Sugrįžę iš Londono įkūrė riešutų ūkį

Pajiešmenių pakraštyje šalia botaninio-zoologinio draustinio įsikūręs Agnės ir Pauliaus Balčiūnų šeimos ūkis, pavadinimu „Lazdūkis“ – riešutų pasaulyje jie dar naujokai. Keletą metų padirbėję Londone ir nusprendę sugrįžti į Lietuvą, dabar jaunieji ūkininkai šeimininkauja Pauliaus senelių sodyboje ir mėgaujasi vienkiemio ramybe. Darbai ūkyje kasdien persipina su laisvalaikiu, nes šalia stiebiasi 1 600 riešutmedžių giraitė, pradėta sodinti prieš ketverius metus.

Kodėl žemę apsodino lazdynais? 

„Pasodintas medis palieka didžiausią išliekamąją vertę. Manęs kažkada neliks, o mano sodinti medžiai kitiems padovanos jaukią aplinką. Teisingai prižiūrimi jie galės augti penkiasdešimt ir daugiau metų. Lazdynai ne krūmai, o medžiai, jie pastoviai genimi ir formuojami, neleidžiant išaugti į krūmus. Kruopščiai prižiūrimas ir suformuotas medis ateityje džiugins derliumi. Išgenėtos lazdyno šakos turi būti perpučiamos vėjo, kadangi atsiradusioje užuovėjoje palanki terpė veistis įvairiems kenkėjams. Prieš aštuonerius metus įsikūrę vienkiemyje, pastebėjome, jog mūsų sodyboje dėl aplinkui dirbamų laukų, išnykę boružės. Jos pagrindinės amarų naikintojos. Tuo metu dirbau biodegalų gamykloje „Kurana“ ir iš ten atsivežiau boružėlių, prisirinkau jų iš po grūdų valymo liekančiose atliekose kelis trijų litrų stiklainius. Nuo tada vienkiemyje jų netrūksta“, – pasakoja Paulius, vedžiodamas po kruopščiai prižiūrėtą ūkį. 

Dirbdamas Londone antrinių žaliavų rūšiavimo ir perdirbimo įmonėje Paulius nesiliaudavo stebėtis – žmonės išmeta maistą, rūbus, neišpakuotas dovanas ir net jiems siųstus sveikinimų atvirukus. Šio darbo dėka jis pamatė tikrąjį žmonių veidą ir jų supratimą apie vertybes. „Niekada negalėčiau išmesti man kažkada atsiųsto atviruko ar dovanos, juk tai sentimentai, susiję su brangiais žmonėmis. Tokie, kiekvieną dieną patiriami įspūdžiai, paskatino sugrįžti į gimtinę, nors darbdaviai siūlė neribotos trukmės darbo sutartį. Grįžau ne vienas, Londone susipažinau su būsima žmona Agne, kilusia iš Kauno. Nusprendėme gyvenimą kurti vienkiemyje ir kuo toliau pabėgti nuo didelio miesto skruzdėlyno. Kažkada sesuo man priminė, kaip vieną vaikystės vasarą kalbėjomės sėdėdami ant žaginio ir aš pasakiau, jog čia gyvensiu, nors pats šito jau nebeprisimenu. Aplink sodybą visur buvo dirbami laukai, nuolatinis triukšmas ir dulkės, nuo trąšų raudonuodavo namų stogai, ne visada galėdavome išeiti į lauką. Atsiėmę žemę nusprendėme ją apsodinti medeliais, o kad sumanymas pavyktų greičiau, pasinaudojo Europos Sąjungos parama, skirta jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, – ūkio idėjos pradžią prisimena Paulius. 

Riešutyno priežiūra kol kas nemechanizuota, viską tenka nudirbti rankomis, tačiau turi šaunią palaikymo komandą – žmoną Agnę ir trejų metukų dukrelę Ugnę. 

ESO avarinėje tarnyboje elektriku dirbantis vyras važinėja po visą Lietuvą, šalina įvairius gedimus, kurie atsiranda praūžus audroms ir kitoms anomalijoms, prižiūri elektros linijas. Ateityje jis svajoja, jog ūkis galėtų tapti pagrindine ir vienintele darboviete. 

Poilsis prasideda tik žiemą 

Pasak ūkio šeimininko, riešutų auginimas – viena iš brangiausių ūkininkavimo krypčių. Daugiausiai tenka investuoti įsigyjant medelius. Lazdynus perka iš didžiulės riešutmedžių plantacijos, Rimo Noraus ūkio, įsikūrusio Kazlų Rūdoje, ūkio šeimininkas negaili naudingų patarimų ir padrąsinimų šios srities naujokams. 

