Silvija ir Jarlas: netradicinė mama ir neeilinis vaikas

Giedrė Budvytienė

Neseniai išleista knyga „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai“ ypatinga tuo, kad ją sukūrė mama ir sūnus. Tekstą parašė literatūrologė, poetė Silvija Laurenčikaitė, jaunasis dailininkas Jarlas Aleksandras Brantingas nupiešė iliustracijas.  Talentingas dvylikametis deklamuoja Maironio eiles, mėgsta teatrą ir Vagnerio muziką, savo uždirbtus pinigus išleidžia knygoms. Jau yra surengęs keturias savo piešinių parodas.

Improvizacija musių tema Tiesą pasakius, musės nėra labai mieli vabzdžiai, tačiau mamos ir sūnaus sukurtos knygos herojės Cupė ir Zupė atrodo simpatiškos, žaismingos, su charakteriu. Sužmogintas jų pasaulis pilnas paslapčių ir netikėtumų. Kodėl musės? Silvija su Jarlu gyvena Vilniuje, o nuo pavasario iki rudens daug laiko praleidžia savo sodyboje Dzūkijoje. Ten daug musių, kurios neduoda ramybės. Jas stebėdami ir tyrinėdami ėmė kurti linksmas istorijas. Jas parašė Silvija, o Jarlas nupiešė. „Jo musės labai originalios: charakteringos akys, pagauti išraiškingi judesiai. Pavyzdžiui, viena musė dažosi tušu blakstienas, kaip ir aš. Žiūrint į piešinius man buvo lengviau rašyti“, – aiškina mama. Jarlas iliustracijas piešė vaškinėmis kreidelėmis, pieštukais, paprastu pieštuku, guašu, akrilu. Įkvėpimo sėmėsi iš aplinkui matomų musių. Jų yra įvairių: mėlynų, žalių, juodų, pilkų. Norėdamas geriau pažinti muses studijavo enciklopediją. „Sužinojome, kad muses nagrinėjantis mokslas vadinamas entomologija“, – pasakoja Silvija. „Atsiprašau,  – įsiterpia Jar-las. – Entomologija yra mokslas apie visus nariuotakojus.“ Ir atneša parodyti atverstą enciklopediją. Iš jos Jarlas su mama sužinojo, kad musės gyvena tik tris savaites, platina ligas. Kitoje knygoje perskaitė, kad musės indėnų ir kai kuriose kitose kultūrose buvo vertinamos ir garbinamos. Todėl toliau kūrė apie jas pasakas ir piešė jas.

Sėkmingas knygos kelias Tai truko dvejus metus. Kai ir istorijų, ir piešinių susikaupė nemaža šūsnis, kilo mintis viską sudėti į knygą. Pasiūlymą ją išleisti S. Laurenčikaitė išsiuntė keturioms leidykloms, pirmoji susidomėjo leidykla „Bernardinai.lt“, ji knygą ir išleido. „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai“ pristatyti Vilniaus knygų mugėje, galbūt pavyks knygą nuvežti ir į užsienį: rugsėjo pabaigoje – į Geteborgo knygų mugę Švedijoje, o kitų metų kovą – į Bolonijos vaikų knygų mugę. Galerijoje „Meno niša“ šią savaitę atidaryta J.Brantingo paveikslų ir piešinių paroda. Neseniai Jarlas sukūrė ir nespalvotų iliustracijų. „Baigėsi tušas, bet šiek tiek buvo likę buteliuke, apverčiau jį ir labai įdomiai nutaškiau popierių“, – paskleidęs ant stalo kelis šimtus piešinių, apie netikėtai atrastą techniką pasakoja Jarlas. Jis pripiešė musių, iškarpė ir pririšo prie šakelių, dabar su jomis galima vaidinti kaip lėlių teatre.

