Ashburn +32,0 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 21 Bir 2024
Ashburn +32,0 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 21 Bir 2024

Skydamariai – paslaptingi augalų skriaudikai

2023/12/05


Tikriausiai nėra didesnio liūdesio žemdirbiui, kaip stebėti mirštančius jo augintus ir puoselėtus augalus. Ypač didelė neviltis ir apmaudas apima tada, kai augalai silpsta, o priežasties taip ir nesurandame. Be abejonės, priežasčių būna pačių įvairiausių, o viena iš jų gali būti itin užsimaskavę kenkėjai – skydamariai, apie kuriuos verta pagalvoti jau pavasarį.

Kitokie vabzdžiai

Skydamariai yra ypatingi vabzdžiai. Mes įpratę matyti vabzdžius skraidančius, bėgiojančius, ropojančius, tačiau skydamariai yra visai kitokie. Dažnai jie nejuda arba juda labai lėtai, o savo gležną, be ryškių segmentacijos požymių ir gerai matomų galūnių kūną pridengia maskuojančiu skydeliu ar vaškiniu sekretu. Tačiau visi jie turi puikiai išvystytą duriamąjį burnos organą, pritaikytą siurbti augalų ar grybų syvus.

Vabzdžių sistematikoje jie sudaro skydamarūnų (Coccoidea) antšeimį ir yra priskiriami vienam gausiausių rūšių skaičiumi straubliuočių (Hemiptera) būriui. Giminingais jie yra laikomi su mums gerai pažįstamais amarais, blakėmis, baltasparniais, cikadomis.

Vieni skydamariai išskiria sekretą, kuris sustingęs ore suformuoja skydelį, kiti išskiria vaškines išskyras, kurios neretai taip gausiai padengia skydamario kūną, kad jų kūneliai atrodo lyg maži vatos gumulėliai.

Pagal tų išskyrų konsistenciją ir susidarančio skydelio tvirtumą skydamariai grupuojami į šeimas, iš kurių ūkiniu požiūriu yra reikšmingiausios šios: tvirtaskydinių arba tikrųjų skydamarių (Diaspididae), turinčių tvirtą skydelį, minkštaskydinių arba netikrųjų skydamarių (Coccidae), turinčių minkštą skydelį arba jo neturinčių, ir miltskydamarinių arba miltuotųjų skydamarių (Pseudococcidae), kurių kūnas padengtas puriomis vaškinėmis apnašomis.

Dauguma skydamarių yra savotiškos išvaizdos mažyčiai gyvūnėliai, jų kūno ilgis retai tesiekia 5 mm, kūno sandaros struktūros sunkiai įžiūrimos, todėl rūšių identifikavimas reikalauja ypatingų žinių ir kruopštumo. Negana to, patelės ir patinėliai būna visiškai skirtingos išvaizdos, taip pat skiriasi ir jų gyvenimo būdas.

Skydamarių patelės, vos spėjusios išsiristi iš kiaušinio ir susiradusios tinkamą vietą, įsisiurbia į augalą ir dažniausiai visą savo gyvenimą būna nejudrios. Dėl tokio gyvenimo būdo jų kūnas pakinta, sunyksta galūnės ir kūno segmentacija, dažnai pasidengia skydeliu.

Tuo tarpu patinėliai maitinasi tik būdami pirmo ir antro ūgio nimfos tarpsnyje, trečio ir ketvirto ūgio nimfos (pseudolėliukės), kaip ir suaugėliai, nebesimaitina. Dažniausiai patinėliai turi vieną porą gležnučių, vaško apnaša padengtų sparnelių ir gali skraidyti. Gyvena trumpai, vos keletą dienų.

Tačiau svarbu pastebėti, kad nemažai skydamarių rūšių populiacijose patinėliai išsivysto ne visada, o tokių rūšių patelių kiaušinėliai būna produktyvūs ir be apvaisinimo. Taip pasireiškia partenogenezė, kuri, beje, yra gana dažna tarp vabzdžių, o ypač straubliuočių.

Žala ir nauda

Skydamarių gyvenimo būdas yra labai įvairus ir savitas kone kiekvienai rūšiai. Kai kurių rūšių skydamariai mitybai renkasi ne tik tam tikras augalų rūšis, bet yra prisitaikę parazituoti tik ant skirtingų augalo dalių: stiebų, šakų, lapų, šaknų, vaisių.

