Beveik viskas, ką norėjote žinoti apie aktinidijas

Aktinidija (Actinidia deliciosa) mūsų krašte ne toks populiarus augalas kaip agrastai ar serbentai, tačiau soduose tikrai ne retenybė. Jų uogos (vaisiai) skanios, vitaminingos. Jos vartojamos šviežios, šaldomos, trinamos su cukrumi, iš jų spaudžiamos sultys, verdamos uogienės ir kompotai. Be to, nauda puikiai dera su augalo grožiu – idealiai tinka, kai reikia greitai apželdinti terasą, pavėsinę, pergolę ar negražią sieną estetišku vijokliu.

„Aktinidijos yra dvinamiai augalai, todėl norint, kad moteriškas individas vestų uogų, būtina sodinti ir vyriškąjį. Vieno vyriško augalo užtenka apdulkinti 5–6 moteriškus. Išvesta ir savidulkių veislių, tačiau daug gausiau derės, jei sodinsite ne vieną augalą“, – rekomenduoja K. Malinauskas.

Kelios nokinimo gudrybės

Nors pasaulyje aktinidijų daug, Lietuvos klimato sąlygomis geriausia auga dvi rūšys. Abi jos vijoklinės, dekoratyvios, uogos valgomos ir skanios.

Labai gražus išsiskleidęs margalapės aktinidijos (Actinidia kolomikta) trimis spalvomis (žalia, balta ir rožine) nuspalvintas lapas. Jei sodinsite dėl dekoratyvumo, rinkitės vyriškąjį, nes jis spalvotesnis.

Šios rūšies uogos – tikra vitamino C bomba. 100 g šviežių uogų arba 3–4 didelėse aktinidijose yra vitamino C paros norma. Uogas augalas sunokina rugpjūčio pradžioje. Deja, margalapių aktinidijų trūkumas – sunokusios uogos krinta. „Žmonės skundžiasi, kad vieną dieną uogos dar žalios ir neskanios, o po poros dienų – jau pernokusios ir nukritusios“, – pastebi sodininkas.

Jis siūlo dviem būdais spręsti šią problemą. Galima po krūmais patiesti audeklą, kad uogos kristų ant švaraus paviršiaus, ir tada jas susirinkti. Kitas būdas patogesnis ir praktiškesnis: uogas nuskinti dar žalias ir subrandinti patalpoje.

Iš pradžių reikia patikrinti. „Nuskinkite vieną kitą kietą uogą, padėti patalpoje ir jei po paros sunoks, taps minkštos ir skanios, vadinasi, laikas skinti, – moko sodininkas. – Nuskynę tokių ne iki galo prinokusių uogų, nuplaukite, nuskinkite kotelius, nuvalykite žiedsosčio likučius ir gražiai padėkite. Kai maždaug po paros suminkštės, galėsite valgyti arba ką nors gaminti.“ Šis būdas patogus, nes margalapės aktinidijų uogos noksta maždaug vienu metu.

Dailiosios (smailialapės) aktinidijos (A. arguta) lapai vienspalviai, sodriai žali, o uogos noksta beveik dviem mėnesiais vėliau, spalio pradžioje. Šios aktinidijos išsiskiria uogų didumu – jos dvigubai trigubai didesnės nei margalapių. Deja, vitamino C jose mažiau. Gerai, kad prinokusios uogos neskuba byrėti nuo augalo, net visai prisirpusios lieka ant šakų. Jas galima skinti pasirinktinai, žalias dar paliekant ant augalo.

Augalai nereiklūs, bet sodinukai vilioja katinus

Abi aktinidijų rūšys nereiklios augimo sąlygoms, nors dailiosios aktinidijos kiek jautresnės šalčiui.

Lianos gali augti ir saulėje, ir pavėsyje. Tai didelis pranašumas apželdinant pavėsingas vietas. Tiesa, derlius bus mažesnis.

