Šinšilos verslininkui padeda uždirbti milijoną

Violeta LIUKAITIENĖ „ŪP“ korespondentė

Trejus metus šinšilas auginantis Kauno rajono Užliedžių seniūnijos Sausinės kaimo gyventojas Vidmantas Rulevičius sako bandantis įgyvendinti savo vaikystės svajonę – uždirbti milijoną. Kažkada iš tokių vaiko svaičiojimų artimieji ir draugai tik juokėsi, dabar Vidmantas sako, kad tas milijonas – joks iššūkis ir ne riba. Kai verslas einasi kaip iš pypkės, jį sutrukdyti gali nebent... valdžios institucijos, nepagrįstai sugriežtinusios reikalavimus kailinių žvėrelių augintojams.

Stresas sugadina kailį  Modernu ir švaru. Taip trumpai galima apibūdinti dvidešimt šešerių metų kauniečio V.Rulevičiaus šinšilų fermą. Įsivaizdavimas, kad įeisime į tradicinę dvokiančią kaimo aplinką su tuo, ką pamatome, neturi nieko bendra. Maždaug 60 kv. m gyvenamojo namo priestatas labiau primena šildomą buitinę namų patalpą, į kurią patekęs ne iš karto supranti, kad čia gyvena žvėreliai.

Išduoda ne nemalonus kvapas, o tik sujudimas ir švelnus spygavimas narveliuose – taip svetimą žmogų pasitinka šinšilos. Narveliai – nuo lubų iki grindų, prie sienų ir per vidurį patalpos. Kiekvienas žvėriukas arba mama su vaikais turi atskirą narvelį. Išimtis patinėliai, kurie turi „laisvą praėjimą“ net pas keturias pateles. „Šinšilos gali susilaukti jauniklių du kartus per metus, tik jų būna nedaug, - pasakoja V. Rulevičius. – Vienas du, rečiau trys, tad vidutiniškai skaičiuojama, kad 1,5.“ Tai maži skaičiai, galbūt todėl šinšilų kailis yra labai brangus, jis vertinamas net labiau už audinių ar sabalų. Tačiau V. Rulevičius sako, kad šinšilų kailių kainą kelia ir tai, jog šie žvėreliai itin jautrūs aplinkai. „Jeigu išsigąsta, jie reaguoja kailiu – iškart ima šertis, tiesiog kuokštais, - aiškina jaunasis verslininkas. – Tad geriausia, kai jie gyvena ramiai, juos šeria pažįstami žmonės.“ Iš tiesų, šinšilos įdėmiai stebi, uodžia mano rūbus (pasidžiaugiu, kad išeidama iš namų pamiršau kvepalus, į kuriuos šie žvėreliai, pasirodo, labai reaguoja), smalsiai apžiūrinėja fotoobjektyvą, tačiau jų šeimininkas ramina, kad žvėreliai nuo mūsų apsilankymo nenukentės. Vidmantas sako, kad labiausiai kenčia šinšilos, laikomos namuose ne verslui, o tiesiog vaikų žaidimui. Ypač jeigu kartu auga dar ir katinas ar šuo, nuo kurių šinšila nuolat patiria stresą. „Tokios šinšilos kailis bus visai kitoks, gali ir neatskirti, šinšilos ar kokio šuns“, - juokiasi kailinių žvėrelių augintojas.

