Ashburn +35,8 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 22 Bir 2024
Ashburn +35,8 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 22 Bir 2024

Sodyba – trijų giminės kartų perlas

2023/08/13


Gražiai sodybai sukurti reikia ne tik meilės, bet ir laiko. Augalai auga, aplinka keičiasi, pilnėja, turtingėja. Keičiasi ir šeimininkai, bet dvasia išlieka ta pati. Albinos Navickienės sodyba Mažeikių rajone, Gyvolių kaime, žinoma nuo seno – pavyzdingai tvarkoma, laimėjusi daug apdovanojimų. Ir išlikusi iki šiol. „Mano mama, kuri be galo domėjosi augalais, savo mamos sodybą tvarkyti pradėjo būdama 55-erių – tais laikais tokių metų išleisdavo į pensiją“, – pasakojo Albinos dukra Salomėja Krupovisovienė, sodininkė, gėli­ninkė, feisbuko grupės „Stilingo sodo augalai“ administratorė.

Užaugote šioje sodyboje. Nuo ko viskas prasidėjo?

Iki tol joje gyveno mano močiutė Bar­bora, kuri irgi puoselėjo sodybą, tik gal kiek kitaip. Ji visą gyvenimą domėjosi sodininkys­te, bitininkyste. Tuo užsiėmė labai aktyviai, padėdavome ir mes su broliu. Auginome prekybai obelų, kriaušių, slyvų. Taip visi ir užsikrėtėme šiuo „žaliuoju virusu“. Močiutė buvo žinoma – ją iki šiol atsimena tie, kas važiuodavo pas ją pirkti vaismedžių.

Močiutę įkvėpė žolininkės Jadvygos Balvočiūtės tėvas, jos bendramintis, žymus to meto sodininkas V. Vilkas. Jis buvo tikras šviesulys Gyvolių kaime ir mokėjo uždegti žmones. Jo dėka čia visada vyravo sodininkystė.

Mūsų sodybai daug metų, augalai suau­gę, kai kuriems – jau 40 ir daugiau metų. Jos plotas – 50 a, patys želdynai užima apie 35 a. Sunku tai pavadinti sodyba – greičiau nedidelis parkelis su tvenkiniu.

Salomėja Krupovisovienė

Kas anksčiau augo ir kas išliko iki dabar?

Tais laikais, kaip ir dabar, sodinti augalai, kuriuos buvo įmanoma gauti ir kokie buvo tuo metu madingi. Bet, aišku, išliko ne visi. Sodyboje tebeauga patys stipriausi medžiai ir krūmai, geriausiai prisitaikę prie Šiaurės Lietuvos klimato.

Be abejo, išlieka stipriausi, ilgaamžiškiausi. Buvo gaila, kai prieš kelerius metus teko išpjauti medžius, kurie tiesiog paseno ir nudžiūvo. Prieš keturis dešimtmečius buvo madinga visur sodinti sidabrinių eglių. Kar­tais – per arti pastatų. Dabar per audras jos jau kelia grėsmę namui. Todėl, nors ir labai gaila, bet po truputį jų atsisakyta.

Viską atlaikiusios iki šiol puikiai auga serbinė eglė, gyvatšakė eglė, pušys, įvai­riausių rūšių tujos, puskiparisiai, kadagiai, įvairios eglutės, europiniai kukmedžiai. Puikiai išgyveno ir lapuočiai: bukas, dai­lioji gudobelė, platanalapis klevas, pelkinis ąžuolas, svyruoklinis beržas, rojaus obelis, pupmedis. Taip pat vijokliai, nebijantys nei šalčių, nei kaitrų: didžialapė kartuolė, daū­rinis mėnuliasėklis, raganės, sausmedžiai, laipiojančioji hortenzija.

Daūrinis mėnuliasėklis

Klesti ir seniausiai pasodintos šluotelinės hortenzijos, radastas, alyvos, sidabrakrū­miai, raugerškiai, pūkenis, šermukšnialapis pūslenis.

Mamos sodyba konkursuose yra pel­niusi apdovanojimų.

Taip, ne kartą. 1998 m. mama yra gavusi apdovanojimą net iš Prezidento Valdo Adamkaus rankų. Tai buvo didelis įvertinimas ir skatinimas tęsti darbus.

