Sojos – primiršta ir vėl atgaivinama kultūra

Skatintų didesnės išmokos

K. Kazlauskaitė sojas pradėjo auginti prieš keletą metų. Pirmąjį derlių kūlė 2021 m., antrąjį – po poros metų – 2023-iaisiais. Apie 10–12 t sojų iki šių metų saugojo sandėlyje. Kadangi Kazlauskų šeimos ūkyje dar laikomi ir paukščiai, ketino sojas, kaip vertingus lesalus, apdoroti ir atiduoti sulesti. Tad šiemet metų pradžioje K. Kazlauskaitė įsigijo ekstruderį – įrangą, skirtą ekstruduotų lesalų gamybai. Ekstruderyje įmontuoti sraigtai gali apdoroti ne tik sojas, bet ir grūdus, tam tikrą kiekį sėlenų. „Žengėme žingsnį į priekį. Per visus šeimos ūkius iš viso ketiname pasėti apie 60 ha sojų, užsiauginti savo pašarų ir taip sumažinti paukštienos savikainą“, – pažymėjo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė. Ekologinio ūkio technologija, pasak jos, reikalauja kultūrą ne tik pasėti ir pamiršti, bet bent porą kartų apvagoti. Tad rūpesčių užtenka.

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie būtinybę apsirūpinti vietiniais baltyminiais pašarais. Lietuvos ekologinių ūkių asociacija jau senokai brandina mintį, Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) yra pateikusi siūlymą tokių augalų, kaip sojos, augintojams mokėti didesnes ekologines išmokas, nes sojų auginimo technologija dažnu atveju primena kaupiamųjų daržovių auginimą. „Manau, kad tokiu atveju sojų augintojų gretos tikrai pagausėtų. Finansinė parama – labai svarbi, nes nepigios yra sojų sėklos. Ir pati auginimo technologija nestandartinė. Reikalinga papildoma įranga sojas sėti platesniais tarpueiliais, kaupti“, – kalbėjo ūkininkė pašnekovė.

K. Kazlauskaitė pripažino, jog sojos – sudėtinga kultūra, nėra daug jų auginimo praktikos. O ir ekologiniai ūkiai išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pereiti prie naujų technologijų yra brangu – reikia daug daugiau padargų negu įprastinės gamybos ūkiuose. Be to, padargai greičiau dyla. Tačiau, pasak K. Kazlauskaitės, investicinėse paramos priemonėse didesnio intensyvumo parama ekologiniams ūkiams nėra numatyta. Ekologiniai ūkiai, dažnai net ir surenkantys pirmumo balus, neturi finansinių lėšų atsinaujinti. Todėl didesnės ekologinės išmokos šiam vertingam augalui būtų gera paskata.

Perspektyvi kultūra

Nepaisant įvairių sunkumų ir iššūkių, sojų auginimo Lietuvoje perspektyvos gerėja, nes keičiasi klimatas. Be to, redakcijos pašnekovės svarstymu, kai šitiek neaiškumų politinėje padangėje, kai vienos šalys kitoms mojuoja muitų kortomis ir bando užsidaryti sienas, tai tampa dar aktualiau.

„Daug baltyminių medžiagų buvo importuojama ir iš JAV, ir iš kitų šalių. Jei staiga taip atsitiktų, jog to nebebūtų, smarkiai kiltų produkcijos savikaina. Reikia nepamiršti ir CO₂ emisijų, didelių krovinių gabenimo per pusę pasaulio ir numatomo šio pėdsako skaičiavimo ateityje. Šiemetis pavasaris mūsų krašte bent jau iki balandžio vidurio didele šiluma nepasižymėjo, mažiau sulaukėme ir drėgmės. Prieš dešimtmetį tik balandžio 25 d. pradėjome žemę judinti ir laukti, kol pradžius. Bet iš esmės situacija yra pasikeitusi – maždaug trimis savaitėmis anksčiau prasideda augalų vegetacija ir baigiasi kur kas vėliau. Sojoms šiltėjantis klimatas tinka. Be to, jos ir sausros nelabai bijo, ir kenkėjų Lietuvoje dar nėra“, – pranašumus vardijo K. Kazlauskaitė.

Dabar pavienius sojų augintojus į priekį dažniausiai veda entuziazmas. Sojoms, dėl jų aukšto baltymingumo, yra nedaug alternatyvų, ypač ekologiniuose ūkiuose, kuriuose negalima naudoti sintetinių amino rūgščių. Sveikintina ir kuo didesnė augalų įvairovė.

Sojų augintoja šiai kultūrai išsakė ne vieną pagiriamąjį žodį. „Sojos kaupia azotą, kuris būtinas toms kultūroms, kurios bus auginamos po jų. Be to, kadangi sojos sėjamos vėliau už kitas kultūras, atsiranda galimybė ekologiniuose ūkiuose kontroliuoti piktžoles. Trečia – galima išskaidyti technikos panaudojimą. Pavyzdžiui, sojos kuliamos tuomet, kai kitos kultūros jau nukultos. Laiko ir technologinės sąnaudos tampa mažesnės“, – ŪP aiškino ūkininkė. Sojos yra vienas iš nedaugelio gamtos sukurtų produktų, kuriuose yra visos nepakeičiamos amino rūgštys.

