Sugrįžtantys dvarai: atgyjantis Vilkėno dvaras nepalieka abejingų

Esminis posūkis dvaro istorijoje įvyko 2022 metais, kai dvaro sodybą įsigijo naujieji valdytojai. Tai, kas suspėta padaryti per vienus metus, nepalieka abejingų. Įsigiję avarinės būklės pastatus naujieji šeimininkai – verslininkas Aidas Guzauskas ir menotyrininkė Olga Prokofieva – pradėjo juos restauruoti nestokojami optimizmo ir entuziazmo.

Jų vizijoje – išlaikant XIX a. tradicijas atkurta dvaro sodyba turėtų tapti patraukliu kultūros centru. Sutuoktinius įkvepia ir gražūs sutapimai. Kaip naujieji šeimininkai prisipažino portalui klaipedasutavim.lt, kažkada šiame dvare viešėdavo Aido prosenelė, o jo giminės didikų Urbanavičių herbas labai panašus į Švėkšnos dvaro valdytojų (Vilkėno dvaras iki 1820 m. priklausė Švėkšnos dvarui). Taip pat gražus sutapimas, kad rūmų statytojas grafas Aleksandras Konstantinas Michailas Broel Pliateris, vedęs Mariją Ciechanovską, savo dukrai suteikė Olgos Marijos vardą. Tokį vardą Aidas ir Olga davė ir savo Londone gimusiai dukrai.

Priklausė garsiai Pliaterų giminei

Vilkėno dvaras priklausė plačios, turtingos Lietuvos bajorų magnatų, grafų Pliaterių giminės atstovams. Pirmą kartą jis paminėtas 1695 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje, o dvaro pavadinimas kildinamas nuo daugybės vilkų, kurie kitados čia klaidžiojo.

Dvaras iki 1820 m. priklausė Švėkšnos dvarui. 1820 m. mirus grafui Jurgiui Pliateriui, jam priklausiusi Švėkšnos valda buvo padalyta keturiems jo sūnums: Jurgiui, Pranciškui, Kazimierui ir Steponui. Vilkėnuose įsikūrė Jurgio sūnus Pranciškus (1798–1867), kurio iniciatyva 1843 m. buvo patvenkta Švėkšnalės upė, pastatytas iki šių dienų išlikęs vandens malūnas.

Beje, Pranciškaus brolis Jurgis Pliateris(1810–1836) yra vienas iš žymiausių XIX a. Lietuvos istorijos, kalbos ir kultūros tyrinėtojų, kurio darbai dažnai vardijami kartu su Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, Dionizo Poškos, Jurgio Pabrėžos nuopelnais Lietuvos kultūrai ir švietimui. Šis senųjų knygų žinovas ir kolekcininkas (dalis išlikusių jo knygų saugomos M. Mažvydo bibliotekoje), daug dirbęs kartu su S. Stanevičium, gyveno Gedminaičių dvare netoli Švėkšnos.

Neorenesanso stiliaus Vilkėno dvaro sodybos rūmus 1897 metais pastatė Pranciškaus sūnus Aleksandras Pliateris (1845–1922) (Aleksandras Konstantinas Michailas Broel Pliateris). Iškilo dviejų aukštų su rūsiu ir neįrengta palėpe pastatas. Vakarinėje pusėje įkomponuotas apžvalgos bokštelis. Interjero likučiai puikiai atspindi Pliaterių giminės turtingumą ir skonį. Aleksandro valdymo metais užveistas didelis angliško stiliaus parkas.

A.Pliateris taip pat fundavo naujosios Švėkšnos bažnyčios statybą, žmona Marija garsėjo visuomenine ir labdaringa veikla. Pirmojo pasaulinio karo metais grafai pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, po žemės reformos dvarui palikta 80 ha.

20 metų rūmai stovėjo be stogo!

Karo metai dvaro sodybai buvo sunkūs. 1944 m. dvaro rūmuose buvo įrengta karo ligoninė, 1945 m. dvare įkurti Švėkšnos vaikų namai.

1958 m. buvęs dvaro arklidės pastatas rekonstruotas ir pritaikytas mokyklai. 1959 m. Švėkšnos vaikų namai perorganizuoti į internatinę mokyklą, 1967 m. – į sanatorinę mokyklą-internatą.

Nuo 1979 m., sodybos teritorijoje pastačius naują mokyklos pastatą, dvaro rūmai liko tušti. Kol veikė vaikų namai, dvaras ir jo teritorija buvo toliau tvarkoma ir puoselėjama.

Situacija pasikeitė 1980 m., kai dvaras atiteko Šilutės hidraulinių pavarų gamyklai. Rūmai buvo stipriai apgadinti. Gamyklos vadovybė nusprendus čia įrengti poilsio bazę. Buvo nuplėštas stogas, bet dėl kažkokių priežasčių darbai nebaigti. Pastatas apie 20 (!) metų prastovėjo be stogo.

