Stotelė – Nemunaitis: ragausim plovo

Geras tradicijas turinčios akcijos „Atviros dienos kaime“ sąraše kone šimtas dalyvių iš visų regionų. LKTA yra išleidusi žemėlapį, kuriame pažymėtos akcijos dalyvių vietos; yra ir elektroninis žemėlapio variantas.

Alytaus rajone į Atviras dienas įsitraukė pora paslaugų teikėjų. Kepyklėlė „Mozza“ (Eičiūnų k., Butrimonių sen.) siūlys susipažinti su šiuolaikiniu kaimu ir jo apylinkėmis, paragauti nišinių kepinių, gaminamų iš ūkyje užaugintos produkcijos. „Nemuno kranto užeiga“ (Nemunaitis) tomis dienomis yra pasirengusi supažindinti su plovo gamybos ypatumais, žada nuolaidą patiekalams ir pirtelei.

ŪP portalas apsilankė Nemunaityje, „Nemuno kranto užeigoje“. Šeimininkas ir šefas Darius Glušauskas svečius pasitiko, žinoma, ne tuščiomis, o su šventiniu uzbekišku plovu, kurio viršų puošė, kaip ir pridera, aitriosios paprikos ankštis bei česnako galvutė.

Kaip tik šiuo azijietišku patiekalu, kurio gali būti daugybė versijų, garsėja D. Glušausko virtuvė. Ant atviros ugnies specialiame ketaus inde, kazane (šiuo atveju dujiniame), gaminamas valgis turi paslapčių. Šefas tvirtina jas perpratęs savarankiškai, meistriškumas augo mokantis iš savo klaidų. Plovo virtuozui paklūsta ir ispaniškoji paelija.

Vyras atvirauja, kad Nemunaityje neužsibūna. Norintieji apsilankyti šeimos užeigoje ant Nemuno kranto dėl to turėtų iš anksto tartis. Mat šefo savaitgaliai suplanuoti keliems mėnesiams į priekį: D. Glušauskas su savo kazanu vyksta į įvairiausius užsakomuosius renginius.

Sėdint užeigoje prie Nemuno ir ragaujant šefo paruoštų vaišių, taip pat nuo buvimo fantastiškoje aplinkoje apima geras jausmas. Žydi sodai, tykiai savo vandenis plukdo Nemunas, čia pat prie upės veda bendruomenės pėsčiųjų takas. Tolyje matyti bažnyčios bokštai.

Atvykus iki šio seno Dzūkijos miestelio, smalsu apie jį sužinoti daugiau. O sužinojus – ir daugiau pamatyti, čia ilgėliau užsibūti.

Miestelis prie Nemuno garsus gamtos turtais, galėjo tapti kurortu

Nemunaitis turi itin seną, XIV a. siekiančią istoriją. O kaip liudija archeologai, pirmieji gyventojai šiose vietovėse įsikūrė dar IV a.

Apie tai, kaip atsirado Nemunaičio vardas, pasakoja legenda... Prieš daugelį amžių esą čia sustojo iš užjūrių atplaukęs vikingų vadas Nemonas. Patiko jam gyventojų svetingumas ir rūpestis. Išvykdamas apdovanojo visus įvairiais turtais. Dėkingi gyventojai vado garbei pavadinę vietovę Nemunaičiu.

Nemunaitis turtingas gamtos turtais. Jis netgi galėjo tapti kurortu (kas žino, o gal kada nors ateityje tokiu dar taps).

Dar XIX a. apylinkės ėmė garsėti mineralinėmis versmėmis. Mineralinė versmė trykšta Lankų kaime, Nemuno upės slėnio dešiniajame krante. Versmės vanduo apibūdinamas kaip šiek tiek melsvas, bekvapis ir beskonis,  yra skanus (druskų koncentracija – 6 g/l, turi natrio hidrokarbonato, kalcio, chloro, vidutinė temperatūra siekia +8 °C).

Anot praeities keliautojų ir tyrinėtojų, XIX a. netoli versmių buvo pastatytas maudyklių miestelis su dviem mediniais pastatais, iš kurių vienas skirtas atvykstantiems pacientams, kitas – procedūroms. Čia buvo šeši kambariai, kiekviename stovėjo po vonią. Gydymo procedūroms vanduo imamas iš versmių ir šildomas ant krosnies. Tačiau, pradėjus Birštone statyti kurortą, Nemunaičio maudyklės buvo apleistos.

XIX a. netoli versmių buvo pastatytas maudyklių miestelis su dviem mediniais pastatais, iš kurių vienas skirtas atvykstantiems pacientams, kitas – procedūroms. Čia buvo šeši kambariai, kiekviename stovėjo po vonią. Gydymo procedūroms vanduo imamas iš versmių ir šildomas ant krosnies.

Nemunaičio apylinkėse yra ir gamtos paminklų: išskirtinių akmenų, medžių senolių. Antai Geisčiūnų kaimo palaukėje (4 km iki Nemunaičio) galima rasti seniausią Lietuvoje, kone 200 metų augančią kriaušę, o šalia jos – daugiau kaip 250 metų senumo kalninę guobą.

Nemuno upės slėnio dešiniajame krante yra viena gražiausių Lietuvoje ir vienintelė Pietų Lietuvoje klintinių tufų atodanga. Tarpukario Lietuvos chemikas technologas profesorius Pranas Jodelė šią atodangą aprašė pirmasis dar 1909 metais: „Aukštas Nemuno krantas ties Nemunaičiu (12–13 m. aukščiau vandens lygio), kur dabar yra kalkinių tufų klodai, kadaise, matyt, buvo ežeru. Ten veisėsi kiautinių gyvulėlių (jų liekanas galima pastebėti tufuose) ir iš šaltinių tekėjo turtingas kalkėmis vanduo. Gyvūnėlių kiauteliai ir šaltinių vandens kalkės (ir geležies rūdis) sudarė storus tufų klodus. Tame laikotarpy Nemuno čia dar nebuvo. Kai Nemunas toj vietoj išarė ir pagilino savo vagą – dauguma šaltinių rado sau kitas žemesnes vietas, ežero vanduo ištekėjo Nemunan, vieta išdžiūvo, apsiklojus tik plonu durpių sluoksniu; o vėliau apaugo ir mišku.“

Apsilankęs Nemunaityje imi sau priekaištauti, kad iki šiol mažai žinojai apie šį Dzūkijos kampelį, menantį Lietuvos didingą praeitį, nuo kovų su kryžiuočiais laikų (išlikusi dalis Nemunaičio piliakalnio su papiliu), kultūros kupiną gyvenimą tarpukariu (be kita ko, čia paskutiniais gyvenimo metais kūrė garsusis skulptorius Vincas Grybas), pasipriešinimą raudonajai valdžiai. Pastate, kuris tarpukariu kunigo Felikso Baltuškos iniciatyva buvo pastatytas Pranciškonų vasarnamis, 1945 m. birželio 3 d. prisiekė 120 Adolfo Ramanausko Vanago vadovaujamų partizanų. Tai tik keli štrichai iš to, ką galima sužinoti ir pamatyti apsilankius Nemunaityje.

Autorės nuotraukos