Be abejo, yra ir mažiau išrankių, vadinamųjų polifaginių rūšių, kurių racione gali būti net keli šimtai mitybinių augalų rūšių.

Gausiai skydamarių apnikti augalai sunyksta ne tik dėl to, kad netenka daug sulčių, bet ir dėl to, kad jie suserga šių vabzdžių platinamomis virusinėmis ligomis. Besimaitindami jie dažnai išskiria saldžias išskyras – lipčių, kuriuo padengti lapai suserga suodlige, labai suprastėja jų kvėpavimas ir juose vykstantis fotosintezės procesas, galų gale jie sunyksta.

Kai kurios skydamarių rūšys padaro labai didelės ekonominės žalos žemės ūkyje. Ypač nuo jų nukenčia augalai, auginami šilto klimato kraštuose. Štai JAV citrusinių augintojai dėl apvaliojo (Chrysomphalus aonidum) ir snieguotojo (Unaspis citri) citrusiniams augalams kenkiančių skydamarių kasmet praranda apie 10 milijonų dolerių, o apskritai nuo skydamarių toje šalyje nuostoliai kasmet siekia net po keletą bilijonų dolerių.

Tačiau kai kurios skydamarinių rūšys žmonijai teikia ir ekonominės naudos. Antai iš košenilinio skydamario (Dactylopius coccus) gaunamas raudonos spalvos pigmentas karminas, plačiai naudojamas kosmetikoje ir maisto pramonėje, o iš kai kurių lakinių skydamarių (Kerriidae) rūšių gaminamas specialus poliravimo vaškas.

Skydamarių saldžias išskyras – lipčių – noriai renka bitės ir gamina vadinamąjį lipčiaus medų, ypač vertingą, prisotintą mineralinių medžiagų maisto produktą.

Tūkstančiai rūšių

Skydamarūnų rūšių yra labai daug, dabar pasaulyje jų priskaičiuojama gerokai daugiau kaip 8 tūkstančius, o jų tyrinėjimams išskirta net atskira mokslo šaka – kokcidologija (coccidology). Deja, šios šakos mokslininkų Lietuvoje dar nėra, todėl mūsų šalies skydamariai yra tyrinėjami menkai.

Straipsniuose apie Lietuvos skydamarius (Malumphy ir kiti, 2008, 2009) yra nurodoma, kad dabartiniu metu šalyje yra aptikta 40 skydamarių rūšių, iš kurių net 13 yra invazinės. Ne visos mūsų šalyje aptinkamos skydamarių rūšys yra žalingos, anaiptol, kai kurias jų, kaip antai lenkiškąjį žemės perlą (Porphyrophora polonica), rekomenduojama saugoti.

Nuo skydamarių dažniausiai nukenčia sumedėję augalai. Soduose ir dekoratyvinių augalų želdynuose ypač paplitusios vietinės faunos rūšys, tokios kaip: kablelinis (Lepidosaphes ulmi L.) ir akacijinis (Parthenolecanium corni Bouché) skydamariai.

Šiltnamiuose, oranžerijose, butuose dekoratyviniai augalai dažnai nukenčia nuo invazinių skydamarių rūšių, tokių kaip: minkštojo (Coccus hesperidum L.) ir šiltnaminio miltuotojo (Pseudococcus viburni Signoret) skydamarių.

Kablelinis skydamaris

Kablelinis skydamaris priklauso tvirtaskydinių (Diaspididae) šeimai. Jis lengvai atskiriamas nuo kitų tos šeimos skydamarių, nes formuoja savitos formos skydelį, kuris yra pailgas, į galą platėjantis, kiek lenktas, primenantis rašyboje naudojamą kablelio ženklą arba pailgą moliusko austrės kiautą.

Jo mitybinių augalų spektras labai platus, gali parazituoti beveik visus Lietuvoje augančius lapuočius medžius ir krūmus. Soduose labai dažnai šis kenkėjas apninka obelis, kriaušes, slyvas, agrastus, serbentus.

skydamariai, Vytautas Tamutis
Gausiai kablelinio skydamario apnikta liepos šakelė  (kairėje). Kablelinio skydamario žiemojantys skydeliai. Atidengus skydelį matosi skydamario kiaušinėliai (dešinėje; V. Tamučio nuotr.)   