Svarbu, kad vieta būtų neužmirkstanti, nes šių augalų šaknų sistema paviršinė. „Nereikia sukti galvos dėl dirvožemio, tačiau svarbu atsakingai laistyti, nes paviršiuje esantis vanduo išgaruoja pirmiausia“, – perspėja K. Malinauskas. Užsitęsus sausrai, augalą būtina palieti, bet užmirkusioje žemėje irgi neaugs.

Labiausiai tinka purūs, derlingi, humuso gausūs, vandeniui pralaidūs priemoliai. Pageidautina silpnai rūgšti ar neutrali dirvožemio reakcija. Lengvesniuose dirvožemiuose aktinidijoms gali trūkti drėgmės ir kalio.

Sodinti aktinidijas galima tiek rudenį, tiek pavasarį, jos lengvai prigyja. Sodinti patartina truputį giliau nei augo. Būtina palieti, o susigėrus vandeniui – mulčiuoti. Pavasarį išsprogusias aktinidijas reikia pridengti, nes jų lapeliai visiškai neatsparūs šalnoms.

Augalus reikėtų sodinti 1,5–2 m vieną nuo kito.

Dar vienas ypatumas, kad jaunus augalus reikia saugoti nuo katinų.

„Daugelis žino, kad pasodinus aktinidiją, pirmuosius porą metų reikėtų saugoti nuo savų ir svetimų katinų. Jie mėgsta iškapstyti jaunas šaknis, ūglius ir juos nuėsti, nes augalas turi eterinio aliejaus aktinidino, kuris kates veikia kaip valerijonas“, – pasakoja sodininkas. Patarimas: jaunus ūglius saugant nuo kačių uždengti tinkleliu. Vyresnių, sumedėjusių aktinidijų katinai nebekapsto.

Tręšimas

Aktinidijas galima tręšti pavasarį ir rudenį, kaip ir kitus sodo augalus. Principai tie patys. Kai azoto trąšų per daug, ilgiau auga ir rudenį nesubręsta ūgliai, o žiemą nušąla jų viršūnės.

Pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, aktinidijas rekomenduojama tręšti amonio salietra (30 g/kv. m) ir superfosfatu bei kalio druska (po 15 g/kv. m) arba kompleksinėmis trąšomis (atitinkamais kiekiais), o žemės paviršių negiliai supurenti.

Nuskynus uogas, aktinidijas pravartu papildomai tręšti superfosfatu ir kalio druska (po 20 g/kv. m).

Pageidautina rudenį pakrūmes mulčiuoti 8–10 cm storio perpuvusio mėšlo ar komposto sluoksniu. Pakrūmes lengva prižiūrėti pamulčiavus jas 20–30 cm storio šiaudų sluoksniu.

Kaip dauginti?

Augalai dauginami žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais, atlankomis ar skiepijant. Selekcininkai daugina sėklomis. Kai kurie sodininkai bando dauginti ir lapais, kurie esant išskirtinėms sąlygoms gerai įsišaknija.

Paprasta dauginti sumedėjusiais auginiais. Jie ruošiami iš rudens ar pavasarį iki sulčių tekėjimo pradžios. Ūgliai imami nuo subrendusių vienmečių šakų, kurių viršūninis pumpuras jau susiformavęs. Ūgliai sukarpomi 15–20 cm ilgio dalimis ir saugomi 0–5 °C temperatūroje, drėgname smėlyje ar durpėse. Pavasarį sodinami šiltnamyje ar lysvėje virš žemės paliekant vieną pumpurą ir apsaugant nuo šalnų ir saulės.

Dauginimo žaliaisiais auginiais laikas – vasara. Tinkamoms šaknijimosi sąlygoms (temperatūrai ir drėgmei) palaikyti prireiks inspekto ar šiltnamio, ar kitokios priedangos, dirbtinio rūko. Aukštesnė substrato temperatūra neleidžia dirvoje išplisti puviniams ir gerina šaknijimąsi. Ūgliai ruošiami birželio 10–20 d., kai augimas intensyvus. Tinkamiausi – pusiau sumedėję (laužiant linksta, bet ne lūžta). Ūgliai supjaustomi 10–15 cm ilgio dalimis su 2–3 pumpurais (apatinė pjūvio dalis turi būti įstriža) ir sodinami substrate, inspekte ar šiltnamyje.