Talentas skleidžiasi per pažinimą Kuriant knygą gražiai susiliejo du Jarlo pomėgiai: domėjimasis gamta ir piešimas. Svarbiausia tėvų misija, tikina Silvija, yra atskleisti vaikų gabumus, talentus ir padėti juos puoselėti. „Visada norėjau išmokyti Jarlą pažinti gamtą. Jeigu ją pažįsti, joje smagu ir įdomu būti“, – dalijasi mintimis mama. Kai pasidomi, tampa aišku, ko tikrai reikia bijoti, kaip reikia elgtis. „Mūsų kaime daug driežų. Kartą į namus įlindo driežas be uodegėlės, Jarlui jo pagailo. Bet mes perskaitėme, kad driežams uodega atauga. Arba žaltys į trobą įšliaužė, mes jo bijojome, jis – mūsų, tačiau paaiškėjo, kad jis nieko blogo nedaro“, – pasakoja Silvija. „Atsiprašau, mama, žaltys gali įkąsti“, – pataiso Jarlas. Į sodybą atskrenda gausybė paukščių. Dar vienas mėgstamas užsiėmimas – juos stebėti, atpažinti, pasiskaityti, kas vienai ar kitai rūšiai būdinga. Šiek tiek pasišnekėjus Jarlui, matyt, pasidaro nuobodu ir jis įninka į storą knygą. Tačiau retkarčiais įsitraukia į pokalbį, pavyzdžiui, kai Silvija ima pasakoti apie pirmuosius jo piešinius.

Sugalvojo naują piešimo būdą Jarlas buvo ketverių metų, kai apsilankė Jurgos Ivanauskaitės parodoje „Angelariumas“. Grįžęs namo pradėjo piešti angelus. Tiesa, savotiškus, su galva, sparnais ir kojomis, išaugusiomis tiesiai iš galvos, be kūno. „Matote, kokie juokingi“, – pakomentuoja jis ištrauktus iš aplanko pirmuosius savo piešinius. Nedidelis butukas, kuriame jie su mama įsikūrę, tiesiog prikimštas Jarlo darbų. Daugybė aplankų su piešiniais sudėti į lentynas, ant palangės, šūsnys drobių išrikiuotos pasieniais. Ką ir kalbėti apie sienas, ant kurių kabo daugybė Jarlo paveikslų. Grindys nutaškytos dažais. Silvija numoja ranka: kiek galima valyti? Tiesa, kai piešia guašu ar akrilu, jaunasis dailininkas apsivelka specialius drabužius, nes labai išsiteplioja. Sūnus piešia kiekvieną dieną. „Beveik“, – patikslina Silvija. Jai tenka jį stabdyti, nes pinigų dažams ir drobėms nebeužtenka. Kita Jarlo darbų serija – Egipto tema. Nemažai yra su Švedijos ir Lietuvos istorija susijusių kūrinių. Sukūrė seriją šaržų – mamos, tėčio, savo paties ir įvairių žinomų žmonių. Nauja tema – šoa, arba holokausto, ji atsirado po ekskursijos į Gaono žydų muziejų. Neseniai Jarlas sugalvojo naują piešimo būdą – brūkšneliais.

Netradicinis auklėjimas Jarlas nelanko dailės mokyklos. Jam niekas nieko neprimeta. Ateina kokia mintis, jis sako: „Noriu piešti.“ Kol nebaigia, neina miegoti. Kartais ir iki pusiaunakčio užtrunka. Kai baigiasi dažai ar popierius, piešia su tuo, kas yra. Ant rašomojo popieriaus – paprastu pieštuku, ant tuščios dėžutės, popierinės servetėlės. Jau surengė net tris savo darbų parodas: Kultūros ministerijoje, Vilniaus dailės akademijoje ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje Panevėžyje. „Aš netradiciškai auklėju sūnų. Jarlas nelankė jokio darželio, dirbau namuose ir pati jį auginau. Man norėjosi parodyti, kad ne tik valstybė gali užauginti žmogų. Kai augina patys tėvai – visai kitas rezultatas. Mes su Jarlu daug vaikštome, daug kalbamės, viską aptariame“, – aiškina Silvija. „Kita vertus, namuose gali būti ir tėvai, ir vaikai, bet jei kiekvienas užsidaro savo kambaryje, vienas prie kompiuterio, kitas prie televizoriaus, maža iš to naudos, – svarsto ji. – Mes televizoriaus apskritai neturime, kartais klausomės radijo, o Jarlui prie kompiuterio sėdėti leidžiu ne ilgiau kaip tris valandas per savaitę.“ Kol Jarlas nemokėjo skaityti (išmoko tik mokykloje), jam labai daug skaitė mama. Beveik visą vaikų literatūros klasiką perskaitė. Mama jam skaitė ir lietuvių klasikų kūrinius. Pavyzdžiui, Maironio eilėraščius. Jarlui patiko. Vėliau savo noru išmoko mintinai nemažai jo eilėraščių. „Auginant vaiką nuo pat pradžių labai svarbus yra menas, literatūra ir muzika. Jie padeda jam atsiskleisti, augti kaip asmenybei. Jarlas – geriausias mokinys klasėje, jam vienodai gerai sekasi ir matematika, ir lietuvių kalba, ir kiti dalykai. Nesigiriu, tik noriu pasidžiaugti, nes tai, ką dariau ne taip, kaip visi, pasiteisino“, – tikina Silvija. Kartais aplinkiniai nustemba: „Ką, jūs dar vis niekur nedirbate?“ Tokiais atvejais Silvija atsako, kad ji dirba mama nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. „Galiu aš pasakyti, mama? – įsiterpia Jarlas. – O jei man ausį suskausta naktį, tu kaip gydytojas dirbi visą parą.“ Kai Jarlas grįžta iš mokyklos, jiedu kasdien eina į netoliese esantį Vingio parką. Vaikštinėdami stebi, tyrinėja gamtą ir daug šnekasi, pasakoja, kuris ką įdomaus perskaitė ar sužinojo. Namuose daug skaito.

