Strateginio plano poveikio vertinimas – vos ne paskutinę minutę

Visą žemės ūkio sektoriui svarbaus dokumento – Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano (SP) – rengimo istoriją lydėjo įtampa. Tradicijos neatsisakyta ir finišo tiesiojoje, vykdant paskutinę privalomą viešinimo visuomenei procedūrą. SP ir poveikio aplinkai vertinimo (SPAV) rezultatų viešas pristatymas buvo, galima sakyti, labai jau formalus.

Ištikimi tradicijoms

Didelė dalis aktyvios žemdirbių bendruomenės net nežinojo, kad rengiamas toks pristatymas, nes nepastebėjo prieš savaitę interneto svetainėje paskelbto Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) pranešimo. Į pristatymą galima buvo atvykti arba jame dalyvauti nuotoliniu būdu. SPAV pristatymą stebėjo ir nuomonę dėl jo galėjo pareikšti apie penkios dešimtys žmonių – ratas itin kuklus. Pasibaigus pristatymui paaiškėjo, kodėl ŽŪM vengė, kad viešinimo renginys surinktų didelę auditoriją. Viena vertus, pernelyg jautrus SPAV turinys, keliantis žemdirbių pasipiktinimą. Nenorėta įsivelti į ilgas diskusijas. Kita priežastis – tam nebėra laiko. Po pirmadienio pavakare vykusios diskusijos dėl SPAV, kurioje dalyvavo vos septyni žmonės, auditorija buvo informuota: „Šiandien yra paskutinė diena, kai galima SPAV pateikti pastabų.“ Taigi ŽŪM lieka ištikima savo tradicijoms.

Formalumas

Viešinimo renginys buvo formalumas prieš EK, atliekant paskutinį nacionalinio dokumento vertinimą. Jį moderavo viceministras Egidijus Giedraitis. ŽŪM Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento direktorė Jurgita Stakėnienė dar kartą glaustai pristatė SP, jo ambicijas ir tikslus, plane numatytas priemones – penkerių metų finansinės perspektyvos galimybes. Ar tomis lėšomis, kurios sudarys per 4 mlrd. Eur, pavyks pasiekti žaliųjų ambicijų, viešinimo renginyje atsakė trys ekspertai: dr. Jurgita Vaitiekūnienė ir dr. Daiva Semėnienė iš VšĮ „Aplinkos apsaugos politikos centras“ (AAPC) bei Žymantas Morkvėnas iš VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“ (BAF).

AAPC vadovė ir konsultantė J. Vaitiekūnienė informavo, kad vertinimą jos vadovaujama įstaiga atliko kartu su partne- riu – BAF, o vėliau į procesą buvo įtrauktos Aplinkos ministerija ir jai pavaldi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Sveikatos apsaugos ministerija, Kultūros ministerija. SPAV su jomis derintas ir, atsižvelgiant į gautas pastabas, buvo koreguojamas. SP ekspertinis vertinimas pradėtas pernai vasarą ir, anot J. Vaitiekūnienės, „viskas vyksta kaip pagal vadovėlį“, dokumentas pritaikomas atsižvelgiant į gaunamas pastabas, yra „gyvas“ – kintantis. O jo rengimo tikslas – atsakyti, kiek SP priemonės leis ar trukdys siekti strateginių tikslų.

Neigiamas poveikis aplinkai išliks

SPAV dokumentas yra daugiau nei 200 puslapių apimties. O pasak bendrų išvadų, nors šis SP yra tobulesnis ir skatins labiau saugoti aplinką bei siekti klimato švelninimo tikslų, vis dėlto neigiamo poveikio aplinkai rizika išlieka. SP indėlis siekiant strateginių aplinkosaugos tikslų bus palyginti nedidelis, o daugelio priemonių poveikis bus juntamas tik paramos teikimo laikotarpiu.

Siekiant kompensuoti galimas neigiamas žemės ūkio veiklos pasekmes aplinkai ir užtikrinti didesnį indėlį siekiant strateginių tikslų siūloma peržiūrėti ir pakoreguoti ištisą sąrašą priemonių: geros agrarinės ir aplinkos būklės standartus ir jų įgyvendinimo mechanizmus, ekoschemas bei kt.

Pastabos išsakytos planuojamas SP intervencijas matuojant pagal kiekvieną aplinkos sritį: vandens, klimato, gamtos išteklių naudojimo, dirvožemio, oro, visuomenės sveikatos, biologinės įvairovės, saugomų ir „Natura 2000“ teritorijų, kraštovaizdžio.

Anot BAF direktoriaus gamtosaugos eksperto Ž. Morkvėno, biologinės įvairovės nykimo požiūriu SP nėra pakankamai ambicingas, aprėptis nepakankama, stokojama sisteminio požiūrio, kad riboti ištekliai turi būti paskirstyti ten, kur jų labiausiai reikia. Eksperto vertinimu, didelis trūkumas yra tai, kad SP neužtikrina durpžemių ir šlapynių apsaugos. Viena iš blogybių, kad leidimas remontuoti ar rekonstruoti senas melioracijos sistemas, įrengtas buvusiuose šlapynių plotuose, nesudarys galimybių renatūralizuoti šių teritorijų, o tai leistų atkurti praeityje sunaikintas šlapynes ir taip padidinti kraštovaizdžio mozaikiškumo bei ekologinio stabilumo lygį. BAF siūlytų numatyti papildomą priemonę šlapynių apsaugai, be to, pakoreguoti aktyvaus ūkininko apibrėžimą, mat dabartinis apibrėžimas – „gali turėti reikšmingų neigiamų pasekmių biologinės įvairovės apsaugai“.

