Šimto metų sukaktį pasitiko su daina

Sutikime, jog retas žmogus sulaukia tokio garbingo amžiaus, tačiau 100-metį minintis Petras yra tikras pavyzdys, kad amžius – ne našta, o tik skaičius. Nepaisant metų, jis vis dar išlaiko gu­vų protą ir palyginti šviesią atmintį, o jo kasdienybė tebėra ku­pina paprasto, kasdieniško džiaugsmo, kad sveikata vis dar leidžia, anot jo paties, džiaugtis saule.

Šimtamečio namuose „Šilalės artojas“ lankėsi jo sukakties išvakarėse – pasveikinti P. Bieliauskio specialiai iš Vilniaus atskubėjo aktorių pora Šarūnas Gedvilas ir Virginija Kuklytė. Jiedu su P. Bieliauskiu susipažino praėjusią vasarą, įgyvendindami socialinį projektą „Akyse – gyvenimas“, kurio metu lankė senjorus gimtajame Šarūno krašte, Kvėdarnos seniūnijos kaimuose.

„Esu kilęs iš Grimzdų, tad Kvėdarnos kraštas ir jo žmonės man kelia ypatingus sentimentus. Kai sužinojome, kad Petras netrukus pasitiks tokį įspūdingą jubiliejų, negalėjome jo praleisti, privalėjome atvykti dar kartą ir pasveikinti“, – sakė Š. Gedvilas.

Aktoriai P. Bieliauskiui įteikė ne tik įspūdingą trispalvę tulpių puokštę, didžiulį šokoladinį medalį, bet ir dvi Lietuvos vėliavas – Vyčio bei Trispalvę. 

„Kadangi šis garbingas gimtadienis beveik sutampa su Lietuvos, be to, žinau, jog buvote šių kraštų kovotojas už Lietuvos laisvę, būtent todėl ir nusprendėme įteikti simbolinių dovanų“, – priklaupęs prieš jubiliatą, kalbėjo Šarūnas, linkėdamas jam dar daug laimingų, sveikų ir džiaugsmingų akimirkų.

„Su didžiausiu džiaugsmu ir pagarba sveikiname Petrą, švenčiantį nuostabų jubiliejų. Tai ne tik ilgo ir prasmingo gyvenimo šventė, bet ir didžiulio pasiaukojimo, ir kovos už laisvę įvertinimas. Šito žmogaus gyvenimo kelias – tai tarsi paminklas kovai už Tėvynės laisvę ir vertybes, kurias šiandien ypatingai vertiname, o jo stiprybė, išmintis ir pasiaukojimas yra pavyzdys mums visiems“, – sakė aktoriai Š. Gedvilas ir V. Kuklytė. 

Jie tikino kaip dovaną priimantys galimybę atlikti 100-mečiui kraštiečiui teatralizuotą programą.

Šio susitikimo metu Šarūnas prisiminė ir pernai vasarą jubiliatui duotą pažadą – išmokti bent vieną melodiją pagroti lūpine armonikėle, kuria Petras virtuoziškai griežia iki šiol. Aktorius sa­vo pažadą įvykdė, tad netrukus kambaryje pasigirdo partizanų dainos melodija, kurią kartu vinguriavo dvi kartos – Petras čiupo po ranka laikomą savąjį instrumentą ir prisijungė prie Šarūno. 

„Buvau neeilinis laisvės kovotojas, vadovavau šių apylinkių partizanų būriui. Nebuvau baisiai dikts, bet vikrumu nesiskundžiau. Kai ateidavo stribai, o eidavo jie būriais, po 10–15, labai norėdavosi juos sumušti, šiknas išspardyti. Būčiau įstengęs su jais susidoroti, nes dauguma jų būdavo mažiukai, snarglini nupiepėliai. Bet reikėjo tvardytis, vadovautis šaltu protu ir gebėti kalbėti. Visa tai aš mokėjau, gal todėl ir iš areštinių išeidavau. O tardė mane daug kartų, teko pabuvoti ir Tauragės, ir Skaud­vilės enkavedistų būstinėse. Bet visada, kiek atsimenu, buvau tikras lietuvininkas, mokėjau labai daug lietuviškų dainų, su jomis ir keliauju visus tuos 100 metų. Nuo gimimo mylėjau muziką, tą man įskiepijo mama, kaimo muzikantė“, – prieš užtraukdamas vis naują dainą, guviai pasakojo jubiliatas.