Laisvas rinktis, ką nori Silvija sūnui nieko nebruka per prievartą, nenurodinėja, neįsakinėja. Jiedu geriausi draugai, jiems patinka tie patys dalykai. Knygas jis renkasi pats, ką piešti sprendžia pats, kur eiti – taip pat. „Jei su vaiku bendrausi, kalbėsi, skatinsi reikšti mintis, jis užaugs laisvas žmogus, turintis savo nuomonę. Specialistai gąsdino, kad jam bus sunku mokykloje, bet nieko panašaus neįvyko“, – pasakoja Silvija. Nuo pat pirmos klasės Jarlas dalyvauja klasės gyvenime, nuolatos renkamas seniūnu, drąsiai sako, ką galvoja. Klausiu Jarlo, kiek turi geriausių draugų. Jis trukteli pečiais: gal tris? Sėdi su klasės išdykėliu, bet sutaria. Domiuosi, ar Jarlas lanko būrelius. Mama atsako, kad ne, nes pats nenori. O prie kompiuterio ilgiau pasėdėti irgi nesinori? Jarlas išpyškina, kad šeštadieniais valandą pažiūri filmus, o kitas dvi ieško informacijos, kurios reikia. Nors tiesiai į klausimą neatsako, neatrodo, kad piktintųsi. „Nereikia pataikauti vaikų skoniui ir numoti ranka, esą nieko nepadarysi, ši karta auga su kompiuteriu. Nenoriu, kad atsirastų priklausomybė. Be to, gyvenimas per trumpas, kad taip eikvotum laiką, yra tiek daug įdomių dalykų, kuriuos reikia pamatyti ir patirti“, – dėsto ji.

Užsidirba teatre ir miške Nors Silvija yra mokslininkė, literatūrologė, šiuo metu dirba gide, užsienio turistų grupėms veda ekskursijas anglų kalba po Vilnių ir po visą Lietuvą. Laisvas darbo grafikas leidžia suderinti darbą su mamos pareigomis, nes Jarlo tėtis gyvena Švedijoje, juodu tik aplanko, tad Silvijai tenka viską suspėti pačiai. Jarlas padeda, kiek gali: jo darbas – suplauti ir sušluostyti indus. Kai mama prasčiau jaučiasi, ypač stengiasi ją pavaduoti. Tiesa, berniukas turi ir tikrą darbą. Kartą per mėnesį vaidina Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Visuomenės priešas“ ir už tai gauna šiek tiek daugiau nei 30 litų. Kai pradeda dygti grybai, miške lepeškauja. Jarlas – geras grybautojas, per mėnesį grybų sezono metu po kelis šimtus litų uždirba. Beveik visus juos išleidžia knygoms ir drobei, dažams. Dažnai norimos knygos išsiprašo iš anksto, o paskui atiduoda. Jarlas švytėdamas atneša parodyti pirmąjį pirkinį – du tomus „Geriausių Šerloko Holmso ir daktaro Džono H. Vatsono istorijų“. Į teatrą Jarlas su mama mėgsta eiti ir kaip žiūrovas, bet ne vaikiškų spektaklių žiūrėti. Berniukas be vargo išsėdi visą ilgą ir sudėtingą Jono Vaitkaus spektaklį. „Jam tikrai įdomu. Po spektaklių aptariame, kas patiko, ką autorius norėjo pasakyti, kokią mintį norėjo išreikšti režisierius, aktoriai. Tačiau dabar Jarlas labiausiai nori į operą“, – tęsia Silvija.