Dauginant atlankomis, pavasarį vienmečiai ūgliai nuo krūmo atlenkiami į paruoštą 5–10 cm gylio griovelį ir užfiksuojami, kad neatsitiestų. Birželio pradžioje, kai išauga pirmieji ūgleliai, jie iki 10–15 cm aukščio užpilami substratu. Ūgliams augant taip apkaupiama pakartotinai – per vegetaciją keletą kartų. Rudenį substratas nužeriamas, įsišakniję ūgliai sukarpomi ir sodinami lysvėje.

Prireiks tvirtų atramų

Sodinant aktinidijas, būtina įvertinti jų augumą ir iš anksto pasirūpinti tinkamomis atramomis. Augalas gali greitai išaugti (jei ūgliai netrumpinami, per metus ūgteli 2–3 m), be to, išsišakojęs būna gana sunkus ir jam reikia ant kažko vyniotis, laikytis.

„Įrenkite atraminių vielų prie pastato sienos arba pasirūpinkite tvirta pergole. Tokios sistemos turi būti labai stiprios, maži dekoratyviniai kuoliukai netiks. Juo labiau kad augalas ilgaamžis ir gali gyventi iki 100 metų, užaugti iki 10 m, – perspėja specialistas. – Jei ūglis vyniojasi aplink medį, tai gali pasiekti net ir jo viršūnę. Todėl geriau nesodinkite greta kitų augalų, kad greitai auganti aktinidija jų nenustelbtų.“

Aktinidijų mūsų krašte nepuola nei ligos, nei kenkėjai, todėl jų lapai būna gražūs ir švarūs, nereikia ir jokių cheminių apsaugos priemonių. 

Genėti teks ne kartą

Kai aktinidijas patręšite ir palaistysite, teliks vienintelis darbas – genėti. Tai daryti derėtų keletą kartų per metus, pataria sodininkas. Pasak jo, nuo šio darbo reiktų susilaikykite tik pavasarį (kovą), kai iš klevų ir beržų leidžiama sula. Aktinidijos lengvai leidžia sultis, todėl genint tuo metu augalas gerokai susilpnėja. Jei nespėjote išgenėti iki kovo, šį darbą atidėkite birželiui.“

Naujai išaugę ūgliai genint trumpinami prie pagrindo paliekant 30–40 cm (ant jų kitąmet formuosis derlius). Kai išgenėtoje vietoje išaugs nauji ūgliai, jie trumpinami lygiai taip pat. „Svarbiausia negailėti, neužleisti, o uogų tikrai nepritrūksite“, – patikina specialistas. Taip pat genint pašalinamos senos, sausos vaisinės šakelės.

Geras metas genėjimui ruduo, kai lapai nukrinta. Pjūvio vietos gerai apdžiūsta, pavasarį „neverkia“.

Vasarą trumpinamos pirmamečių ūglių viršūnės.

Auginant pavienius krūmus, genėti nebūtina. Krūmui senstant ir sutankėjus, pakanka iš vainiko vidurio iškirpti senas (4–5 metų) ir per tankiai suaugusias šakas.

Šalnos

Dažna aktinidijų nelaimė – pavasarinės šalnos. Jei tik išsprogę lapai, juos net nedidelis šaltis pažeidžia. Be abejonės, augalas išleis kitų lapelių, tačiau derlius nukentės.

Vienintelis apsaugos būdas – vandens dulksna. Pasak K. Malinausko, dideliuose ūkiuose įrengta laistymo sistema. Nuosavame sklype, jei yra laistymo sistema, taip pat nesudėtinga sumontuoti purkštukus aktinidijoms.

Kęstučio Malinausko nuotraukos

Atnaujinta žurnalo „Rasos“ archyvo medžiaga

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.