Sodybos grožis priklauso nuo besirūpi­nančio žmogaus – aplinka ir žmogus neat­siejami. Lietuvoje sodybas labiau pradėta puoselėti Atgimimo laikotarpiu. Vis daugiau žmonių miestuose ir kaimuose skyrė tam dėmesio, domėjosi, stengėsi, kiek galėdami skoningai tvarkyti savo sodybų aplinką.

Lietuviai ypač išradingai įkomponuoja akmenis, nuo seno įgavusius svarbią reikšmę žmogaus buityje. Ypač daug jų Žemaitijoje. Manau, dėl akmenų kartais traukia sustoti prie sodybų. Taigi ir buvo pradėti organi­zuoti gražiausių sodybų konkursai-apžiūros seniūnijose, apskrityse ir visos Lietuvos mastu. Gražiausios sodybos buvo įtrauktos į turistinių ekskursijų maršrutus, žmonės net iš kitų miestų atvažiuodavo jomis pasigėrėti.

Nors gausu dekoratyvinių krūmų ir medžių, augalai taip sukomponuoti, kad sodyboje lieka daug erdvės. 

Ar lengva buvo tiek metų išlaikyti visada prižiūrėtą aplinką?

Vienu metu bijojome, kad sodybos ne­teksime. Mat sovietmečiu, kolūkių laikais, jei nebuvai žemdirbys, negalėjai turėti prie namų daugiau kaip 15 a žemės. Mano mama nebuvo kolūkietė – ji dirbo tarnautoja pašte. Todėl iškilo grėsmė netekti žemės. Išsigandę svarstėme, ką daryti. Nutarėme, kad reikia iškasti tvenkinį, pasodinome daug sumedėjusių augalų, kad aplinka būtų sutvarkyta, puošni, būtų aišku, jog tai ne ganykla. Tai ir buvo išsigelbėjimas – sutvarkius aplinką, niekas nedrįso atvaryti ganyti galvijų.

Tuo laikotarpiu taip darydavo daug grožio mylėtojų ir puoselėtojų. Daugelis gėlininkų mėgėjų tvarkydavo apleistus dirvonus šalia savo sodybų, apsodindavo juos medžiais, krūmais, gėlėmis, šienauda­vo. Taip atsirasdavo daug gražių kampelių.

Kuo dar ši sodyba išskirtinė?

Mama buvo labai patyrusi gėlininkė. Ji niekada neapsiribojo tik gėlių pirkimu ir sodinimu – anais laikais nebuvo taip papras­ta įsigyti, ko nori, ypač didesniais kiekiais. Tad ji daug metų pati daugindavo augalus, mokėjo akiuoti. To išmokė ir mus – net mes, vaikai, nuo mažumės matydami tokį dėmesį augalams, mokėjome skiepyti rožes, vaismedžius. Pavėsyje visada stovėdavo inspektų eilės (pakeltos lysvės su dangčiais nuo saulės) augalams įsišaknyti, sėti. Dabar to beveik niekur nepamatysime.

Eglučių 'Conica‘ ir lizdinės eglės kompozicija.

Seniau įdomesnių augalų, kaip ir visko, gauti buvo nelengva. Kaip pasisekdavo?

Gėlininkai augalų klausimais bendrauda­vo tarpusavyje. Žinodavo, kas ką augina. Augalus pirkdavo ne turguje, kur nieko įdomesnio nebūdavo, bet vieni iš kitų, o retais mainydavosi.

Kadangi gyvenome netoli Latvijos, daug augalų, ypač rožių, atkeliaudavo iš ten. Mamos aistra buvo reti augalai – trokšdama įsigyti kurį nors, kartais net specialiai tau­pydavo pinigus. Tik Atgimimo laikotarpiu tapo lengviau gauti ir nusipirkti išsvajotų augalų. Seniau sodininkai mėgėjai skyrė daug pastangų tiek gauti, dauginti, tiek išsaugoti juos.

Gaila, kad daug to aistringo sodininkavi­mo laikotarpio sodybų sunyko, nes savininkai paseno ir neatsirasdavo, kas išlaikytų bei puoselėtų ilgus metus kurtą grožį. Nors ži­nau tokių, kurios buvo vertos išlikti – puikiai prižiūrėtos, jose augo nuostabių spygliuočių ir lapuočių.

Koplytstulpis su giminės herbu, sukurtas brolio Eugenijaus ir jo draugų.

Atrodo, tada labai daug lėmė žmonių užsidegimas, azartas, bendraminčiai?

