Ashburn +27,7 °C Dangus giedras
Antradienis, 16 Lie 2024
Ashburn +27,7 °C Dangus giedras
Antradienis, 16 Lie 2024

Specialisto įžvalgos padės pakeisti nusistovėjusias nuostatas apie vejos priežiūrą

2024/07/02


Jeigu manote, kad veja visada pjaunama tokiu pačiu aukščiu – klystate. Jeigu nupjautą žolę visada išnešate į komposto dėžę, galbūt verta to atsisakyti – kai kuriais atvejais naudinga ją paskleisti ant vejos. Apie vejos priežiūros subtilybes, jų tręšimą ir apsaugą nuo ligų bei kenkėjų pasakoja VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Evaldas Klimas.

Gerai įrengtų vejų išvaizda labai priklauso nuo to, kaip dažnai ir kokiu aukščiu pjaunama žolė. Žolės, kurių krūmijimosi mazgas yra žemai (dir­vos paviršiuje), labiau pakenčia žemą pjovimą, todėl pirmiausia reikia išsiaiš­kinti vejos žolyno sudėtį. Jeigu vyrauja vienmetės miglės ar smilgos, pjaunama žemiausiai. Tiesa, vegetacijos metu ve­jos pjaunamos skirtingu aukščiu.

Anksti pavasarį pjovimo peilis pakeliamas bent 1 cm aukščiau, leidžiant žolynui susti­prėti, vėliau, kai žolės auga intensyviai – gegužės viduryje, galima pjauti įprastu aukščiu. Jei vasaros pradžioje trūksta drėgmės ir vyrauja karščiai, pjaunama aukščiau nei įprasta. Atkreipkite dėmesį į pjovimo dažnumą. Nepalankiomis sąlygomis žolės auga lėtai, todėl prieš pjaunant įvertinamas žolės aukštis. Ne­verta dažnai pjauti silpnai augančios vejos.

Nupjautą žolę dažniausiai reikia sugrėbti ir surinkti, tačiau kai kada galima ją čia pat paskleisti. Jei nupjauta žolė surenkama, lėčiau formuojasi velėnos veltinis, veja neiššunta nuo paskleistos žolės, mažiau serga ir yra dekoratyvesnė, tačiau yra išnešamos maisto medžiagos. Paskleistas žolynas per karščius veją apsaugo nuo kaitros ir gausina maisto medžiagų, tačiau greičiau formuojasi velėnos veltinis, o per aukštai nupjautas žolynas mažina vejos puošnumą.

vejos laistymas
Laistymo sistemos modeliuojamos taip, kad laistant padengtų visą vejos plotą.

Pjauna­ma žolė turėtų netekti apie 50–60 proc. lapų. Vejos pjaunamos esant sausam, nelietingam orui. Žoliapjovės peilis nustatomas ties didžiausia padala. Vejos pjaunamos atsižvelgiant į žolių augimo greitį, paprastai – vieną kartą per sa­vaitę.

Dekoratyviosios ir paprastosios vejos pjaunamos 2,5–3,5 cm aukščiu, kai žolė būna 6–7 cm aukščio. Vejos parkuose pjaunamos 5–6 cm aukščiu, o sporto – atsižvelgiant į jų paskirtį: golfo aikštynuose – 0,4–0,7 cm kamuoliuko ridenimo zonoje ir 1–1,5 cm žaidimo zonoje, futbolo – 3,5–4 cm aukščiu.

Piktžolių naikinimas ir tręšimas

Kai vejos žolės išauga iki 2–3 lapelių, esant piktžolių gausai purškiamos dialenu arba MCPA. Herbicidus geriausia naudoti, kai piktžolės tik pradėjusios vystytis, esant šiltam, nelietingam orui. Svarbu, kad po purškimo nelytų 6 valandas.