Ir, spėriai atsistojęs, iš visos širdies užtraukė „Lietuva brangi“...

Anot P. Bieliauskio, gyvenimas nelepino, visko jame buvo, bet jis manantis, jog galbūt dalies negandų būtų pavykę išvengti, jeigu ne skundikai kaimynai, kuriuos jis mena iki šiol. Jubiliato gyvenimo palydovė Danutė priminė, kad vyras, kaip ir visi partizanai, turėjo slapyvardį, miškuose buvo šaukiamas „kumpuoju beržu“.

„Pats aš daug ko nebeprisimenu, ir iš dainų žodis kitas kartais iškrenta. Per tą 100 metų daug visko buvo, daug patyriau ir mačiau, greit išeisiu ten, kur nė vienas mūsų nežino, ką ten atrasime“, – žvelgdamas į sveikintojus graudinosi 100-metis.

Paklaustas, ko palinkėtų kitiems Gvaldų kaimo gyventojams, savo artimiesiems, vyras pirmiausia įvardijo meilę ir tikėjimą.

„Visą gyvenimą buvau labai religingas, tad ir kitiems patariu nepaliauti tikėti, melstis, mylėti Dievą, mylėti gyvenimą ir kaimynus“, – linkėjo senolis. 

Su Danute, su kuria susiėjo abu tapę našliais, jiedu susituokė Pajūralio bažnyčioje prieš tris dešimtmečius. Kitaip, anot Petro, bendro gyvenimo su svetima moterimi jis nė negalėjo įsivaizduoti. Pirmojoje santuokoje P. Bieliauskis su žmona susilaukė sūnaus bei dukros, kurie dovanojo keturis anūkus ir tris proanūkius. Sūnaus šeima gyvena Jonavoje, dukra įsikūrusi Traksėdyje.

Groti ir dainuoti, pasak Petro, jis išmokęs savarankiškai, anksčiau, kol pirštai buvę miklūs, puikiausiai grojęs dar ir bandonija – buvęs pašauktas kaimo muzikantas tiek vestuvėse, krikštynose ar jubiliejuose, tiek nepamainomas giedotojas laidotuvėse. Vėliau, matydamas, kad didesni instrumentai jo nebeklauso, ėmėsi lūpinės armonikėlės ir ja kuo puikiausiai griežia iki šiol. Nusistebėjus, iš kur tiek sveikatos, noro dainuoti ir muzikuoti, 100-metis guviai prisipažino, jog dar visai neseniai pats ir mašiną vairavo. 

„Vairo ilgai nepaleidau – sykiu su Danute sekmadieniais vykdavome į bažnyčią Judrėnuose arba Pajūralyje“, – su šypsena pasakojo ilgaamžis.

Bet, pasak jo, patys geriausi gyvenimo metai ir pats laimingiausias buvęs 40–50 metų: „Buvau stiprios sveikatos, netrūko visokios veiklos“... 

Dabar jis su aplankančiais dalijasi gyvenimiškais patarimais, per ilgus gyvenimo metus sukaupta patirtimi ir pabrėžia, kad svarbiausia yra santykiai su žmonėmis. 

„Būk geras kitiems, ir gerumas sugrįš“, – tokia išskirtinio jubiliejaus sulaukusio P. Bieliauskio gyvenimo filosofija.

Žydrūnė MILAŠĖ / ŠILALĖS ARTOJAS

Autorės nuotr.