EBPO atkreipia dėmesį į socialines žemės ūkio bendruomenių problemas

Skelbiama, jog ūkininkų, jų šeimų, žemdirbių bendruomenių gerovės užtikrinimas yra labai svarbus uždavinys EBPO šalių vyriausybių ir politikos formuotojų darbotvarkėje. Žemės ūkio darbų kokybė (pvz., darbo sąlygos) ir gyvenimo kokybės aspektai, tokie kaip aplinkos kokybė, sveikata, kaimo vietovių gyventojų mažėjimas, izoliacija, nusikalstamumas, diskriminacija ir galimybė naudotis žiniomis, kartu lemia dirbančiųjų žemės ūkio sektoriuje gerovę. Atitinkamos politikos kūrimą paprastai trukdė rimti duomenų trūkumai.

Naujai parengtame EBPO dokumente, sutelkiant dėmesį į skirtingus gerovės aspektus, siūloma socialinių žemės ūkio problemų identifikavimo sistema, siekiant nustatyti kompleksinius iššūkius. Septyni politikos pavyzdžiai, apimantys įvairias socialines problemas, tokias kaip psichikos sveikata, socialinių ryšių plėtojimas izoliuotose kaimo vietovėse ir čiabuvių bei neįgaliųjų įtrauktis, patvirtina, kad reikia pažvelgti ne tik į tradicinę sektorių politiką, bet ir spręsti socialines problemas iš platesnės politikos perspektyvos. Tik daugialypis požiūris gali sėkmingai pašalinti kliūtis, kurios trukdo visiems ūkininkams ir jų bendruomenėms.

Štai kokias problemas identifikavo atlikto tyrimo autoriai:

*Ribotas duomenų prieinamumas trukdo socialinių problemų matomumui ir analizei žemės ūkyje. Ūkininkai sudaro tik nedidelę visos ekonomikos tyrimų dalį, o ūkių tyrimai dažniausiai yra orientuoti į ekonominius klausimus. Tai ypač liečia rasines ir etninių mažumų grupes bei smulkiuosius ūkininkus. Tikslingos pastangos renkant duomenis parodo konkrečias socialines problemas, pavyzdžiui, Kolumbijoje daugiausia tokių problemų turi moterys, Airijoje daugiausia jų kyla dėl sveikatos, o Kanadoje daugiausia su jomis susiduria vietinės tautos. Tačiau gali būti ribotas supratimas apie pagrindines tų problemų priežastis, nes kai kuriais klausimais surinkti duomenis yra sunku.

*Socialinės problemos dažnai yra opios, todėl apklausos dalyviai gali nenorėti teikti informacijos, siekiant išvengti stigmų dėl sveikatos problemų, neigiamo ūkininkavimo įvaizdžio ar kitų išankstinių nusistatymų. Tačiau ūkininkams svarbu išreikšti ir spręsti šiuos rūpesčius, palaikyti socialinius ryšius, todėl rengiant klausimynus, reikia ypatingo dėmesio.

*Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis ir jų dalyvavimas yra esminis elementas, nustatant socialines problemas žemės ūkyje. Suprasti skirtingų vietovių suinteresuotųjų šalių perspektyvas ir jautrumą būtina dėl sudėtingų santykių, egzistuojančių už žemės ūkio sektoriaus ribų, vietos konteksto svarbos ir specializuotų duomenų trūkumo.

*Pagal dabartinę socialinių problemų sprendimo politiką taikomos priemonės, skirtos sveikatai, įgūdžiams, mokymui, socialinei apsaugai, teisinėms reformoms, tyrimams ir duomenims. Socialinės ir ekonominės kliūtys ir šališkumas kenkia moterų, čiabuvių, o taip pat kitų jautrių socialinių grupių gerovei žemės ūkyje ir gali trukdyti gauti pajamų, žemės, maisto, sveikatos apsaugos bei kitų paslaugų.

*Politikos formuotojai turi peržengti tradicinės sektorių politikos kryptis, kad socialinės žemės ūkio problemos būtų sprendžiamos iš platesnės politikos perspektyvos, toliau stiprinant partnerystę su kitais socialinę politiką vykdančiais subjektais. Jei taikoma sektorinė politika, ji turi būti kruopščiai nukreipta į rūpimą socialinį klausimą.

Gerovės sistema

Dokumento autoriai Išskiria keli svarbiausius socialinius klausimus, turinčius daugiausia įtakos ūkininkų ir jų bendruomenių gerovei:

• Saugos ir sveikatos problemos. Tai galioja ne tik žemdirbiams, bet ir tiems žemės ūkio darbuotojams, kurie susiduria su didesne nelaimingų atsitikimų, traumų bei ligų rizika.

• Darbo jėgos trūkumas kaimo vietovėse ir didėjantys oro sąlygų bei rinkų svyravimai – tai streso šaltinis ūkininkams ir jų bendruomenėms.

• Ūkio pajamų klausimai. Tai sulaukia daugiausiai visuomenės dėmesio, tačiau tikriems sprendimams reikia gilesnio supratimo, pavyzdžiui, mažų pajamų ar skurdo paplitimą grynųjų ūkio pajamų kontekste bei namų ūkiuose.

• Socialinių ryšių nykimas, izoliacija ir pasitikėjimas. Šias problemas dar labiau paskatina gyventojų mažėjimas kaimo vietovėse ir nusikalstamumas.

•Moterų, čiabuvių ir kitų jautrių visuomenės grupių diskriminacija.

Šių problemų aplinkybės ir kontekstas skiriasi įvairiose šalyse ir vietovėse, tačiau taip pat yra ir panašumų. Kadangi žemės ūkiu daugiausia užsiimama kaimo vietovėse, tai paprastai sudaro nedidelę užimtumo dalį EBPO šalyse.

Organizacija

EBPO įsteigta 1960 m. gruodžio 14 d., pasirašius Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros konvenciją. EBPO narėmis šiuo metu yra 36 šalys, su organizacija taip pat bendradarbiauja daugiau nei su 70 šalių, kurios nėra EBPO narės. Lietuva šios organizacijos nare tapo 2018 m.

Pagrindiniai EBPO tikslai − stiprinti ekonomikos augimą, skatinti užimtumą, gerinti gyvenimo lygį, palaikyti finansinį stabilumą, padėti plėtoti kitų šalių ekonomiką, prisidėti prie pasaulinės prekybos plėtros.

Parengė Ričardas Čekutis