Spalvoti lauko kambariai

Jaukios erdvės grožėtis

„Mūsų kiemas 30 arų, jame yra net kelios poilsio zonos. Viską darome pagal savo norus, išskirstėme erdves taip, kaip mums reikia, – pasakoja moteris. – Man svarbiausia ne gėlynai, ne koks konkrečiai medis ar krūmas auga, o kaip paskirstyta erdvė, ar gera būti, ar aplinka interaktyvi, ar yra vietų prisėsti, pasigrožėti.“

Savo kieme ji kuria, kaip pati sako, kambarius: skirtingų spalvų, faktūrų, o kokios juose auga gėlės – ne pirmos svar­bos klausimas. Konkretūs augalai, tai lyg makiažas moteriai. Turi būti gražu ir be jo.

Maždaug prieš 10 metų Jurgita su šeima iš miesto šurmulio pabėgo ir apsigyveno Trakų rajono vienkiemyje. Ji prisimena, kad apsispręsti persikelti į pačių rankomis su vyru Giedriumi įsirengtą namą nebuvo sunku. Darniai ir gausiai šeimai, auginan­čiai šešis vaikus, labai norėjosi didesnės erdvės, savo kiemo ir asmeninių kambarių. Nors ilgesys miesto šurmuliui atėjo jau pirmąją žiemą, kai užpustė kelius, šalia nebuvo kaimynų ir neužsukdavo draugai, natūrali gamta Jurgitai padėjo pamilti šį nuostabų kampelį.

Pamokanti pradžia

„Aplinkai sutvarkyti kraštovaizdžio specialistų nesamdėme ne todėl, kad jie nereikalingi ar, kad patys viską išmanėme, bet dėl to, kad absoliučiai neturėjome pinigų. Reikėjo baigti įrengti rąstinį namą, o apie aplinką tuo metu negalvojome, – sako moteris. – Viskas atėjo palaipsniui.“

Jurgita prisimena, kai 2019 m. laimėjo gražiausios Trakų rajone sodybos titulą, viena kraštovaizdžio dizainerė pasakė, kad nereikia savo kieme statyti „akropolių“, bet kurti natūralų kiemą, atspindintį giraitę ar pamiškę. Nors anuomet sodybos šeimi­ninkė specialistei karštai paprieštaravo, tai ją suintrigavo labiau domėtis ir gilintis.

„Kodėl prieštaravau? O gi todėl, kad kai gyveni mieste, šalia „akropolių“, tuomet norisi žolės, medžių, natūralumo, – teigia Jurgita, – o kai gyveni miške ir kiek akys užmato – vien natūrali gamta, tuomet kieme nori parko, takelių, dekoracijų.“

Buriančios zonos ir privatūs kambarėliai

„Pietinėje namo terasoje rytais geriame kavą ir pusryčiaujame, nes čia tuo metu šviesu ir dar nekaršta. Ten pat su šeima ir vakarojame. Terasoje yra ir kepsninė, indauja su įrankiais ir indais (kaip namų virtuvėje), tad paserviruoti stalą užima vos kelias minutes. Terasą puošia viole­tinių atspalvių gėlės: levandos, katilėliai, veronikos, katžolės“, – džiaugiasi sodybos šeimininkė.

Po virtuvės langu, kad būtų kur akis paganyti, – spalvingas ir kvapnus rožynas su šalavijais. Pirties terasoje šeima leidžia laiką karštą dieną, nes ji vakarinėje pusė­je, pavėsyje. Iš šios poilsio vietos galima pasigėrėti ir sodybos erdvėje atsiveriančia panorama, kurioje puikiai matosi ir toli­mieji gėlynai.

„Atviroje terasoje laiką leidžiame su draugais, nes ji didžiausia ir erdviausia, šalia kubilas, vaikų žaidimo aikštelė, lauko baras-virtuvė, taigi viskas po ranka“, – sako pašnekovė. Erdvioje sodyboje įkurdinta dar daugybė įdomių, patogių suoliukų, aikštelėse tarp augalų – sūpynių, kur pri­sėdus taip pat galima pasigrožėti gėlynais.

Skirtingų spalvų erdvės

Pasak Jurgitos, kiekvienas kambarys – tai atskira zona, turinti savitą spalvinį spren­dimą. Pavyzdžiui, geltonajame kambaryje auga saulainės, viendienės, kraujažolės, saulakiai, sidabrakrūmiai ir kiti geltonais bei oranžiniais žiedais žydintys augalai.

„Reprezentacinei zonai buvau priėmusi blogą sprendimą“, – prisipažįsta moteris, mat tamsių tujų fone pasodino purpurinės spalvos augalus, kurie susiliejo ir pradingo purpuro ryškumas. Taigi, šiemet laukia pertvarkos, norisi įnešti šviesių potėpių, todėl moteris pasirinko baltos ir sidabri­nės derinius. Čia augs ir baltų veronikų, ir baltagalvių, ir kraujalakių, ir tūbių, ir veronikūnų.

Vakarinėje pusėje, prie miško, natūraliai su gamta susilieja dekoratyvinių varpinių augalų želdynas be ryškių žiedų, kuris rudenį akį traukia ir džiazuoja gelsvų, rusvų, rausvų, purpurinių, beveik raudonų spalvų lapija ir saulėje švytinčiomis bei vėjyje siūbuojančiomis varpų šluotelėmis.

Visus metus žalią apdarą sodybai su­teikia visžaliai spygliuočiai, pavasarį žydi tik rododendrai ir natūralią nuotaiką padeda kurti varpiniai augalai. Jurgita pavasarį daržo zoną pertvarkys iš naujo, ten atsiras tikras natūralistinis gėlynas. Kas augs – dar paslaptis.

„Taigi zonų daug, kiekviena mylima savaip... Ir keliaujame po sodybą nuo ryto iki pat vakaro saulės kryptimi, paskui nuotaiką ir norus“, – pasakoja moteris.

Dalijasi patirtimi

„Esu paruošusi seminarą tema „Sklypo zonavimas. Kambariai lau­ke“, – prisipažįsta Jurgita. – Pagrindinė mintis, kurią noriu pabrėžti – nereikia bijoti eksperimentuoti, ir lauke verta susikurti tokių pat mielų kampelių kaip namuose: su suoliukais, terasa, ūksmingais pavėsiais, poilsio zonomis. Noriu, kad žmonės ne­vengtų lauke naudoti tekstilės (užuolaidų, pagalvėlių, kilimų, lentynų, paveikslų ar kitų interjero detalių), dekoracijų, kad kurtų savitą stilių.“

Pašnekovei nepatinka sodybos, kuriose viskas nustumta į patvorius ir paliktos žalios vejos futbolo aikštės, tačiau neslepia, kad tai tik jos asmeninė nuomonė ir nenorinti kitiems jos primesti, nes gal kaip tik toks sprendimas kažkam yra geriausias.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Jurgitos SĖJŪNAITĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.