Įdomi ir šalia rūmų stovėjusios skulptūros „Rebeka“ istorija. Skulptūra 1981 m. buvo išvežta į Vilnių restauruoti, tačiau po atnaujinimo nebegrąžinta – pastatyta prie Palangos grafo Tiškevičiaus rūmų. Ant palikto pjedestalo prie Vilkėno rūmų pastatyta gipsinė jos kopija. Kas šios mitinės vandens nešėjos Rebekos skulptūros autorius? Vieni šaltiniai kažkodėl nurodo prancūzų skulptorių Hubertą Louis Noelį, nors postamente įrėžta šio skulptoriaus patėvio J. Dechin pavardė.

Grįžo į paveldėtojų rankas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. dvaro rūmus ir parką susigrąžino paveldėtoja, grafienė Felicija Laimė Broel-Pliaterienė (1921–2015). Jos iniciatyva buvo uždengtas stogas ir 2007 metais restauruota rūmų išorė. Viduje išlikęs dekoras konservuotas, tačiau daugiau darbų, nors ir turėdama didelių norų, grafienė atlikti nespėjo.

Felicija Laimė Broel-Pliaterienė 1921 m. kovo 1 d. gimė Kairiuose, Šiaulių apskrityje. Šeima netrukus persikėlė į Kauną. Čia baigusi šv. Kazimiero mergaičių gimnaziją, Felicija įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo prancūzų kalbą. Vokiečiams uždarius universitetą, studijas tęsė Vilniaus universitete ir 1942 m. įgijo filologės romanistės specialybę. 1942–1943 m. Žemaičių Naumiestyje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Pagal specialybę ji dirbti negalėjo, nes vokiečių okupacinė valdžia karo metais draudė Lietuvos mokyklose dėstyti prancūzų kalbą.

1943 m. liepos 1 d. ji ištekėjo už švėkšniškio grafo Aleksandro Adomo Broel-Pliaterio, persikėlė į Švėkšną. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Švėkšnos „Saulės” gimnazijoje.

Sovietinei armijai artėjant prie Švėkšnos, 1944 m. spalio 8 d. kartu su vyru, mama bei sesers šeima paliko Švėkšną ir tris mėnesius su arkliais keliavo į Vokietiją. Ten dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje, dėstė lietuviškoje mokykloje, dirbo įvairius darbus.

1949 m. kartu su vyru ir mama išvyko gyventi į JAV. Pradžioje įsikūrė Čikagoje, dirbo įvairiose įstaigose, studijavo Čikagos universitete, planuodama ginti mokslo daktaro disertaciją prancūzų kalba. Vyrui gavus darbą Vašingtone, šeima persikėlė ten, ir studijas teko nutraukti. Nuo 1963 m. dirbo Vašingtono Nacionalinėje medicinos bibliotekoje mokslinės informacijos specialiste – indeksuodavo medicininę literatūrą prancūzų, vokiečių, lietuvių, anglų ir keliomis kitomis kalbomis, kurias gerai mokėjo.

Savo darbą F. L. Pliaterienė mėgo ir, būdama solidaus amžiaus, dar ilgai darbavosi šioje srityje. Gražiai ir taisyklingai, be amerikietiškojo akcento kalbėjo lietuviškai. Išsaugojo Lietuvos pilietybę bei buvo tikra Lietuvos patriotė, labai mylėjo Lietuvą, ypač gerbė tremtinius.

F. L. Pliaterienė kasmet kelis vasaros mėnesius praleisdavo Švėkšnoje, dalyvavo miestelio visuomeniniame gyvenime, labdaros akcijose, remdavo Švėkšnoje ir kitur organizuojamus kultūros renginius. Buvo aktyvi Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos narė. Visada svajojo sugrįžti gyventi į Lietuvą „kai žydės obelys”.

Po šviesaus atminimo grafienės Felicijos Laimės Broel-Pliaterienės mirties 2015 m. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (KPD) fiksavo sparčiai blogėjančią Vilkėno dvaro sodybos pastatų fizinę būklę. Pastatus tyliai niokojo laikas bei pašaliniai asmenys. Vilkėno dvaro sodyba buvo įtraukta į Neprižiūrimų kultūros paveldo objektų sąrašą. Neišspręstas paveldėjimo klausimas apsunkino ir administracinių priemonių taikymą valdytojams, nes 2 paveldėtojai iš 3 gyveno JAV. Tačiau 2021 metais pradėjus intensyvias konsultacijas, dvaro sodybos pastatų paveldėtojai rado sutarimą ir pardavė Vilkėno dvaro pastatus.

Pamažu atveriamas buvęs grožis

Naujieji Vilkėno dvaro sodybos valdytojai su meile ir atidumu pradėjo dvaro rūmų ir jo aplinkos valymo nuo šiukšlių, priežiūros darbus. Socialiniame tinkle Facebook atsirado paskyra „Vilkėno Dvaras – Vilkėnas Manor“, kurioje dalinamasi darbų ir atradimų nuotraukomis, mintimis ir iniciatyvomis Vilkėnų dvare. Vilkėno dvaro savininkai turi planų atkurti parką, rūmus ir 3 kitus istorinius pastatus bei sukurti namą-muziejų, parodų aikšteles, kad kiekvienas lankytojas galėtų pajusti praeities dvasią.

Šaltinis: KPD

„Vilkėno Dvaras – Vilkėnas Manor“ nuotr.