Plika akimi prie žievės prisitvirtinusius skydelius pamatyti gana sunku. Negana to, kad jie yra smulkūs (2–3 mm ilgio ir 1 mm pločio), jų spalva būna tokia pati kaip ir žievės. Ir tik kai stipriai apniktų šakelių žievė nuo skydelių gausos įgauna specifinę struktūrą, galima lengvai įtarti šių kenkėjų buvimą.

Kablelinis skydamaris dažniausiai dauginasi partenogenetiškai, populiacijose dažniausiai aptinkamos tik patelės, o patinėliai – reti. Vasaros pabaigoje užaugusios patelės po savo skydeliu padeda iki 80 perlo baltumo kiaušinėlių ir nugaišta. Tuo tarpu kiaušinėliai saugiai išlaukia pavasario, ir sušilus orams pradeda ristis nimfos.

Jaunos nimfos yra judrios, mažytės, apie 0,4 mm ilgio, elipsiškos, jų kūno gale būna ilgų plaukelių. Dažniausiai jos ropinėja žievės paviršiumi ir radusios tinkamą vietą įsiskverbia į augalą ilgais duriamaisiais šereliais.

Nespėjusias įsisiurbti vėjo gūsiai gali nunešti ant kitų augalų, šitaip jos išplinta. Prisisiurbusios nimfos apsigyvena sėsliai, gaminasi sau skydelį, siurbia augalo sultis ir auga. Kenkimo simptomai pasireiškia ne iš karto, apniktos šakelės ima prasčiau augti, palaipsniui silpsta, ima apmirti ir galų gale nudžiūsta.

Galbūt dėl tos priežasties sodininkai dažnai į šiuos kenkėjus nekreipia dėmesio ir laiku nesiima apsaugos priemonių. O kontroliuoti šį kenkėją yra išties nelengva. Cheminėms apsaugos priemonėms būna jautrios tik jaunos nimfos, nespėjusios pasigaminti skydelio.

Be abejonės, šie kenkėjai turi daug natūralių priešų, tačiau jie ne visada būna pajėgūs sumažinti skydamarių populiaciją tiek, kad nebekiltų pavojus augalams.

Kritinis šių kenkėjų gausumas nustatomas pasibaigus vegetacijai, suskaičiuojant skydamarių skydelius, ir jei ant 10 cm ilgio, 3–8 mm skersmens šakelės jų aptinkama 20 ir daugiau, rekomenduojama naudoti chemines apsaugos priemones.

Tuoj po vaismedžių ar vaiskrūmių žydėjimo (gegužės mėnesį) reikėtų purkšti augalus insekticidais, skirtais naikinti amarus sode (http://www.vatzum.lt/uploads/documents/20180208_insekticidai.pdf), arba 6 proc. žaliojo muilo tirpalu.

Beje, tuo pačiu metu sode insekticidais galima sunaikinti ir kitus kenkėjus (pjūklelius, vaisėdžius, amarus, blakutes), todėl augalų apsaugos priemonės būna dar naudingesnės. Tačiau reikėtų žinoti, kad šio skydamario kiaušinėlių ritimosi periodas tęsiasi iki 4 savaičių, tad tikslinga būtų vaismedžius purškimą pakartoti po 2 savaičių.

Pastaruoju metu mūsų šalyje registruotų augalų apsaugos priemonių sąraše yra parafino aliejus, kuris tinka naudoti ir nuo kablelinio skydamario nimfų.

skydamaris retai kada masiškai išplinta intensyviuose, tinkamai prižiūrimuose soduose, tačiau apleisti vaismedžiai, vaiskrūmiai ar šalia sodo augantys lapuočių želdiniai gali tapti neišsenkančiu šio užkrato šaltiniu.

Akacijinis skydamaris

Akacijinis skydamaris priklauso minkštaskydinių (Coccidae) šeimai, ir tiek išvaizda, tiek gyvenimo būdu gerokai skiriasi nuo kablelinio. Šių kenkėjų skydeliai gerokai didesni (3–6 mm skersmens), apskriti ir sferiškai išgaubti, iš pradžių būna sodriai geltonos, vėliau patamsėja ir tampa rudos ar tamsiai rudos spalvos.

