20 minučių, vėsią – kas pusvalandį. Šildomos ir būsimo daigo šaknelės. Rudenį šiltnamis išardomas, o įsišakniję daigeliai dvejus metus paliekami augti lauke. Vienas pirmųjų Lietuvoje šilauogių augintojas atviravo: užauginti daigus išmoko tik per penkerius metus. Tiek laiko dirbo visiškai veltui, išmetė krūvų krūvas netinkamų daigelių. Nors nesėkmė vis kartojosi, rankų nenuleido. Jas į viršų kėlė begalinė kantrybė, kurios mokytojui atseikėta su kaupu.

Apie darbuotojus ir įvertinimą

Iš tiesų V. Letukas – pedagogas. Jis daug metų mokinius mokė matematikos, kurį laiką dirbo mokyklos direktoriumi, triūsė švietimo skyriuje. Žmona Genovaitė – logopedė. Sutuoktiniai į šilauogių verslą pasuko mokyklai atidavę ne vieną dešimtmetį, sulaukę gyvenimo brandos. Naujos veiklos niekuomet nesibaiminęs vyras džiaugiasi, kad jo kelyje pasitaikė bent kelios įdomios ir didelių iššūkių pareikalavusios atkarpos. Nors pedagogika ir verslas visiškai negiminingos sritys, pastarajame mokytojo gabumai dažnai praverčia, ypač bendraujant su savo darbuotojais. Kvapiųjų uogų augintojo žodžiais, dėl darbuotojų niekuomet neturėjo ir neturi problemų. Žmonės, norėdami dirbti ūkyje, registruojasi jau sausio mėnesį. Vienas vaikinukas šilauogių plantacijoje net užaugo. Uogas pradėjo skinti būdamas septintokas, šio darbo nesibodi ir dabar, studijuodamas antrame magistrantūros kurse. Tai jau įvertinimas, kuris ir be žodžių pasako, kad einama teisingai pasirinktu keliu.

Pradedant šilauogių verslą būtina be galo daug investuoti į uogyno įrengimą. Vienam hektarui prireikia 50–60 tūkst. eurų. Vien daigams – 6 tūkst. eurų. Nemažai kainuoja durpės ir medžio pjuvenos. Tiesa, didelių investicijų reikia tik pradžių pradžioje. Vėliau jos minimalios, o uogos skinamos 25–30 metų.

Šilauogių antocianinai yra naudojami kaip natūralūs dažai maisto produktams nuspalvinti. Iš šilauogių išskirti net 25 skirtingi antocianinai, kai avietėse rasti tik penki, juoduosiuose serbentuose ir aronijų vaisiuose – keturi. Todėl kokybine antocianinų sudėtimi šilauogės yra nepakeičiamos mūsų regėjimui, geram nervų sistemą sudarančių ląstelių funkcionavimui, kraujagyslių būklei.

Jurga SAJENKIENĖ Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.