Susipriešinimo metų pabaiga

Patarlių knygos 29-ojo skyriaus 18-oje eilutėje rašoma: „Kai nėra svajonės, tauta praranda savitvardą.“ Ko jau ko, o svajonių 2021 m. mes neturėjome. Nebent išimtimi laikytume sparčiai augusią nekilnojamojo turto rinką ir mažne visuotinėmis tapusias lenktynes, kas įsigis naujesnį būstą. Tačiau krizių buvo apsčiai, o pyktis, vienas kito užgauliojimai tapo gero tono ženklu. Pasitikėjimas žiniasklaida dėl pernelyg išpūstos ir neretu atveju neracionalios kritikos „Šeimų maršui“ pasiekė istorines žemumas, populiarumu negarsėjo ir Vyriausybė, kurios kivirčai su Prezidentu Gitanu Nausėda bei užsienio politika Kinijos ir Baltarusijos atžvilgiu dar ilgai išliks lietuvių atmintyje. Įvykių gausa apsunkina galimybes išskirti svarbiausias temas, bet pamėginkime tai padaryti.

Galimybių pasas ir vakcinacija

Prieš pat šv. Kalėdas pasiskiepijau trečiąja vakcinos nuo COVID-19 doze, esant poreikiui dozes kartosiu taip, kaip tą darau skiepydamasis nuo erkių. Nepaisant to bei iš esmės kilnaus gyvybių išsaugojimo tikslo, švelniai tariant, abejoju galimybių paso idėja ir šiandien vykstančiu visuomenės rūšiavimu į pasiskiepijusius ir

antivakserius. Viena vertus, toks rūšiavimas atrodo dirbtinis ne tik todėl, kad dauguma antivakseriais vadinamų žmonių kritiškai žvelgia į konkrečią vakciną, o ne į skiepus iš esmės. Kita vertus, į žmones nukreipta panieka supriešino tautą ir sukūrė tobulas sąlygas penktosios kolonos galios augimui. Kadangi nedraugiškų valstybių informacinis karas prieš Lietuvą ir jos žmones niekur nedingo, tokia laikysena atrodo itin liūdnai. Būtent todėl palaikiau tiek Prezidento vykdytą dialogą su protestuojančiais žmonėmis, tiek tokių lyderių kaip profesoriaus Igno Vėgėlės ar Sveikatos teisės instituto ekspertų iškilimą. Šiandien kaip niekada svarbu parodyti, kad ir protestuojančių žmonių balsas yra girdimas, nes jeigu šiems žmonėms visiškai neatstovaus dabartinis elitas, tuomet jie gręšis į naujus gelbėtojus ir, tikėtina, patirs eilinį nusivylimą. Būtų dar blogiau, jeigu žmonės patys to nesuprasdami pasitarnautų nedraugiškų valstybių interesams. Tik girdėdami juos mes galime išvengti didesnių konfliktų. Žinoma, kritikai man atsakytų, kad vietų ligoninėse stoka pateisina galimybių paso egzistavimą. Vis dėlto jiems norėtųsi pasakyti, kad vienu metu raudoti dėl vietų ligoninėse stygiaus ir tuo pačiu metu planuoti skirti 800 mln. Eur sveikatos įstaigų pertvarkymui, o paprasčiau kalbant – rajoninių ligoninių nususinimui, yra dviveidiška. Ne mažiau dviveidiška atrodo ir Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija liaupsinti medikus, bet prieš šv. Kalėdas neskirti jiems premijų už darbą. Padėtį šioje vietoje pataisė tik Kauno rajono savivaldybė, skyrusi premijas geriausiai vakcinaciją savivaldybėje vykdžiusiems medikams.