Jų parazituojamų augalų sąrašas taip pat ilgas, jame per 350 lapuočių medžių ir krūmų rūšių. Soduose nuo jų dažniausiai kenčia slyvos, serbentai, agrastai, šilauogės, vynuogės, obelys, kriaušės, putinai, o dekoratyvinių augalų želdynuose – rožės, rododendrai, jazminai, magnolijos, sausmedžiai, ožekšniai, buksmedžiai.

Suaugusias ir sparčiai didėjančias nuo kiaušinių masės pateles galima pastebėti jau gegužės pabaigoje. Lytiškai subrendususios, birželio pradžioje po suformuotu skydeliu jos padeda iki 4 000 kiaušinėlių. Maždaug po savaitės iš jų išsiritusios mažytės (apie 0,5 mm ilgio) nimfos būna šviesiai geltonos spalvos, jos vikriai nuropoja ant lapų ir ten kenkia iki pat rudens.

skydamariai
Serbentinio skydamario žiemojančios nimfos (kairėje). Serbentinio skydamario patelių skydeliai ant vynuogės stiebo  (dešinėje) (V. Tamučio nuotr.).

Atvėsus orams, antrojo ūgio, rausvai rudos, plokščios, apie 0,9 mm ilgio nimfos grįžta ant augalo stiebų žiemoti. Pavasarį atkunta, kiek paropojusios augalo stiebu prisitvirtina prie jo, neriasi ir tampa suaugėliu.

Šilto klimato kraštuose per sezoną gali išsivystyti net kelios kartos, tuo tarpu Lietuvoje – tik viena. Šie kenkėjai taip pat dažniausiai dauginasi partenogenetiškai, patinėliai populiacijose labai reti.

Kenkimo simptomai išryškėja, kai skydamarių nimfos ima maitintis lapų sultimis. Iš pradžių lapai pasidengia lipniomis išskyromis – lipčiumi, po to pajuoduoja. Smarkiai apnikti augalai ne tik nustoja derėję, bet labai skursta, apmirša jų šakos ir galų gale žūsta.

Cheminėms augalų apsaugos priemonėms jautrios būna tik skydamarių nimfos, tad jas galima pradėti naikinti jau nuo birželio vidurio. Tinka tie patys insekticidai, kaip ir nuo kablelinio skydamario. Daugelyje pasaulio šalių serbentinius skydamarius rekomenduojama naikinti dar prieš prasidedant vegetacijai, purškiant specialiomis alyvomis (dormant oils).

Minkštasis skydamaris

Minkštasis skydamaris, kaip ir serbentinis, priklauso tai pačiai minkštaskydinių šeimai, tik mūsų krašte apsigyvena ne lauke, o šildomose patalpose: butuose, šiltnamiuose, oranžerijose ir panašiai. Paplitęs visuose pasaulio kontinentuose, išskyrus Antarktidą, tikėtina, kad į Lietuvą atkeliavo su įvežamais augalais iš šiltesnių regionų.

Skirtingai nei serbentinio, šio skydamario patelės nesigamina vaškinio skydelio ir visą savo gyvenimą išlieka judrios. Jų kūnas – ovališko kupolo formos, suaugusios būna apie 3 mm ilgio ir 2 mm pločio, nuo žalsvai rusvos iki tamsiai rudos spalvos su tamsiomis dėmelėmis.

Parazituoja paprastai iš tropikinių kraštų kilusius žolinius ir sumedėjusius augalus, išskyrus spygliuočius.

Dauginasi partenogenetiškai, tik įdomu tai, kad nededa kiaušinėlių, o veda jau patelių kūne iš kiaušinėlių išsiritusias nimfas. Per savo gyvenimą viena patelė atveda iki 250 jauniklių, kurie kiek paropinėję prisisiurbia prie augalo ir maitinasi jo sultimis. Palankiomis sąlygomis periodas nuo jauniklio iki suaugėlio gali trukti beveik du mėnesius.

