Skubos tvarka „iškeptas“ įstatymas dvelkia svilėsiu

Šį pavasarį įsismarkavusios aistros dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams jau beveik pamirštos. Tačiau kalbos dėl skubos tvarka priimtų Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisų – žemės įsigijimo „saugiklių“ – netyla. Ekspertai tvirtina, kad dabartinės redakcijos įstatymas iškreipia žemės rinką ir galimai prieštarauja Konstitucijai bei tarptautinei teisei. Jeigu ūkininkai kreiptųsi į teismą, norėdami užginčyti įstatymo nuostatas, ginčas neišvengiamai persikeltų į Konstitucinį Teismą ir jo išvados jau šiandien yra prognozuojamos. Šiai temai nagrinėti Seime buvo surengta konferencija. Argumentus išsamiai išdėstė Žemės savininkų sąjunga, Laisvosios rinkos institutas. Tačiau tarp konferencijos dalyvių nebuvo nė vieno parlamentaro. Ganėtinai iškalbinga įstatymų leidėjų pozicija!

Tikslai gražūs, bet priemonės diskutuotinos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymu siekiama, kad žemės ūkio paskirties žemė - Lietuvos nacionalinis turtas – būtų racionaliai naudojama, skatinamas konkurencingas žemės ūkis, kartu išsaugant ir pagerinant natūralią aplinką; kad būtų užtikrinamas vietos savivaldos ir vietos bendruomeninių organizacijų dalyvavimas skatinant žemės ūkio veiklą, subalansuotą kaimo ekonomiką ir bendruomenių plėtrą. Žemės savininkų sąjungos tarybos vicepirmininkas, teisininkas Kęstutis Mozeris pastebi, kad įstatymo nuostatos paliečia dešimčių ir net šimtų tūkstančių asmenų interesus. Tačiau ar numatyti „saugikliai“ padeda siekti iškeltų tikslų, ar yra teisėti ir proporcingi? Išnagrinėjęs vien tik ribojimus, skirtus fiziniams asmenims, K. Mozeris daro išvadą, jog reikalavimai, taikomi tiek norintiesiems įsigyti dirbamos žemės, tiek ir ją parduoti, yra pertekliniai, diskriminaciniai ir ribojantys Lietuvos piliečių teisę laisvai ūkininkauti. Ribojimai prieštarauja įstatymo tikslui plėtoti konkurencingą žemės ūkį ir subalansuotą kaimo plėtrą, galimai prieštarauja Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių konvencijai, nuosavybės teisių apsaugos principams. Teisės specialisto teigimu, įstatymo numatytų tikslų galima pasiekti ir kitomis priemonėmis. Antai valstybei nėra sudėtinga kontroliuoti, ar žemės savininkas užsiima žemės ūkio veikla.

Pažeistas lygiateisiškumo principas Laisvosios rinkos instituto (LRI) ekspertas Dominykas Šumskis atkreipia dėmesį, kad teisė ir laisvė įsigyti žemės yra prigimtinė, įtvirtinta Konstitucijos. Ji gali būti ribojama tik išimtinais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo „saugikliais“ iš esmės suvaržoma teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, o tai prieštarauja keliems konstituciniams principams. Apribojus galimybę pasirinkti ūkininko profesiją, varžoma iniciatyvos laisvė. Be to, pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, nes žemės jau turintys ūkininkai ir piliečiai, kurie jos nori įsigyti, atsiduria nelygiavertėse pozicijose. Esami ūkininkai taip apsaugomi nuo konkurencijos. Žemės ūkio verslas yra išskirtinis, nelyginamas su bet kuria kita ūkio šaka. Jis atsakingas už tradicinio kraštovaizdžio išsaugojimą, aplinkosaugą, maisto saugą. Beveik visose ES šalyse žemės ūkio paskirties žemei įsigyti taikomi ribojimai. Tačiau lietuviškasis „saugiklių“ rinkinys tapo prastoka kitų šalių įstatymų kopija, kur į vieną vietą sudėta beveik viskas.

Kuo daugiau „saugiklių“, juo nesaugiau LRI ekspertas teigia, kad daugelis „saugiklių“ neatitinka konstitucinių principų. Nuostatą įsigyjantiesiems žemės ūkio paskirties žemės turėti profesinių įgūdžių bei kompetencijos galima vertinti kaip perteklinę. Išeitų, kad ūkininkavimo kursus baigęs asmuo yra tinkamas kandidatas pirkti žemės sklypą, o Anglijoje, Kembridžo universitete, baigęs ekonomikos studijas – jau ne. Verta atsiversti ir ankstesnius Konstitucinio Teismo nutarimus, kaip antai: „...pagal Konstituciją, neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo“ (2002 m. kovo 14 d.), „.. leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės (...) dydžius turi lemti žemės ūkio paskirties žemės pobūdis (...), o ne tokie kriterijai, kurių negalima konstituciškai pagrįsti, kaip antai reikalavimas, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje“ (2006 m. kovo 30 d.). Beje, visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, aukštąjį žemės ūkio išsilavinimą turėjo 12,5 proc. ūkininkų, bazinį pasirengimą – 17,5 proc., 70 proc. ūkininkavo vadovaudamiesi praktine patirtimi. D. Šumskis vadina pertekliniu ir ekonominio gyvybingumo juridiniams asmenims reikalavimą: juridinis asmuo iš valstybės turi gauti pritarimą, kad atitinka įstatymo leidėjo nustatytus kriterijus. Konstituciškai toks reikalavimas nepateisinamas – valdžia negali spręsti, ar juridinis asmuo turi teisę užsiimti ūkine veikla. Tai būtų pateisinama nebent tuo atveju, jeigu žemės ūkio veikla keltų grėsmę visuomenei.