Didysis šeimos gynimo maršas

Be jokios abejonės metų apžvalga negalima be gegužės 15 d. įvykusio „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ ir Lietuvos šeimų sąjūdžio temos. Mitingas Vingio parke ne tik buvo vienas skaitlingiausių LR istorijoje, bet ir apnuogino valstybės sopulius. Pirmiausia, jis parodė, kad nemaža dalis tautos yra pasirengusi kovoti už prigimtinės šeimos svarbą valstybės ir visuomenės gyvenime. Žmonės pasisakė nesutinkantys, kad kai kurių žmonių įsivaizdavimas, jog jie yra kitos lyties, nei iš tiesų yra, turėtų būti laikomas pakankama priežastimi priiminėti Stambulo konvenciją ir visą visuomenę versti gyventi mele. Šios idėjos sutelkė žmones iš visos Lietuvos ir pasiuntė ypač svarbų signalą politikams. Tikėtina, kad būtent „Didysis šeimos gynimo maršas“ tapo pagrindine priežastimi, kodėl šiemet nebuvo priimtas lyčiai neutralios partnerystės įstatymas bei Stambulo konvencija. Kol esame demokratinė šalis ir patys renkame savo valdžią, tol tautos išrinktieji nėra pajėgūs ignoruoti tokio akivaizdaus tautos nepritarimo, kokį regėjome gegužę. Tai, kad nebuvo priimta Stambulo konvencija ir lyčiai neutralios partnerystės įstatymas, vertinu labai pozityviai. Pirmuoju atveju nemanau, kad valdžia turi teisę priversti žmones gyventi mele, jog vyras su sijonu yra moteris. Antruoju atveju turėjome įstatymo projektą, kuriame sąmoningai, sukuriant dviejų lygių šeimas, buvo užprogramuotos teisinės klaidos, kurias apskundus Europos Žmogaus Teisių Teisme būtume turėję visiškai santuokai prilygintą partnerystę su įsivaikinimu. Tai, kad tokie įstatymai buvo mėginami priimti manipuliuojant visa visuomene, nuvilia.

„Didysis šeimos gynimo maršas“ buvo susijęs ir su apklausose išryškėjusiu rekordiškai žemu pasitikėjimu žiniasklaida. Šiemet rugpjūčio mėnesį pasitikėjimas žiniasklaida siekė tik 24,8 proc. Net 33,4 proc. gyventojų nepasitikėjo žiniasklaida. Nors iki lapkričio galo pasitikinčių skaičius išaugo iki 47 proc., tačiau iki 49 proc. didėjo ir nepasitikinčių gretos. Žinant, kad visos apklausos turi tam tikrą paklaidą, galima sakyti, kad šiandien Lietuva yra pasidalijusi į dvi panašaus dydžio dalis. Tokią situaciją didele dalimi nulėmė itin uoli kritika „Didžiajam šeimų gynimo maršui“, kuri niekaip nederėjo su tuo, ką matė maršo dalyviai. Kultūringos šeimos, geri automobiliai ir šypsenos veiduose nepriminė žiniasklaidos aprašomų „budulių“. Matydami, kaip smarkiai skiriasi vaizdas „pagrindinių“ portalų antraštėse ir Vingio parke, galėdami tai papasakoti savo draugams ir artimiesiems ar pasižiūrėti socialinėse medijose, žmonės ėmė protestuoti prieš žiniasklaidą. Netekus objektyvaus ir kompetentingo informacijos filtro, kuo ilgus metus užsiėmė žiniasklaida, valstybė tapo dar pažeidžiamesnė informaciniam karui ir manipuliacijoms.

Lietuva – juodoji gulbė

Buvęs „Wall Street“ biržos prekiautojas, finansų profesorius ir knygos „Juodoji gulbė“ autorius N. N. Talebas pabrėžė nenumatytų ir netikėtų reiškinių įtaką pasaulio politikos ir ekonomikos procesams. Juodąja gulbe autorius įvardija netikėtą, neprognozuotą, bet didžiulį poveikį turintį įvykį ar reiškinį. Jeigu 2019–2020 metų laikotarpiu juodąja gulbe tapo pasaulinė COVID-19 pandemija, tai šiemet tokia gulbe tapo Lietuvos užsienio politika Kinijos atžvilgiu. Jeigu konfliktai su Aleksandro Lukašenkos režimu po paramos Baltarusijos opozicijai, lėktuvo su Lietuvos piliečiais nutupdymo panaudojant brutalią jėgą bei hibridinių atakų prieš Lietuvą ir Lenkiją pasitelkiant nelegalius migrantus nestebina, tai šiandienė Lietuvos ir Kinijos santykių krizė nustebino visą pasaulį. Kadangi nebuvome susipažinę su Vyriausybės programa, nustebome ir mes, kai lietuviams menkai žinomas Taivano klausimas netikėtai virto didžiausia istorijoje dvišalių santykių krize. Kaip jau rašiau praėjusią savaitę, Kinijos sankcijos bus nutaikytos į kuo didesnę dalį Lietuvos gyventojų. Jos tęsis ilgai ir bus skaudžios, nes Kinijai Taivano klausimas yra išskirtinės svarbos, o prekyba su Lietuva – tik lašas jūroje. Vykdomos sankcijos kainuos šalies verslui, todėl jis kritikuos valdančiuosius ir, tikėtina, rems opoziciją.