Dėl maskuojančios spalvos ir nejudrumo šiuos skydamarius pastebėti ant augalo gana sunku, tačiau jų buvimą išduoda ant lapų atsiradusios lipnios skydamarių išskyros – lipčius. Apnikti augalai nustoja augę, ima skursti, ant lapų atsiranda suodgrybio apnašų. Šie skydamariai gana jautrūs sisteminio veikimo insekticidams, kurie, skirtingai nei kontaktiniai, parazitus veikia ne tiesiogiai, o per mitybinio augalo sultis.

Lietuvoje yra registruoti neonikotinoidų grupės insekticidai, savo sudėtyje turintys tiametoksamo, tiakloprido, acetamiprido veikliųjų medžiagų. Ten, kur insekticidų naudojimas (ypač gyvenamose ar dažnai žmonių lankomose patalpose) gali būti ribojamas, kovai su šiais kenkėjais galima naudoti produktus, turinčius entomopatogeninio (vabzdžius žudančių) grybo Lecanicilium (=Verticilium) lecanii sporų arba kelis kartus nupurkšti žaliojo muilo 3 proc. vandeniniu tirpalu.

Esant negausioms skydamarių populiacijoms, juos galima tiesiog nuvalyti į muiluotą vandenį pavilgytu šepetėliu.

Šiltnaminis miltuotasis skydamaris

Šiltnaminis miltuotasis skydamaris priklauso išskirtinei miltskydamarinių šeimai. Šios šeimos skydamariai neformuoja skydelio, o jų kūnas būna lyg gausiai apibarstytas miltais. Be to, jie sugeba gaminti vaško pluoštą, panašų į medvilnės vatą, kuria pasidengia prieš virsdami suaugėliais.

Šiltnaminis miltuotasis skydamaris – tai pat atvykėlis iš svetur, kaip ir minkštasis. Manoma, kad į Europą jis pateko su iš Pietų Amerikos atplukdomais augalais dar šešioliktame amžiuje, tačiau pirmą kartą kaip rūšis buvo aprašyti pagal Prancūzijoje aptiktus individus tik 1875 metais (Signoret, 1875).

skydamariai
Kairėje esančioje nuotrukoje šiltnaminio miltuotojo skydamario ką tik išsinėrusi nimfa (viršuje) ir motininis kokonas (apačioje) (Kazimiero Martinaičio nuotr.). Dešinėje esančioje notraukoje šiltnaminio miltuotojo skydamario patelė, dedanti kiaušinius (viršuje), ir patinas (apačioje) (V. Tamučio nuotr.)

Šie skydamariai yra labai panašūs į savo gentainius, gali būti skirtingų morfologinių formų, todėl rūšies tapatybė dažnai yra nustatoma klaidingai. Lietuvoje uždarose patalpose aptiktos trys tarpusavyje labai panašios Pseudococcus genčiai priklausančios rūšys, tikėtina, kad šiltnaminis miltuotasis skydamaris išplitęs labiausiai.

Suaugusių patelių kūnas – kiaušiniškas, 2–3 mm ilgio, pilkšvai rausvos spalvos, kūno šonai apaugę 17 porų vaškinių blakstienėlių. Paskutinės, esančios pilvelio galiniuose segmentuose, vienos ar dviejų porų blakstienėlės yra gerokai ilgesnės už kitas, sudaro iki trečdalio kūno ilgio.

Dauginasi įprastai, tai yra, patelės deda apvaisintus kiaušinėlius, tad patinėlių populiacijose visada yra. Tačiau tiek išvaizda, tiek gyvenimo būdu jie skiriasi nuo patelių. Jų kūnas – apie 1 mm ilgio, geltonos spalvos, laibas, galva, krūtinė ir pilvelis aiškiai matomi, antenos ir kojos išvystytos, nugarėlėje yra viena pora sparnų, o pilvelio gale styro pora ilgų baltų vašku dengtų šerelių.

Skirtingai nuo patelių, kurios maitinasi būdamos nimfos ir suaugėlės, patinai maitinasi daug trumpiau, būdami pirmo ir antro ūgio nimfos tarpsniuose. Vėliau gaminasi pailgą vaškinių plaušų gumulėlį ir vystosi iki suaugėlio.