Sprendimą įgyvendinti arba pakeisti Konstitucinius principus pažeidžia nustatytas ūkio dydžio (500 ha) limitas ir palankesnės sąlygos gyvulininkystės ūkiams. Su lygiateisiškumo principu nesuderinama, kad tam tikra grupė iškeliama aukščiau kitų, jai iš kelio pašalinami potencialūs konkurentai. Pasak K. Mozerio, sprendimas dėl 500 ha ribos yra politinis, riba nubrėžta remiantis mokslininkų rekomendacijomis, esą kaip tik tokio dydžio ūkis mūsų krašto sąlygomis yra optimalus. Sprendimas turėtų galioti visiems asmenims, priešingu atveju būtų pažeisti Konstitucijos ir tarptautinės teisės principai. Ši įstatymo nuostata sunkiai įgyvendinama. Į žemę rankas suleidę stambieji žemvaldžiai jos laisva valia neatiduos. Galbūt verta prisiminti tarpukariu vykdytą prelato Mykolo Krupavičiaus žemės reformą, kai didelių žemvaldžių žemė buvo nacionalizuota arba išpirkta? Anuomet žemvaldžiai taip pat nebuvo patenkinti, Vyriausybė buvo užversta skundais. Kokią išeitį ras mūsų politikai? Dėl dirbamos žemės optimalaus ploto galima ginčytis, tačiau jeigu politinis sprendimas priimtas, jis turi būti įgyvendintas arba... pakeistas.

Dirbtinai ribojama žemės paklausa Ekonominius įstatymo padarinius vertinti dar ankstoka, nes nuo jo įsigaliojimo tepraėjo pusmetis, tačiau tendencijos aiškios. Žemės rinka akivaizdžiai susitraukė. 2013 metų gruodį buvo pardavimų šuolis. Jį lėmė kompleksas susidėjusių aplinkybių. Be kita ko, įtakos turėjo referendumo dėl žemės pardavimo artėjimas. Potencialūs žemės pirkėjai skubėjo pasinaudoti savo teise, kol sąlygos tam palankesnės. Balandį dar buvo šiek tiek suintensyvėjęs žemės pirkimas, o paskui – duobė. Bendras įsigytos dirbamos žemės plotas, palyginti su pernai metais, šiemet sumažėjo apie 30 proc. „Ekonominė logika dikuoja, kad naujiems ūkininkams apsunkinus atėjimą į rinką, žala ūkiui pirmiausia pasireikš investicijų nebuvimu“, - pastebi D. Šumskis. Ne tik Lietuvoje atsiranda žmonių, galinčių ir norinčių pradėti žemės ūkio verslą. Tai galėtų būti ir užsienio lietuviai, norintys grįžti į Lietuvą. Kuo daugiau pirkėjų, tuo didesnė kaina. Dirbtinai apribojus paklausą, neišvengiamai mažėja žemės kaina. Norintieji išeiti iš rinkos, baigti savo verslą vėlgi negalės gauti naudos, kokią galėtų gauti nesant „saugiklių“.

Užsieniečių fobija Iki šių metų gegužės 1-osios nė vienas užsienio pilietis (fizinis asmuo) neturėjo teisės įsigyti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės. „Buvo visokių nuojautų. Kalbėta, kad žemę supirkinėja prisidengdami trečiaisiais asmenimis. Buvo daroma prielaida, kad po gegužės 1-osios jie legalizuosis. Deja, tokių duomenų kol kas neturime“, - užsieniečių atėjimą į Lietuvos žemės rinką komentuoja K. Mozeris. ŽŪM duomenimis, galimybe pirkti mūsų krašte dirbamos žemės pasidomėjo vos vienas kitas užsienio pilietis. Juridinių asmenų kontrolė sudėtingesnė. Juridiniai asmenys valdo apie 10 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės, taip pat ir žemės ūkio bei kitos bendrovės. Kokia dalis iš tų 10 proc. priklauso užsieniečiams, sunku nustatyti. Tačiau manoma, kad jie vis tiek išeis iš „šešėlio“.

Siūlo atlaisvinti „saugiklius“ „Saugikliai“ riboja naujų ūkininkų atėjimą į rinką ir blogina atskirų ūkininkų situaciją. LRI laikosi pozicijos, kad gniaužtus reikėtų atlaisvinti, suteikti galimybę į rinką ateiti naujiems žmonėms. Dabar galiojantys reikalavimai naujiems verslo dalyviams užveržia laisvės iniciatyvą, iš labai didelės grupės žmonių atima teisę ūkininkauti. Palengvinus galimybes tapti ūkininku, geriau būtų atstovaujami ir tų, kurie jau yra rinkoje, interesai.

 Irma DUBOVIČIENĖ

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.