Azartas buvo didelis. Gėlininkai, sodi­ninkai drauge vykdavo į ekskursijas po sodybas – pasidairyti, kaip tvarkosi kiti. Ypač domino tos sodybos, kurių šeimi­ninkai parduodavo kokius nors augalus. Būdavo įdomu turėti naujų, nematytų rūšių, veislių, sugebėti jas išlaikyti, išsaugoti nuo kenkėjų, dauginti.

Prisimenu, kaip visi verždavosi į jau a. a. Momkausko sodybą netoli Žemaičių Kalva­rijos – pas jį pirkdavo sumedėjusių augalų. Šluotelinę hortenziją, kurią parsivežiau į savo sodybą greta Kauno, mama buvo gavusi iš gydytojo V. Intos iš Mosėdžio.

50 a sodybą prižiūrėti nelengva. Kaip mama spėdavo? Turbūt reikėjo ir pagal­bininkų...

Tikrai. Dabar prižiūrėti sodybą yra paly­ginti paprasta, nes atsirado įvairių priemonių, technikos. Anuomet viso to neturėjome, todėl daug dirbdavome. Labiausiai vargin­davo ravėti, nes piktžolių būdavo labai daug, mat mama viską tręšdavo galvijų mėšlu. Kitokių trąšų pasirinkimas buvo menkas ir kainuodavo labai brangiai.

Mama ir pati buvo veikli, ir sulaukdavo talkos iš šalies. Namiškių rankų neužtekda­vo – kartais reikėjo samdyti pagalbininkų, ateidavo padėti kaimo vaikai. Paremdavo ir seniūnija, mat sodyba buvo gavusi daug apdovanojimų ir ją vertino.

Gėlynas sodyboje.

Be abejo, padėdavome ir vėliau. Buvo metas, kai gyvenau jau atskirai, bet netoli savo tėvų namų – mama kviesdavosi pa­galbos sodinant augalus. Daugindavo pati, užaugindavo lysvėje iki tam tikro dydžio, o tada reikėdavo ieškoti, kur sodinti. Plotas didelis, taigi ir augalų jam apželdinti reikėjo nemažai. Vienu metu, kiek pamenu, turėjo sukaupusi daugiau kaip 150 vienetų sume­dėjusių augalų, o kur dar gėlės! Tardavomės, kur juos kelsime, prie ko derinsime.

Kaip tai nuspręsdavote? Kaip derin­davote gėlynus?

Gėles mama grupuodavo pati, pagal nuojautą. Vienmečių gėlių ji sodindavo nedaug, labiausiai ją domino sumedėję augalai ir daugiametės gėlės.

Rožes augindavo dideliame šiltnamyje, bet ne sodui puošti, o parduoti. Parduodavo žiedus, darydavome laidotuvėms krepšelius, jaunosioms puokštes. Tai buvo papildomos pajamos, už kurias įsigydavome retų augalų.

Sode taip pat buvo didelė augalų ko­lekcija. Mama vienu metu labai domėjosi jurginais, turėjo jų daug sukaupusi. Vėliau augino įvairių tulpių, spygliuočių. Keletą augalų esu parsivežusi į savo sodybą: keme­rą, bijūnų, 12 veislių viendienių, minėtąją šluotelinę hortenziją, didžialapę kartuolę, gaurių. Taip pat eglutę ‘Conica‘, ožekšnių. Kai kurie augalai išpopuliarėjo tik dabar, o mama juos turėjo jau seniai.

Mamos sodybą pastaraisiais metais puoselėja sūnus Eugenijus Stanevičius.

Kas prižiūri šią giminės puošmeną dabar?

Trisdešimt metų, kol sveikata leido, mama pati puoselėjo sodybą, bet pastaruosius 5-erius metus jau nebepajėgia. Džiaugiuosi, kad brolis Eugenijus Stanevičius su šeima ėmėsi iniciatyvos toliau ją tvarkyti. Padedami draugų pastatė ir restauravo sodybos koplytstulpius. Sodyba kiek pasikeitė – sumažėjo gėlynų, bet puikiai prižiūrimi seni medžiai ir krūmai toliau džiugina akį. Broliui – tai genuose, kaip ir man.

Be galo džiaugiuosi, kad mamos sodyba nepalikta likimo valiai, nuolat prižiūrima. Joje lankosi ir vasaras leidžia vaikai, anūkai bei proanūkiai. Ji visiems brangi. Stengiamės per daug nieko nekeisti, išlaikyti autentiką.

 

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKYTĖ

Salomėjos KRUPOVISOVIENĖS nuotraukos

 

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

 

Dalintis