Infliacija ir tiesioginiai merų rinkimai

Būtina paminėti dar bent du itin reikšmingus reiškinius. Vienas jų – rekordiškai aukšta infliacija, kuri lapkričio mėnesį pasiekė 9,3 proc., o gruodį gali tapti dviženklė. Kitas – balandžio mėnesį mus pasiekusi žinia iš Konstitucinio Teismo, kad tiesioginiai merų rinkimai prieštarauja Konstitucijai. Abu klausimai savaip svarbūs, auganti infliacija skaudžiai paliečia ne tik žemas pajamas gaunančius visuomenės sluoksnius, bet ir šalies ūkininkus bei verslą. Lyg ant mielių augančios elektros ir dujų kainos jau dabar verčia kelti kainas už pagaminamą produkciją. Tikėtina, kad nuo 2022 metų sausio, kai daugumai vartotojų elektra brangs apie 10 proc., o dujos net 27–36 proc., už prekes mokėsime dar brangiau. O tiesioginių mero rinkimų klausimas kabo ant plauko. Vis dar nėra aišku, kaip atrodys mero institucija ir pačių tiesioginių merų rinkimų likimas. Kadangi ši institucija sustiprino šalies savivaldą, padėjo sumažinti griūvančių koalicijų skaičių savivaldybėse, jos išlikimas yra svarbus tolesnei šalies politinės sistemos plėtrai ir demokratijai iš esmės. Tad norėtųsi, kad 2022 m. išsaugotume tiesioginius merų rinkimus.

Metų džiaugsmai

Nesinori praėjusių metų apžvalgą užbaigti niūriomis mintimis. Būta ir pozityvių ženklų. Vienas jų – rekordinis aktyvumas nekilnojamojo turto rinkoje, kuris liudijo, kad nepaisant iššūkių lietuviai gebėjo įsigyti naują nekilnojamąjį turtą. Taigi mūsų perkamoji galia dar pakankamai didelė. Kitas, netgi svarbesnis, reiškinys – galėjome stebėti, kaip šalyje pradeda formuotis tikrasis elitas. Kalbu apie žmones, kurių dideli finansiniai raumenys koja kojon žengia su vertybėmis ir morale. Visų pirma, tokio elito pavyzdžiu išskirčiau verslininką Arvydą Paukštį, kurio pastangomis Molėtuose veiklą pradės „Teltonikos technologijų centras“. Tai reiškia ne tik 500 gerai apmokamų darbo vietų, bet ir nekilnojamojo turto rinkos renesansą Molėtuose. Čia dirbsiantys žmonės bus išsilavinę, kultūringi viduriniosios klasės atstovai, tad Molėtai džiaugsis visapusiška krašto plėtra. Linkiu, kad 2022 m. dar daugiau šalies verslo atstovų sukeltų savo gimtųjų kraštų atgimimą taip, kaip tą padarė A. Paukštys.

Padėka

Dėkoju, kad šiemet skaitėte mano tekstus. Esu klystantis žmogus ir galbūt ne visos mano įžvalgos buvo teisingos, bet pirminis jų tikslas buvo kviesti pamąstyti apie mūsų tautos ir valstybės reikalus. Tikiu, kad ir kitąmet leisimės nagrinėti svarbiausias politines problemas. Visgi politika yra tik išvestinis klausimas, todėl noriu linkėti, kad kitąmet Jūsų šeimose netrūktų meilės ir santarvės. Stiprios šeimos yra geriausia terpė tolesniam šalies augimui.

2021-12-30