Šilnaminis miltuotasis skydamaris – polifaginis kenkėjas, kenkia daugeliui dekoratyvinių ir sodo augalų. Lietuvoje, kaip ir kituose vidutinio klimato regionuose, šie skydamariai dažniausiai išplinta šildomose patalpose, tačiau vasaros metu gali apsigyventi ir lauke. Šiltuose kraštuose ypač daug žalos padaro vynuogynuose.

Skydamarių užpultus augalus lengva pažinti iš ant augalo paviršiaus atsirandančio lipčiaus ir baltų, vaškinių, purių gumulėlių lapų apatinėje pusėje, pažastyse ar tiesiog ant stiebų. Apžiūrint augalų dalis pro lupą, taip pat nesunkiai galima pastebėti baltomis apnašomis padengtas šių skydamarių nimfas.

Siekiant, kad miltuotieji skydamariai neišplistų, reikia imtis tiek prevencinių, tiek naikinamųjų priemonių. Naujai gauti augalai turėtų būti apie mėnesį stebimi specialioje augalų karantinui pritaikytoje patalpoje. Pastebėti skydamariai nedelsiant nuvalomi (nuplaunami) stipria drungno vandens srove. Jeigu jie būna susitelkę tik ant pavienių augalo dalių, jas galima paprasčiausiai nupjauti ir sunaikinti.

Be abejonės, miltuotieji skydamariai yra jautrūs insekticidams, tačiau jei insekticidų skiediniams (tirpalams) yra naudojamas vanduo, dažnai purškimas jais neduoda laukiamo efekto. Skydamarius nuo jų apsaugo vaškinės apnašos. Daug efektyvesni insekticidai, pagaminti kaip aliejinės suspensijos. Sisteminio veikimo insekticidai yra efektyvesni nei kontaktiniai, kontroliuojant šiuos kenkėjus.

Taip pat šių skydamarių populiaciją galima sumažinti augalus purškiant žaliojo muilo tirpalu, nimazaliu (Neemasal), kalkių-sieros nuoviro skiediniu. Miltuotųjų skydamarių patinėlius galima gaudyti naudojant feromonines gaudykles ir taip sumažinti patelių apvaisinimo tikimybę.

Australijoje natūraliai gyvena miltuotaisiais skydamariais mintančios boružės Cryptolaemus montrouzieri Mulsant, kurios yra platinamos visame pasaulyje kovai su šiais įkyriais kenkėjais.

Juos globoja skruzdėlės

Visus lipčių išskiriančius skydamarius „globoja“ skruzdėlės, jos trukdo natūraliems skydamarių priešams natūraliai reguliuoti skydamarių gausumą. Tačiau kita vertus, tai puikus indikatorius, parodantis, kad augalus apniko skydamariai, amarai arba blakutės.

Norint riboti skruzdėlių gausumą sode, reikia nuolat rūpintis, kad jų neprivistų. Tuo tikslu reikėtų jau pavasarį, atkutus skruzdėlėms, pasistengti aptikti skruzdėlynus ir juos šiek tiek atkasus gausiai palaistyti karštu vandeniu arba insekticido tirpalu.

Prekybos vietose galima įsigyti specialių užnuodytų masalų skruzdėlėms naikinti arba tokių pasidaryti patiems. Iš labiausiai efektyvių yra 4 proc. boro rūgšties ir 20–30 proc. cukraus arba medaus tirpalas (sirupas). Tokį tirpalą reikėtu išpilstyti i negilius indelius, įdėti vieną kitą medžio skiedrelę iš išdėlioti kuo arčiau skruzdėlynų, viršų pridengus stogeliu nuo lietaus. Tik indelius būtina padėti taip, kad jų nerastų naminiai gyvūnai ar vaikai.

 

VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Vytautas TAMUTIS

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis
Gintaras Gliebus. Pavasariškas vaizdelis Dzūkijos miškuose.
2024 03 12 Telšių rajono ūkininkai rengiasi į protesto akciją
Vilkas kieme užpuolė stirną
Vasario 1 d. Briuselyje, Liuksemburgo aikštėje
Protestuotojai sveikino Vilnių su 701 gimtadieniu grodami, mirgėdami. 2024 01 25 Vilnius