Sojoms, kaip ir kitiems augalams, daug įtakos turi gamtos sąlygos. Kadangi tai yra rudeninis augalas, daugelis žmonių, K. Kazlauskaitės nuomone, bijo rudeninių liūčių, dėl kurių šią kultūrą būtų sudėtingiau nuimti. Sojos kuliamos pakankamai žemai, nes pirmosios ankštys užauga netoli dirvos. Joms nukulti dėl skirtingų technologijų reikalinga ir papildoma įranga. Nukultas drėgnas sojas būtina išdžiovinti, o tai lemia nemažas kuro sąnaudas.

„Manau, kad su sojų auginimu ateityje gali nutikti panašiai, kaip su kukurūzais. Pamatęs, kad kaimynas sojas augina ir jam neblogai sekasi, net ir didžiausias skeptikas gali ir pats susigundyti pabandyti. Taip traukinys ir išjudinamas. Kol kas dabar tik dirsčiojama į kaimynus. O kaip bus toliau – pamatysime“, – tvirtino redakcijos pašnekovė.

K. Kazlauskaitė aiškino, jog jai, kaip vartotojai, sojos niekada neatrodė nei bloga, nei juo labiau kenksminga kultūra. Tiesa, minusas, žvelgiant iš ekologinės pusės – įprastinės, chemizuotos sojos auginamos iš genetiškai modifikuotos sėklos, nemažai sojų purškiamos glifosatais. Nors Europoje sojų maistui taip auginti negalima, bet taip užaugintų sojų galima atsivežti ir jomis šerti gyvulius, spausti iš jų aliejų ir pan. „Įrodymai ne visuomet būna vienareikšmiški, bet girdėti argumentų, kad genetiškai modifikuotose sojose nusėdę glifosatų likučiai net sušerti gyvuliams gali kažkaip pasiekti ir žmogų“, – svarstė sojų augintoja. Todėl, K. Kazlauskaitės nuomone, ekologiškos sojos – gera alternatyva, sumažinanti kylančias abejones.

Paplito įvairiose vietose

Istoriniai šaltiniai teigia, jog sojos kilo iš Pietryčių Azijos, kur ir dabar auga kai kurios sojų rūšys. Sojos maistui Kinijoje buvo naudojamos jau 4000 m. prieš mūsų erą. Europoje sojos pradėjo plisti maždaug nuo XIX a. antrosios pusės. Tradiciškai daug sojų auginama Rytų Azijoje, Filipinuose, Pietų Afrikoje, Australijoje, JAV, Kinijoje. Sojos pripažįstamos vertingu maistiniu, pašariniu ir techniniu augalu, jų gentyje yra apie 60 rūšių, išvesta daug veislių.

Sojos augintos prieškarinėje Lietuvoje, vėliau buvo primirštos. Maždaug prieš dešimtmetį vėl palengva pradedama grįžti prie šios kultūros auginimo. „Kiek žinau, sojos labai sparčiai populiarėja pas kaimynus lenkus. Ten sojų kas metai užauginama ne procentais daugiau, o kartais. Lenkija turi specialią nacionalinę programą, skirtą apsirūpinimui baltyminėmis medžiagomis. Pernai ŽŪM atstovai vyko į Lenkijoje organizuotą lauko dieną pasižiūrėti, pasimokyti, o grįžus – pabandyti kažką panašaus įgyvendinti ir pas mus. Sojas augina ir latviai, ypač šilto jūrinio klimato vietovėse, labai tinkančiose šiai kultūrai“, – pasakojo Kupiškio r. ūkininkė.

Didėja plotai ir derlingumas

Europoje įsikūrusios pelno nesiekiančios organizacijos „Donau Soja“ duomenimis, pernai, palyginti su 2023 m., sojų pupelių derlius Europoje padidėjo iki daugiau nei 13 mln. t. Šį rekordinį skaičių lėmė didžiulis – 44 proc. – auginimo ploto padidėjimas ir rekordinis – daugiau nei 6 mln. t – derlius Ukrainoje, kuri lieka didžiausia ir svarbiausia Europos sojų augintoja. Iš viso maždaug 1 mln. t iš daugiau nei 13 mln. t sojų, pagamintų Europoje 2024 m., buvo sertifikuotos pagal griežtus „Donau Soja“ standartus.

Apskaičiuota, kad 2024–2025 prekybos metais pasaulinis sojų derlius sudarys 425 mln. t. Europos Sąjunga kasmet importuoja apie 35 mln. t sojų. Didžioji dalis šio importo yra genetiškai modifikuotos sojos iš trečiųjų šalių, naudojamos kaip pašarų priedas gyvuliams.

„Donau Soja“ jau pateikė naujausią rinkos ataskaitą apie pirmąją preliminarią sėją Europoje. Pažymima, jog sojų sėjimo sprendimai susiduria su dideliais iššūkiais, nes buvo prastas praėjusio sezono derlius, palyginti žemos sojų pupelių supirkimo kainos bei ribotas sertifikuotų sėklų prieinamumas.

Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, pernai Lietuvoje buvo deklaruoti 1 139,36 ha sojų, paraiškas pateikė 40 ūkininkų.

Kristinos KAZLAUSKAITĖS nuotraukos

Projektą „Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui“ iš dalies finansuoja​​​​​​