Susižavėjo Vagnerio muzika „Ne į operą, o pasiklausyti Vagnerio“, – patikslina jis. Dvylikametis paaiškina paprastai: dabar jis ypač daug skaito apie karą ir skaitydamas sužinojo, kad diktatorius Hitleris žavėjosi šio garsaus vokiečių kompozitoriaus muzika. Todėl Jarlas nusprendė, kad ir jam gali patikti. Ir neapsiriko. Ypač smagu, kai muša būgnai. Kai kuriems suaugusiesiems Vagnerio operos prailgsta, bet tik ne Jarlui. „Prieš kelerius metus buvome nuėję į Gintaro Varno režisuotas Klaudijaus Monteverdžio operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“, „Nedėkingųjų šokis“. Kartu ėjo mano sesers dukra, tuo metu abiturientė. Operos statiškos, ji vis žiovavo, nuobodžiavo, o Jarlui ir man patiko. Labiausiai Jarlas domisi Richardo Vagnerio muzika. Operos teatre žiūrėjome „Valkiriją“, „Skrajojantį olandą“ ir „Lohengriną“. Rudenį buvome Džiuzepės Verdžio operoje „Ernanis“, bet ja jis nesusižavėjo. Verdis – tai ne Vagneris, pakomentavo“, – prisimena Silvija. Štai taip jie ir gyvena. Savo gražiame mažame pasaulyje tarp gausybės knygų ir paveikslų, praplėsdami jo ribas apsilankymais į teatrą ar operą, pabuvimu gamtoje. Dažnai juos aplanko Jarlo tėtis arba jie vyksta susitikti su juo į Švediją.

Švediškos šaknys Iš tėčio, taip pat Jarlo Brantingo, Jarlas jaunesnysis paveldėjo ne tik vardą ir pavardę, bet ir charakterį, interesus. J. Brantingas vyresnysis yra buvęs Lietuvos garbės konsulas Švedijoje, verslininkas. Jis kilęs iš garsios švedų giminės, vienas jos atstovų – žymus švedų politikas, buvęs Švedijos socialdemokratų partijos vadovas ir ministras pirmininkas Hjalmaras Brantingas (1860–1925), kartu su kitais apdovanotas Nobelio taikos premija. Jo portretas kabo virš rašomojo stalo Silvijos ir Jarlo namuose. Švedijoje nuo 1996 metų gyvenusi ir dirbusi S. Laurenčikaitė į Lietuvą sugrįžo prieš 12 metų, o kai čia pirma laiko gimė Jarlas, nusprendė pasilikti. Paradoksas: švedišką vardą ir pavardę turintis penktokas neseniai mokykloje gavo „Lietuvių kalbos žinovo“ apdovanojimą. Lietuvių filologiją baigusi mama tuo didžiuojasi. Jiedu labai laukia atšilsiant orų, kad galėtų važiuoti į savo kaimą. Ten miškas, grybai, katinas Mozė, anksčiau gyvenęs su jais Vilniuje, žiemoti pasilikęs pas sodybos kaimynus. Vėl susitiks su kaimyne Maryte, kuri per žiemą labai pasiilgsta savo numylėtinio Jarlo. Per vasarą ji išmokys Silviją ir Jarlą naujų dzūkų dainų. Kol pozuoja fotografui, Jarlas įkalba mamą ir jiedu apsikabinę uždainuoja gražiai dzūkuodami. „Pamiršome įspėti, kad neturime nei klausos, nei balso“, – juokiasi Silvija. Bet argi tai svarbu? Svarbu, kad jiems drauge dainuoti gera ir smagu.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.