Kailis – turtingoms ponioms Moteriškai smalsu: kiek gi reikėtų kailiukų ilgiems prabangiems kailiniams? „Maždaug šimto, - sako Vidmantas. - Gyvūnėliai nedideli, tad nieko keisto. Vienas kailiukas kainuoja mažiausiai šimtą litų.“ Ar jau suskaičiavote, kiek kainuotų kailiniai? V. Rulevičiaus šinšilų fermoje – arti tūkstančio žvėriukų. Jų spalvos gana įvairios – pilki, juosvi, baltais pilviukais, rusvi. Kailiukai labai minkšti ir ypač ploni, tad lupant jį greitai galima sugadinti. „Patinėlių kailis gražesnis nei patelių, - pasakoja Vidmantas. – Tinkamas rinkai būna jau nuo aštuonių mėnesių amžiaus.“ Tačiau turbūt nedaug kas iš šinšilų kailiukų siuva ilgus kailinius, juolab kad sunkoka surinkti ir tiek vienodo atspalvio kailiukų. Jis dažniausiai naudojamas trumpiems kailinukams arba papuošimui. Kailis nėra labai patvarus, tačiau šiltas ir gražus, minkštas ir labai lengvas, jį dažniausiai renkasi itin turtingi pirkėjai. Vidmantas pats išmoko ruošti kailį, jį džiovinti. Turi tam Lenkijoje išduotą tarptautinį sertifikatą. Apskritai su lenkais lietuvis labai daug bendradarbiauja, jie jam suteikia daug informacijos, vienoje lenkų firmoje ir buvo mokymai. Visą reikiamą literatūrą, informaciją verslininkas gauna ir iš Lietuvos tradicinio atsakingo gyvūnų auginimo verslo asociacijos, kuri vienija Lietuvos šinšilų augintojus.

Reikalavimai didesniems narvams – nepagrįsti Šinšilos – iš Pietų Amerikos kilę nereiklūs žvėreliai. Perdien suėda apie 40 g sauso maisto. Šeriami vieną kartą per dieną, tuo pačiu laiku. Narvo sienelėje įtaisytas piltuvėlio formos nedidelis stalčiukas, į kurį net neatidarius durelių galima supilti maistą. Atsigerti gali bet kada, nes į kiekvieną narvelį atvestas vanduo, it kokią pipetę įsikandęs lankstų vamzdelį gyvūnėlis atsigeria. Kiekviename narve – pjuvenų paklotėlis, kuris valomas gana dažnai, todėl įėjus į patalpą nesijaučia jokio nemalonaus kvapo. Todėl ir nestebina, kad visa ferma – tiesiog gyvenamojo namo priestatėlyje. Akivaizdu, kad vietos narvuose užtenka. Net neaišku, ką šie maži mieli žvėriukai veiktų pagal svarstomus naujus reikalavimus įrengtuose narvuose. Juolab kad patinėliai ir taip turi didesnę lakstymo zoną – jie turi savo narvelį ir patenka dar į keturis patelių. „Šinšilos labiau mėgsta naktinį gyvenimą, - sako Vidmantas, ištraukęs iš narvo savo gražiausiąjį augintinį už ausies (už ausų arba uodegos ir tegalima nešti šį žvėrelį). – Po nakties pusė pjuvenų būna išbarstyta iš narvų.“ Šinšilų augintoją visi gyvūnėliai pažįsta, jo nebijo, o Vidmantas taip pat kone apie kiekvieną gali papasakoti istoriją. Šis mylimiausias todėl, kad pats jį užaugino, kai nustipo mažylio mama. O kitus vadina smalsuoliu, pikčiurna, gražuoliu, kitokiais epitetais pagal jų charakterius. „Jie visi labai skirtingi, - pasakoja Vidmantas. – Ir susipyksta, ir sutaiko, ir glėbesčiuojasi vienas su kitu.“

