Su viena karvute tarp Dzūkijos ir Suvalkijos

Ties Dzūkijos ir Suvalkijos riba, Būdviečio kaime (Lazdijų r.) ūkininkauja žavi moteris Asta Kiseliauskaitė-Jankauskienė. Augina karvutę, spaudžia sūrius, o jos pasodinta įspūdinga jukų alėja vasarą traukia praeivių ir pravažiuojančiųjų dėmesį. „Ryte nulekiu karvukę pamelžti, vištukes paleisti. Tiek to mano ūkio“, – sako optimistė.

Tokių ūkininkų kaime reta: augina vieną karvutę

„Karvių kaime mažai belikę. Jei turi, tai tik stambesni ūkininkai, o tokių, kurie augina vieną ar keletą karvučių, mažai belikę“, – patikina ūkininkė. Dabar ji augina tik vieną karvutę, turėjo dvi. „Keturis kartus sėklino – nieko. Pradėjo tukti, bliauti. Veterinaras pasakė, kad iš jos karvės nebus. Teko parduoti“, – pasiskundžia A. Kiseliauskaitė-Jankauskienė. Norėtų nusipirkti dar vieną gerą piendavę, pašarų turi pasiruošusi, tačiau karvės dabar brangios. „Daugiau nei tūkstančio eurų prašo“, – „Ūkininko patarėjui“ patikslina Asta. Už tokią kainą jai pirkti nesinori, per brangu, lauks, kol atpigs. Ūkininkė prisipažįsta: net vieną karvutę auginti nelengva, kai neturi savo technikos. Šienapjūtė – didžiausias galvos skausmas. „Reikia prašyti, kad kas nupjautų, parvežtų. Nelengva, kai pats darbymetis žemdirbiams, kiekvienas rūpinasi savo ūkiu. Ačiū Dievui, prisiprašau“, – pasiguodžia ji.

„Kaip žmonės sako, viena karvutė – tai tik dėl savęs: turi savo pieno, susislegi sūrio. Pieno produktų parduotuvėje pirkti nereikia. Jei jo lieka, atiduodu pieninei. Jei paprašo, suspaudžiu vieną kitą sūrį ir pažįstamiems“, – sako A. Kiseliauskaitė-Jankauskienė. Ji sūrius slegia tik iš rūgštaus pieno. „Gaminu senovinius sūrius, tokius, kokius gamino mano močiutės“, – atkreipia dėmesį šeimininkė. Jai ir pačiai tokie patys skaniausi, tokius labiausiai mėgsta ir draugai, artimieji. Daug sūrių Asta neprigamina. „Jei likčiau be darbo, tada jau skelbimuką dėčiau, daugiau sūrių slėgčiau ir pardavinėčiau“, – šypsodamasi sako pašnekovė.

Darbų kaime moteriai apstu. „Po darbo pieninėje, dirbu namie. Mamą prižiūriu: vaistukus jai paduodu, pusryčius, pietus gaminu. Sukuosi. Slyvų sezonas: kibirą slyvų prisiskyniau, slyvienę viriau. Paprašiau pagalbos, malkas supjovė, vaikai padėjo sunešti į malkinę. Kol stipriau atšals, darbų pilna. Jei nenori dirbti, gali gulėti, bet jei atsikėlei, eini iki vakaro“, – kalba Asta.

Sodyboje – įspūdinga jukų alėja

Jukos moterį žavėjo seniai, prieš penkerius metus nutarė jų pasisodinti. Pradėjo nuo vieno jukos krūmelio, kurį davė teta, o dabar ne tik pati Asta, bet ir pravažiuojantys pro jos sodybą džiaugiasi visa jukų, apsipylusių ypatingo grožio žiedais, alėja, mat susodino jas taip, kad žmonės galėtų jau iš tolo matyti. Pirmaisiais metais gėlės nežydėjo, paskui pražydo vienas, du žiedkočiai, ir tik pastaraisiais metais atsiskleidė tikrasis jų grožis. „Sustoja, žiūri, stebisi, klausinėja. Užkalbina klausdami, kuo jas tręšiu. Ogi niekuo. Žemė derlinga. Pie­tinėje sodo pusėje sukasiau pievą, velėną išnešiau ir prisodinau jukų“, – ŪP pasakoja gėlių augintoja.

Jukos jai gražios ne tik dėl įstabių žiedų, bet ir dėl lapų, tad įsigudrino pavasarį krūmus uždengti: šioms gėlėms nepatinka pavasarinės saulės spinduliai. „Patingėjus uždengti, saulė nudegina lapus, šie parunda, negražiai atrodo“, – aiškina gėlininkė ir pataria būtinai nepamiršti nupurkšti nuo amarų, o karštą vasarą – laistyti. Šiemet jukos buvo ypač gražios: viename krūme žiedkočių net 5–6, įspūdingi žiedai – didžiuliai, stambūs, o pernai net šeimininkę praaugo. Astos ūgis 1,69 m, tad jukos už ją buvo gerokai aukštesnės. „Pernai tikros milžinės užaugo. 2 metrų nesiekė, bet nedaug trūko, – prisimena pašnekovė ir priduria: – dabar jukos jau peržydėjusios. Stiebus nupjausčiau, grožiuosi lapais.“ Gėlininkė sako, kad dabar pats laikas jas sodinti: yra „vaikų“, kuriuos būtina atskirti nuo senų krūmų. „Visą sodą jukomis užsodinsiu“, – prasitaria sodybos šeimininkė, tikindama, kad jukų alėja kasmet ilgėja, krūmų daugėja. Mūsų oro sąlygomis jos puikiausiai peržiemoja, nereikia imtis jokių papildomų priemonių. O kai vasarą jukų alėja pražysta, gėlininkės širdis apsąla. „Žvakių liepsnelės sodyboje“, – taip savo numylėtines apibūdina Asta.

Mišką augina anūkams

„Kiek džiaugsmo matant, kaip savas miškas auga! Trys kartos juo džiaugiasi. Gerai, kad mama nusprendė pasodinti mišką. Jis dar nedidelis, bet širdį glosto“, – sako A. Kiseliauskaitė-Jankauskienė, pridurdama, kad sodinant mišką labai pagelbėjo KPP parama. Jos miškas dar jaunas – apie 10 metų. „Mums patarė sodinti pušeles. Sakė, žemė joms tinkama. Gražiai auga ir mano mylimos pušelės, ir berželiai, dar alksnių yra“, – vardija miško savininkė. Tiesa, šio daugiau kaip hektaro ploto miškelį jai, kaip pati sako, „perrašė“ mama. Asta įsitikino, kad miškininkai sako tiesą: mišką sodini ne sau, o ateities kartoms. „Tikiuosi, dar ir aš pagrybausiu savo miške. Anūkams, ko gero, mūsų miškas jau bus užaugęs“, – tikisi ji.

Tačiau Asta ne tik mišku grožisi, savo karvute rūpinasi, bet ir randa laiko užsienyje pailsėti: šiemet poilsiavo saulėtoje Ispanijoje. „Savo ūkelį buvau palikusi patikimose rankose. Patikėkite, teko pavargti, kol suradau žmogų, kuris visą savaitę prižiūrėtų net ir tokį nedidelį mano ūkelį“, – atsidūsta kaimą mylinti ūkininkė.

Autorės nuotraukos