Prioritetų sankirta: apsirūpinimas maistu ir aplinkosauga

Reakcijos išgirdus pristatymus buvo tokios, kokių ir galima buvo tikėtis. „Išklausiau tris ekspertus ir tris kartus graudžiai verkiau – toks susirūpinimas...“, – ironizuodamas ekspertų susirūpinimą dėl esą žemės ūkio daromo blogo poveikio aplinkai, replikavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

„Planas geresnis negu ankstesnis, tačiau jokių aplinkosauginių tikslų nepasieksim? Kai kur bus nedidelis pagerėjimas, o kai kur gal net pablogėjimas?“ – perklausė Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė, vildamasi, kad SP, atsižvelgiant į SPAV, dar galėtų būti koreguojamas. Tačiau panašu, kad ŽŪM jau yra apsisprendusi dėl apsirūpinimo maistu ir aplinkosauginių prioritetų svarstyklių. Reikšmingi pokyčiai nebus daromi.

Proga paskutinį kartą išreikšti nusivylimą

Pristatymo dalyviai diskutavo dėl SPAV pasitelktų metodikų ir SP turinio, o moderatorius E. Giedraitis stengėsi išlikti nešališkas, bet ir neleido pernelyg nukrypti į politikavimą apie SP apskritai.

Lietuvos paukštininkystės asociacijos (LPA) tarybos narys Darius Gudačiauskas pareiškė, kad atsižvelgiant į SPAV išvadas, šis SP negali būti tvirtinamas. Juolab kad priemonės, LPA įsitikinimu, nėra subalansuotos tarp sektorių. Neproporcingai didelė lėšų dalis, numatyta ekologiniam ūkininkavimui, neatlaiko ekonominio tvarumo kritikos – nežinia, kas bus po ketverių metų, kai baigsis išmokų mokėjimo laikas. Numatoma stipriai remti mėsinę galvijininkystę, o paukštininkystė ir kiaulininkystė pasmerktos nykti. Parduotuvių lentynose triskart padaugėjus galvijienos, gyventojai jos nepradės triskart daugiau valgyti ir neatsisakys tradicinės paukštienos.

„Matom įvairių dalykų, bet ne tai, ką galim pamatyti ant lietuvio stalo. Norėčiau, kad planas nebūtų patvirtintas“, – lūkestį išsakė D. Gudačiauskas, įsitikinęs, kad daroma politinė, ekonominė ir loginė klaida.

LŽŪBA prezidentas Eimantas Pranauskas žvelgė į SPAV detales, kategoriškai nesutikdamas su rezultatais. „Žemės ūkis nėra aplinkos baubas“, – siekė paneigti tai, apie ką visą laiką vienaip ar kitaip teigiama dokumente, o kuo remiamasi darant tokias baisias išvadas – iki galo neaišku. Antai dėl paukščių rūšių nykimo kaimo vietovėje yra remiamasi vienu tyrimu, tačiau neaišku, ar buvo atliktas palyginimas – ar skiriasi situacija dirbamose ir nedeklaruojamose žemės ūkio naudmenose.

„Yra naudojamos žemės ūkio naudmenos, bet yra 460 tūkst. ha naudmenų, kurios nedeklaruojamos: ar turim duomenų, kaip ten gyvena paukščiai?“ – E. Pranauskas akcentavo, kad apibendrinančioms išvadoms daryti neturime pakankamai duomenų. Negalėdami palyginti situacijų dirbamose ir nedirbamose žemėse, išties nežinome, ko reikia biologinės įvairovės klestėjimui.

Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) valdybos narys Mindaugas Šilininkas išreiškė miškininkų bendruomenės apgailestavimą, kad SP neliko vietos miškininkystei, šiuo atžvilgiu dokumentas nesuderintas nei su klimato kaitos, nei su miškininkystės programa.

„Kam jūs žudot kaimo žmones, juos naikinat? Kaimas neskolingas gamtai, o jei skolingas, tai labai nedaug. Beprasmiška kalbėti, nes jūs daugiausia kalbatės tarpusavy“, – SP ir SPAV rengėjams savo žodžius adresavo Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Zigmantas Aleksandravičius, čia pat pateikęs teiginį iliustruojančių pavyzdžių iš savo aplinkos – su išmokų politika kaimo žmonėms atimamas noras dirbti, o nedirbantis žmogus pražūva, paskęsta alkoholyje.

Iš SPAV pristatymo ūkininkui labiausiai įstrigo Ž. Morkvėno pasakymas, kad melioracijos reikėtų atsisakyti. „Ar mes atsikąsim žolių, paukščių čiulbėjimo?“ – kraipė galvą Z. Aleksandravičius ir stebėjosi tokia žemės ūkio politika, kuri ilgus metus žemdirbius skatino įdirbti vis naujus plotus (vien tik mažame Kupiškio rajone kasmet būdavo įsisavinama po 500 ha), o štai dabar – gamtai reikės juos grąžinti.