Šiltnamio gražuolė ybiškė – dietinės virtuvės atradimas

Virtuvėje itin universali

Lietuvoje šis augalas vis dar nėra populiarus, nors valgomųjų ybiškių (angl. Okra, lot. Abelmoschus esculentus ir Hibiscus esculentus) sėklomis prekiaujama seniai. O Gitanos ir Egidijaus Zujų šiltnamyje pirmą kartą valgomoji ybiškė atsirado maždaug prieš 15 metų: „Ji mus sužavėjo įspūdingais, dideliais, kreminės spalvos, į kinrožės panašiais žiedais. Tuomet taip ir augo – daugiau dėl grožio nei dėl naudos.“

Pastaraisiais metais susidomėjimas ybiške didėja. Ja domisi jau ne vien norintys užsiauginti įdomesnių augalų ir paragauti egzotikos. Dažną lietuvį sudomina dietinės ybiškės savybės: neretai ji pristatoma kaip ypatingomis savybėmis pasižymintis „supermaistas“. Joje labai mažai kalorijų, bet gausu skaidulų, folio rūgšties, įvairių mineralų, ypač daug vitamino C. Pašnekovės teigimu, skoniu ybiškė panaši į cukiniją, šparaginę pupelę ar baklažaną.

Jos vaisiai kepami, troškinami, valgomi švieži. Viduje esanti medžiaga turi tirštinančių savybių, todėl gali būti naudojama sriuboms, padažams tirštinti. Paskrudintų sėklų dedama į salotas.

G. Zujienės pastebėjimu, ybiškių panaudojimas virtuvėje labai panašus į šparaginių pupelių ar baklažanų. Dažniausiai jų dedama į sriubas ir troškinius. Turbūt populiariausias patiekalas – tešloje kepti vaisių griežinėliai. Toks patiekalas ypač skanus, tuo labiau, kad kepant dingsta lipnumas. Ybiškes galima marinuoti, pritaikant mėgstamą šparaginių pupelių ar agurkų receptą. Ypač dera su pomidorais, česnakais. Ankštis galima ir šaldyti.

Griežinėlis tarsi žvaigždė

Ybiškė – šiltų, tropinių kraštų augalas, kuriam reikia daug saulės ir šilumos. Ji kilusi iš Afrikos, labai populiari azijietiškoje virtuvėje. Maistui naudojami ne visiškai subrendę vaisiai – ankštys su sėklomis. Žalios, pailgios, 10–20 cm ilgio, forma šiek tiek panašios į aitriuosius pipirus (vadinamuosius čili). Jas dengia mėsinga, stora, pūkeliu dengta oda. Kiekvieną sudaro 5–8 tuščiavidurės kameros su kreminėmis arba tamsiomis sėklomis.

Skersinis ybiškės vaisiaus pjūvis labai gražios formos, griežinėlis primena žvaigždę, todėl tinka patiekalams puošti. Dažniausiai auginama amerikietiška veislė ‘Clemson Spineless’, išvesta dar 1939 m. Ji labai ankstyva ir derlinga. O štai veislė ‘Burgundy’ išsiskiria vyšninės spalvos ankštimis.

Užsiauginkime patys

G. Zujienės teigimu, ybiškių užsiauginti patiems ne tik verta, bet ir nesudėtinga: „Kadangi tai šiltų ir drėgnų kraštų augalas, geriau auginti šiltnamyje. Jeigu vasara itin šilta, parinkus tinkamą saulėtą vietą, galėtų augti ir lauke, deja, orus sunku prognozuoti. O dėl saulės trūkumo ir drėgmės pertekliaus augalai tampa neatsparūs grybinėms ligoms. Joms reikalingas panašus drėgmės režimas, kaip agurkams ir melionams. Krūmas užima nemažai vietos, labai kerojasi. Nemėgsta persodinimo, t. y. šaknų judinimo, todėl geriau iš karto sėti į nedidelius vazonėlius, ir iki išsodinimo į nuolatinę vietą, jeigu reikia, atsargiai, nedraskant šaknų gumulo, perkelti į didesnius vazonus.

Pašnekovė perspėja ybiškių nepasėti per anksti, nes daigai auga gana greitai. Nuo sėjos iki pasodinimo į nuolatinę vietą praeina apie 40 dienų. Jeigu į šiltnamį sodinsime gegužės viduryje, sėti reikėtų balandžio pradžioje. Į lauką sodinama gegužės pabaigoje ar net birželio pradžioje, praėjus šalnoms, priklausomai nuo orų. Todėl lauke auginti skirtos ybiškės sėjamos dar vėliau. Daigai sodinami 40–50 cm atstumu. Auginti jas galima ir dideliuose, 10–20 l vazonuose.

G. Zujienė pataria sėklas 24 valandas prieš sėją pamirkyti šiltame vandenyje. Tam galima naudoti termosą. Sėjai tinka universalus durpių substratas. Maždaug į 1 cm gylį pasėtos sėklos lengvai palaistomos (svarbu neperlaistyti) ir vazonėliai pridengiami polietilenu, maišeliu ar panašiai. Jeigu labai kaupiasi kondensatas, reikia kasdien pravėdinti, kitaip gali supūti sėklos arba atsirasti pelėsis.

Sėklos, palaikant pastovią 20–22 °C temperatūrą ir drėgmę (geriausia laikyti ant radiatoriaus ar šildomų grindų), sudygsta gana greitai ir tolygiai. Daigų kilputės pasirodo per keletą dienų. Tuomet reikia perkelti į šviesią, saulėtą ir šiek tiek vėsesnę vietą. Sodinant į nuolatinę vietą, reikalinga derlinga, pralaidi, drėgna dirva, neutrali ar šiek tiek rūgštoka. Galima mulčiuoti, bet svarbu neskubėti to daryti tik pasodinus, prieš tai turi gerai įšilti žemė.

„Jeigu augdami krūmai labai sutankėja, galima šiek tiek genėti, išpjaustant silpnesnius ūglius, – pataria pašnekovė. – Užsimezgę vaisiai auga gana lėtai. Jie skinami tada, kai pasiekia 7–10 cm, nes būna minkštesni ir skanesni. Peraugę, kaip ir, pavyzdžiui, šparaginių pupelių ankštys, tampa kieti, gysloti, sprangūs.“

„Rasų“ korespondentė Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.