Dekoratyvio­sios vejos tręšiamos ir laistomos kaskart nupjovus: 1 are išberiama 1 kg amonio salietros. Kai užsitęsia sausringi periodai, ant vejos turi būti išliejama ne mažiau kaip 20–25 mm vandens per savaitę. Gerai prižiūrimos vejos per vegetaciją tręšiamos 3–4 kartus. Pirmą kartą tręšiama balandį prasidėjus vegetacijai, paskutinį kartą – baigiantis rugpjūčiui.

vejos tręšimas
Vejų dekoratyvumą ir sveikatingumą nulemia teisingai parinktos ir laiku išbertos trąšos.

Samanos

Blogai prižiūrimose vejose dažnai atsi­randa samanų. Jos mėgsta augti pavėsin­gose, drėgnose, per žemai pjaunamose vejose, rūgščioje ir mažai trąšioje dirvoje. Tinkamai įvertinus šiuos veiksnius samanas galima išnaikinti. Vejos tręšiamos amonio salietra (10 kv. m – 30 g) ir geležies oksido mišiniu (10 kv. m – 100 g). Galima naudoti „Sammal pois 10-0-0“ trąšas (1 kv. m – 150 g). Geležis naikina samanas, o azotas skatina žoles augti.

Vejos tręšiamos anksti ryte, kol augalai drėgni. Samanas iš vejos mažesniuose ploteliuose ankstyvą pavasarį galima išgrėbti. Rudenį vejos tręšiamos be chloro, kompleksinėmis (NPK 3:11:20), sieros junginių turinčiomis trąšomis. Vegeta­cijai prasidėjus jos paskatins augti varpinių žolių šaknis.

Ligos

Miltligė pasireiškia esant didesnei drėgmei vejose. Ant augalų pastebima baltų grybienos apnašų, žolių lapai pasidengia baltai pilku grybo miceliu. Miltligė dažniau pažeidžia migles, nors esant palankioms sąlygoms – ir kitas žolių rūšis. Ligos atsiradimą skatina vejos pertręšimas azoto trąšomis, pavėsis ir per aukštai nupjauta žolė. Pasiro­džius ligos požymiams, veją galima purkšti tam skirtais preparatais. Visose vejose būtina reguliuoti drėgmės kiekį.

Pavasarinis pelėsis (fuzariozė) dažniau pasireiškia anksti pavasarį, nors gali būti ir rudenį ar vasarą. Pavasarį tirpstant sniegui ypač geros sąlygos šiai ligai atsirasti, nes po sniego danga yra drėgna ir vėsu.

Dėl pavasarinio pelėsio žolių lapai pasidengia balta ar sidabriškai pilka, vie­tomis rožinės spalvos mase. Ligai mažiau atsparios daugiametės svidrės ir smilgos. Daromą žalą galima sumažinti keliais būdais: vėlai rudenį vejos netręšti azoto trąšomis, prieš žiemą nepalikti aukštos žolės, anksti pavasarį išsklaidyti tirpstantį sniegą, o vos pradžiūvus paviršiui veją nugrėbti. Kitais atvejais ligos plėtrą galima mažinti naudojant fungicidus.

vejos ligos
Ligų pažeista veja gadina sodybos vaizdą.

Rūdys labiau pasireiškia, kai vyrauja šiltas ir sausas oras, žolės silpnai auga, trūksta maisto medžiagų, ant žolių lapų at­siranda rudų, geltonų ar oranžinių pūslelių, susiraito lapų viršūnėlės, rūdžių apniktos vietos plinta. Ligą sukelia įvairios rūdžių rūšys. Serga visos žolės, bet labiausiai – pievinės miglės. Vejas būtina teisingai tręšti, palaikyti tinkamą drėgmės kiekį, saikingai tręšti azoto trąšomis, vėdinti. Ligai išplitus naudojami fungicidai.