„Riešutmedžių priežiūros darbai prasideda kovo pradžioje, pirmiausiai reikia prevenciškai nupurkšti medžius nuo kenkėjų. Stengiuosi, kad to reikėtų kuo mažiau, aplink medžius kultyvuoju žemę, kad nesiveistų dirvoje žiemojantys kenkėjai ir išropotų į išorę. Vėliau prasideda medelių genėjimas, kuris tęsiasi visus metus, nes lazdynas linkęs auginti vis naujus ūglius ir virsti į krūmą. Vasarą laukia ravėjimas, ravime rankomis, kad netrūktų drėgmės, įrengėme laistymo sistemas. Medžiai ypač nemėgsta pavasarinių sausrų, nukenčia nuo vėtrų. Kiekvienais metais tenka atsodinti kelias dešimtis nudžiūvusių lazdynų. Dažniausiai jie prigeria nuo drėgmės pertekliaus per pavasarinius potvynius. Tai nėra lepus augalas, tačiau jis reikalauja nuolatinės priežiūros. Patys sunkiausi pirmieji dveji metai nuo pasodinimo, kai dar silpnos šaknys. Lapkritį reikia išgrėbti nukritusius lapus, dar kartą iškultivuoti žemę ir palikti medžius ramiai žiemoti. Tuomet prasideda ir mano poilsis“, – sezono darbais ūkyje dalinasi Paulius. 

Pasikeitus gamtos sąlygoms medžiai vis labiau nukenčia nuo kenkėjų. Pati pavojingiausia grybelinė liga moniliozė bei puolantys parazitai – amarai ir straubliukai. Pastarieji ankstyvą pavasarį padeda kiaušinėlius ant žiedų. Susiformavus riešutui, jie įsikuria viduje ir visą riešutą suvalgo. Šiemet ūkis galėjo sulaukti gerokai didesnio derliaus, tačiau gamtos sąlygos buvo itin palankios plisti moniliozei, sunaikinusiai beveik aštuoniasdešimt procentų riešutų. 

Ūkyje auginami keturių veislių riešutai. Jie prinoksta skirtingu laiku, skiriasi savo skoniu ir forma. Auginami ir desertiniai riešutai. Derliaus surinkimo darbai tęsiasi nuo rugpjūčio iki rugsėjo. Deja, bet visi trijų hektarų dydžio ūkyje užaugę riešutai jau realizuoti, belikę tik likučiai. Ateityje, kai riešutmedžiai bus užaugę, planuojamas derlius turėtų siekti apie toną iš hektaro. „Galbūt parduosime juos turgavietėse arba gaminsime produkciją iš riešutų. Tai labai populiari žaliava – riešutų aliejaus, sviesto, granolos, chalvos ir kitų produktų paklausa visame pasaulyje gerokai lenkia pasiūlą. Lukštai, sutrinti į miltus – itin vertingas kalcio šaltinis. Lietuviai daug keliauja, paragauja užsienyje populiarių patiekalų ir naujų idėjų parveža į Lietuvą. Visų sumanymų dar nenorime atskleisti. Dideliuose ūkiuose riešutus surenka ir išvalo kombainai. Riešutai neskinami, sunokę jie patys išbyra ant žemės, belieka susigrėbti ir susirinkti. Nors mėgsta jais pasmaguriauti pelės, kovoti su graužikais padeda peles laukuose gaudančios lapės. Visiems reikia dalintis“, – pašmaikštauja geros nuotaikos ir optimizmo nestokojantis Paulius. 

Medžių sodinimas – didžiausias malonumas 

Įsikūrę vienkiemyje jie jau pasodino apie tris tūkstančius įvairiausių medžių. Išmoko džiaugtis akimirkomis, kai gali grožėtis, kaip visai mažas medelis gražiai užauga. O vasaromis mėgautis kaimynystėje – Pajiešmenių draustinyje perinčio Europoje ir Lietuvoje itin reto mažojo baublio ūbavimu.

Ūkyje Paulius praleidžia visą savo laisvalaikį. Nuo pavasario kiekvieną rytą apeina ir apžiūri medelius, stebi, ar neatsirado naujų parazitų. Ir taip kiekvieną rytą įveikia po tris ir daugiau kilometrų… Visą sklypą apsitvėrė vielos tvora, žiemą augalus apsaugančia nuo laukinių žvėrių, ypač mėgstančių nugraužti žievę, todėl dabar jau gali ramiau miegoti. 

Medelių sodinimas užtrunka. Pernai, lapkričio mėnesį, Paulius visą savaitę sodino naują sklypą, kasdien užtrukdavo iki trečios valandos nakties, kaip jonvabalis, pasišviesdamas prožektoriumi ant galvos. Teko paskubėti, per dieną pasodindavo apie šimtą medelių, reikėjo suspėti iki šalnų. 

Baigęs žemės ūkio technikos inžineriją tuomečiame Kauno žemės ūkio universitete, pagal specialybę Paulius niekada nedirbo. Išsilavinimas pravertė gyvenime, tačiau vis beieškant savęs teko pakeisti net aštuoniolika darboviečių. Mokykliniais metais Pasvalio muzikos mokyklos dailės skyriuje lankė tapybos pamokas, tačiau į meno pasaulį gyvenimo kelias taip ir nepasuko. Medžių sodinimas, stebėjimas kaip jie auga, jaukaus gamtos kampelio kūrimas jam jau seniai pavirtęs savotiška meno forma.

 Kristina BALČIŪNAITIENĖ / DARBAS