Priežiūra itin paprasta Priežiūros šinšiloms reikia tiek nedaug, kad, turėdamas jų apie tūkstantį, Vidmantas gali dirbti dar ir oficialų pamaininį darbą. Kai vakare negali pašerti žvėriukų, tai už jį padaro mama. Taip. Ir daugiau jokių darbuotojų! Aišku, gali būti, jeigu ūkis plėsis, teks samdyti ir papildomos darbo jėgos. „Man keista, kad Lietuvoje palyginti nedaug yra šinšilų augintojų, - stebisi V. Rulevičius. – Juk jas auginti taip paprasta, lengviau nei, pavyzdžiui, triušius, gali dar kuo nors užsiimti. O ir pradėti verslą yra nebrangu – įranga pigi, vienas narvelis tekainuoja dvidešimt litų.“ Pradėjo verslą vos nuo kelių narvelių, kurių priežiūrai per dieną sugaišdavo ne daugiau kaip dešimt minučių. Dabar jau tenka skirti apie dvi valandas per parą. Vidmantas sako, kad daug kas netikėjęs, jog iš tų žvėrelių jaunas vaikinas sukurs rimtą verslą. „Aišku, pradedi nuo nedidelio kiekio, kol viską susiperki, paskui investuoji į plėtrą, - dalijasi patirtimi fermos šeimininkas. – Pinigai sugrįžta kiek vėliau, tačiau dabar jau niekas nesistebi ir nesijuokia.“ Pasak Vidmanto, kai dar buvo vaikas, užsibrėžė sau tikslą – uždirbti milijoną. Dabar, kai jau trejus metus užsiima šinšilų verslu, jam milijonas – ne riba, jis lengvai pasiekiamas. „Dabar jau tikslai didesni“, - sako jaunas vyras, kurio kaip verslininko gyslelė atsiskleidė dar vaikystėje. - Iš rašomojo stalo stiklo pasidariau akvariumą. Draugams jis taip patiko, kad padariau dar gal bent dešimt ir... pardaviau.“

Daugiausia parduoda Lenkijoje Šinšilų kailis parduodamas neišdirbtas, tik išdžiovintas, nes kiekvienas supirkėjas kailius nori išdirbti vienoje vietoje visus, kad nesiskirtų išdirbimo technologijos ir kailiukai būtų vienodesni. Šinšilų kailiai lupami ir džiovinami čia pat fermoje. Dažniausiai Vidmanto šinšilų kailiukai iškeliauja į Lenkijoje vykstantį aukcioną. „Kailiukus realizuoti galima ir Kopenhagoje, ten galima gauti didesnę kainą, tačiau net iki pusmečio užtrunka atsiskaitymas už juos, - pasakoja verslininkas. – Aukcionų Lenkijoje rengėjai už superkamus kailiukus atsiskaito iš karto, o tai labai svarbu, ypač pradedant verslą.“ Be to, realizacijos Lenkijoje privalumus pasakoja Vidmantas, Lenkijoje iš karto už dalį sumos galima įsigyti šinšilų maisto, kuris ten kainuoja zlotas už kilogramą (Lietuvoje – 1,5 lito), pačių žvėrelių, narvų. Visas šimtas procentų kailiukų iškeliauja iš Lietuvos. Realizuoti juos čia tiesiog neapsimoka – tarpininkai vis tiek išveža svetur, o sumoka kur kas mažiau. Lietuvoje jų paklausos nėra, kailinių rinka čia nėra didelė, jie nėra tokie populiarūs kaip, tarkim, Italijoje. Lietuvių užaugintų žvėrelių kailiai labai vertinami pasaulyje. Tačiau jeigu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sugriežtintų reikalavimus kailinių žvėrelių augintojams, gali būti, kad dauguma jų verslo atsisakytų, o kiti imtų dirbti nelegaliai. Reikalavimas padidinti esamus narvelius, kokie šinšiloms auginti naudojami daugelyje pasaulio valstybių, beveik trylika kartų, suduotų nemenką smūgį ir Vidmanto šinšilų ūkiui. Akivaizdu, kad tiek didesnių šinšilų narvų netilptų namo priestate. O ir apeiti juos vienas Vidmantas, net ir padedamas mamos, kažin ar pajėgtų. Tai būtų nemenkas iššūkis jaunam verslininkui. Tačiau V. Rulevičius optimistiškai žvelgia į ateitį, ketindamas ieškoti ir naujų rinkų, o gal net pačiam pradėti ir kailinių siuvimo verslą. Svarbiausia, sako, nebijoti pradėti verslo ir išlaukti, kol jis ims nešti pelną.

Autorės nuotraukos

  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.