Kenkėjai

Ilgakojai uodai yra stambūs ir vidutinio dydžio uodai labai ilgomis kojomis. Suaugę uodai visiškai nepavojingi, minta žiedų nektaru, augalų sultimis arba yra afagai. Gyvena prie vandens telkinių, krūmų, lapuočių miškų sąžalynuose, pievose. Nors suaugėliai uodai yra svarbi kai kurių varliagyvių, paukščių ir plėšriųjų vabzdžių bei vorų raciono dalis, tačiau vejose, kur daugiau drėgmės, jų lervos pažeidžia vejų žolių šaknis. Pažeista veja geltonuoja, augalai džiūsta. Todėl būtina reguliuoti drėgmės perteklių vejose, įrengiant dre­nažo sistemas.

Kurmiai gyvena ten, kur yra derlinga žemė, veisiasi įvairūs vabalai, lervos ar sliekai. Ieškodami maisto vejose kurmiai padaro nemažai žalos jas išrausdami, nes jie maitinasi kas 4 valandas, todėl pavieniai kurmiai ieškodami maisto gali veją pažeisti iškeldami kurmiarausius nemažame plote.

Visgi kurmiai yra ir naudingi gyvūnai, nes naikina nemažai kenkėjų. Saugant vejas nuo šių vabzdžiaėdžių cheminės priemonės nenaudojamos. Prieš įrengiant vejas visame plote gali būti klojamas tinklas, o ant jo įrengiama veja. Tinklo kraštai formuojami Ū forma prie sklypo ar vejos kraštų, tuomet kurmiai nepateks iš kaimyninių sklypų. Sodybų savininkai naudoja ir kitas atbaidančias priemones, tačiau jos mažiau veiksmingos.

Lietaus sliekai gyvena drėgnoje vejų žemėje. Po didesnio lietaus jie, bijodami vandens pertekliaus, rausiasi viršun ir vejose sudaro gana aukštus kauburėlius. Nepaisant šios žalos lietaus sliekai yra labai naudingi gyvūnai. Ieškodami maisto jie nuolat rausia žemę ir padaro daugybę mažyčių tunelių, dėl ko vejų podirvis tampa puresnis ir gausesnis čia patekusio oro. Norint mažinti sliekų žalą reikia neskleisti nupjautos žolės, vejas tręšti amonio salietra, kraštutiniu atveju – laistyti rausvu kalio permanganato tirpalu.

Paprastasis grambuolys dar vadinamas karkvabaliu, avyžiumi. Jo kūnas 20–31 mm, juodas, apaugęs pilkšvais plaukeliais. Antsparniai geltonai rudi. Augalų šaknims kenkia lervos, apgrauždamos jas. Lervos dirvoje gyvena 3–4 metus. Suaugusi lerva būna 60–65 mm ilgio. Apsaugai gali būti naudojami nematodai, kuriuos pasklei­dus ant dirvos paviršiaus jie įsiskverbia į lervas ir nužudo maždaug per savaitę. Tai biologinė lervų kontrolė, kuri nekelia pavojaus augalams ir žmogaus sveikatai. Įrengiant vejas būtina laikytis agrotechnikos reikalavimų.

Paprastasis kurklys gyvena žemėje, 10–15 cm gylyje, kur rausia urvus. Žiemoja iki 1–1,5 m gylio urve, sausose vietose. Dažnai žmonės atsiveža šių kenkėjų no­rėdami pagerinti dirvožemį: atsigabena derlingos žemės iš paupio ar kitur, o joje jau būna kurklių kiaušinėlių ar pačių ken­kėjų. Lervos minta visų augalų šaknimis. Pažeisti augalai vysta ir džiūsta. Norint apsaugoti augmeniją būtina prieš įrengiant augavietes vejoms laikytis agrotechnikos reikalavimų. Vejose galima naudoti ir atskiestą aliejaus tirpalą – į lizdavietes įpilkite jo mišinio su vandeniu. Aliejuoti kurkliai negali kvėpuoti ir išropoję laukan žūsta, belieka juos surinkti. Kenkėjų plėtrą vejose mažina gausesnis tręšimas sieros ar fosforo trąšomis.

 

Asociatyvios 123rf nuotraukos

 

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis