Svarainiai vėl grįžta į madą

A. Butvilas pabrėžia, kad svarainius būtina nuskinti iki trečios šalnos, paskui vaisiai tinkami tik sultims spausti. Prieš du dešimtmečius prasidėjęs, bet gana greitai išsikvėpęs susidomėjiimas svarainiais pastaraisiais metais ir vėl vilioja ūkininkus. Jų plotai, kad ir nežymiai, bet plečiasi – per dvejus metus jie padidėjo keturiais hektarais. Nors nemaža dalis augintojų krypsta link ekologinių svarainynų veisimo, juos nuvilia menkos ekologiškos produkcijos supirkimo kainos – pirkėjai už juos moka tiek pat, kaip ir už įprastinius. Tačiau ūkininkai rankų nenuleidžia ir jau kalba apie kooperaciją ir atsiveriančius kelius į užsienio rinkas. Kai visi traukėsi, nusprendė likti Nors Artūro Butvilo (Kauno r.) porceliano dekoruotojo specialybė, atrodytų, niekaip nesusijusi su žemės ūkiu, jis beveik tris dešimtmečius sukasi agroversle puoselėdamas savo rankomis įveistą svarainyną. Tada vyriškis už 10 tūkst. sodinukų sumokėjo 8 tūkst. rublių, užsodino hektarą žemės. Susidomėjimą lietuviškomis citrinomis paskatino mokslininkai, garsiau prabilę apie jų naudą sveikatai, sparčiai didėjanti jų paklausa. Pasak A. Butvilo, apie 1996 metus svarainių laukė saldainių fabrikas Kaune, „Anykščių vynas“, vaikų tyrelių, vaisių sulčių ekstraktų gamintojai. Anuomet ūkininkas kainomis nesiskundė. Tada, kai litas dar turėjo didelę vertę, 1 Lt/kg sodininkui buvo dosnus sandoris. Realizacijos kainos neblogos, o patiems augalams nereikėjo atidžios priežiūros. Jų per daug nepuolė ligos, kenkėjai, todėl natūralu, kad svarainiai sudomino ne vieną augintoją. Anuomet svarainių sodai išsiplėtė net iki 300 ha. Tačiau kaip greitai jų bumas išaugo, taip pat greitai jis ir atslūgo. Stipriai pasikeitus perdirbimo pramonei, nebelikus stambių supirkėjų, kartu su jais iš šio verslo pasitraukė ir nemaža dalis žemdirbių. Vis dėlto A. Butvilas buvo iš tų, kuris svarainyno neskubėjo aparti. Nors lietuviškosioms citrinoms rinkoje buvo nelengva, pastangos galop atsipirko. „Tačiau svarainiai nėra strateginė prekė. Jų, priešingai nei obuolių, kasdien nevalgome. Turguose prekiauju jau penkiolika metų ir įsitikinau, kad daugiau nei vienos tonos ten parduoti nepavyksta, didesnį kiekį parduodu prekiautojams, – svarainių verslo peripetijas įvardija A. Butvilas. – Supirkėjai išsibarstę visoje Lietuvoje. Vieni iš svarainių verda sirupus, juos džiovina, kiti perpardavinėja prekybos tinklams. Jeigu parduotuvės svarainius grąžina, ne mes, o jie prisiima riziką, tai leidžia lengviau atsikvėpti. Žaliavą perka ir privatūs ūkininkai, kurie perdirba svarainius, verda uogienes.“ Svarainių augintojai džiaugiasi, kad šiųmetės pavasarinės šalnos žiedų nepakando, užderėjo neblogas derlius. Už ekologišką produkciją daugiau nemoka Ūkininkas jau 14 metų kelių hektarų ūkį sertifikuoja kaip ekologinį. Ekologiškų svarainių tarpueilius nušienauja, tačiau po spygliais nusėtais pokrūmiais veši piktžolės. „Už nuravėtą metrą siūliau šimtą litų, bet drąsuolių neatsirado“, – juokiasi A. Butvilas, pridurdamas, kad svarainyno priežiūrai būtinas kruopštus rankų darbas. Kadangi ūkis ekologinis, derlius kelis kartus mažesnis už įprastinį – 3–4 t/ha. Nors derliaus nepalyginamai mažiau, ūkininko teigimu, svariausias ekologijos koziris – lengvesnė realizacija. „Turint sertifikatą, jis praverčia visur: tiek užsienyje, nes tai yra kokybės garantas, kai nereikalaujama atskirų tyrimų, tiek Lietuvoje. Kai ant mugių prekystalio pasistatau sertifikatą, pirkėjams produkcija atrodo patikimesnė“, – tvirtina vyriškis. Tiesa, ekologiškus svarainius A. Butvilas pardavinėja už įprastinių kainą – brangiau niekas nepirks. „Aišku, ekologiškos produkcijos kaina turėtų būti didesnė, nes derlius – 3–4 kartus mažesnis. Turguje šiandieną prekiauju po 2,5 Eur/kg, o prekybos tinkle matėme mūsų svarainius pardavinėjamus po 3 Eur/0,5 kg. Užsisakiusiesiems iki 100 kg svarainių, parduodu po 2 Eur/kg, kas išsiveža iki tonos – 1,5 Eur/kg“, – su šiandieninėmis kainomis supažindina A. Butvilas. Tačiau patyręs augintojas pastebi, kad per pastaruosius dešimt metų šiemet pirmą kartą svarainių kaina krito tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje. Pasak jo, prieš Lietuvai įsivedant eurą, augo ne tik svarainių kainos, bet ir ūkininkų susidomėjimas jais. A. Butvilas prisimena, kad prieš keletą metų jo ūkyje būriavosi svarainiais panūdę verstis ūkininkai. Išsikamantinėję apie jų auginimo technologiją ne vienas namo grįžo pilnais glėbiais sodinukų. Vienmečiai svarainių sodinukai Butvilų ūkyje jau kitą pavasarį bus persodinti į laukus. Plėtra – jau kitąmet Beveik tris dešimtis skaičiuojančiame svarainyne derlius kasmet menksta, todėl jau kitą pavasarį A. Butvilas numatęs žemės svarainių jaunuolynui. Jo šiltnamyje veši vienmečiai ir dvimečiai sodinukai, išdaiginti iš sėklų. Tačiau taip dauginami sodinukai ne visi paveldi motininio augalo savybes. Ilgainiui būtina atrinkti gražiausius vaisius vedančius augalus, mat eilėse būna įsimaišiusių menkaverčių daigų. Ūkininkas jau suskaičiavo, kad vienam hektarui reikės bent 10 tūkst. sodinukų. Jau pamažėle ruošiamasi darbams: ruošiamas tinklas nuo žvėrių, dalyje naujo svarainyno bus klojama agroplėvelė. Anot ūkininko, jei svarainių perspektyva nebūtų tikima, nebūtų mąstoma apie plėtrą. Be kita ko, jis įsitikinęs, kad žaliavos rinka jau perpildyta – turguose prekystaliai lūžta nuo svarainių, o internetiniuose skelbimuose augintojai vieni per kitus bruka lietuviškąsias citrinas mušdami kainas. Todėl Butvilų šeimai jau kuris laikas kirba mintis apie perdirbimą. „Prieš septynerius metus pabandėme svarainius perdirbti, bet anuomet jais niekas nesidomėjo. Dabar patys pirkėjai mugėse domisi cukatomis, liofilizuotais gaminiais, nori juos pirkti vaikams vietoj saldainių. Taip pat vietinius ir užsienio klientus domina medus su liofilizuotais svarainiais, todėl kilo nemažas stimulas užsiimti perdirbimu“, – dėsto Virginija Butvilienė. – Jei turėčiau parduotuvę Vilniaus senamiestyje, jausčiausi rami, kad cukatas ar kitus gaminius užsieniečiai ar kiti praeiviai tikrai nupirks, tačiau gyvenant viduryje kaimo situacija kitokia.“ Bitininkyste besiverčianti moteris mintija, kad žavesys liofilizuota produkcija kaip greitai atsirado, taip, regis, ir dings, nes gamybos technologija esą per brangi, smulkesniems ūkininkams vargu ar atsipirksianti. Maža to, pradėti sėkmingą perdirbimo grandinę stabdo ir investicijos. „Mano jau toks charakteris – nekenčiu bankų, o investicijų reikia, bet įsipareigoti nežinant, kaip seksis verslas, nenorime“, – neslepia ūkininkas ir priduria, kad jo kol kas dėl didelio biurokratizmo nevilioja ir europinė parama. Norėtų kooperuotis Svarainių auginimu susidomėjo ir kartu su vyru Rolandu iš miesto į kaimą „emigravusi“ Rima Ilioitienė. Nors iš pradžių moteris ūkyje norėjo matyti gelsvomis šakelėmis svyrančius šaltalankius, pasitarusi su jų augintojais šios minties greitai atsisakė – derliaus ėmimas pasirodė per daug lėtas ir sudėtingas. Prieš penkerius metus Kauno pašonėje įsikūrę kaimo naujakuriai hektare žemės pasodino svarainių sodinukus, dar po metų jų plotą padvigubino, o šiemet jie sužydo 5 ha lauke. Šią savaitę moteris, padedama sūnaus ir vyro, derlių renka iš pusantro hektaro, mat tik šiame lauke krūmai veda vaisius. Ant vaiskrūmių, sodininkės skaičiavimu, dar liko apie 800 kg svarainių. Visas ūkis sertifikuotas kaip ekologinis. R. Ilioitienė neslepia, kad ekologiškos produkcijos auginimas neįmanomas be sunkaus rankų darbo (kasmet reguliariai šienaujami svarainyno tarpueiliai, pjaunama žolė aplink vaiskrūmius, pavasarį dirva tręšiama ekologišku vištų mėšlu, visas derlius surenkamas rankomis), tačiau didesnės finansinės grąžos nėra. Pasak R. Ilioitienės, pirmaisiais metais užderėjusius svarainius išpirko giminaičiai, draugai, pažįstami, vėliau klientų ratas plėtėsi. Atsirado kelios kepyklėlės Vilniuje, užsakiusios porą šimtų kilogramų lietuviškųjų citrinų. „Šiemet šalnos žiedų nenušaldė, derlius tikrai neblogas. Tačiau skynimo darbai dar nesibaigė, realizacija gana sudėtinga, niekas nenori mokėti brangiau už ekologišką produkciją, – nusivylimo neslepia ūkininkė. – Į rinką mes dar tik ateiname, neturime nuolatinių pirkėjų, todėl planuojame važiuoti į užsienyje vyksiančias parodas ir ten ieškoti pirkėjų, kurie už ekologiškus produktus mokėtų normalius pinigus, įvertintų mūsų darbą.“ Svarainių plotai plečiasi, tačiau su jais irtis į rinką pavieniams augintojams sudėtinga. Todėl ar nebūtų laikas kooperuotis? R. Ilioitienė įsitikinusi, kad tai ir yra tiesiausias kelias norint išplaukti į platesnius vandenis. „Todėl ir su A. Butvilu daug bendraujame, jis tikras šios srities veteranas. Susikooperavę turėtume didesnį kiekį, lengviau išeitume į užsienio rinkas, realizacija būtų įdomesnė ir kainos kitokios“, – ryžtingai nusiteikusi R. Ilioitienė. Mažame vaisiuje – sveikatingumo lobynas Svarainiai lietuviškosiomis citrinomis praminti ne be reikalo. Jų vaisiuose gausu vitamino C, E ir PP, B grupės vitaminų, fruktozės, mineralinių medžiagų: kalcio, kalio, kobalto, fosforo, magnio, vario. Svarainių sultys turi nemažai geležies, tad jos puikiai padės sergantiesiems mažakraujyste. Šių vaisių mėgėjams patariama neišmesti ir žievelės, mat joje yra eterinių aliejų. Svarainiuose esantys antioksidantai itin naudingi norint sumažinti stresą. Svarainiai dėl sudėtyje esančių sočiųjų riebalų, natrio ir daug skaidulinių medžiagų padeda įveikti antsvorį. Šios medžiagos taip pat tinka kenčiant nuo vidurių užkietėjimo, padeda išvengti hemorojaus. Šiuose vaisiuose esantis kalis padeda išlaikyti ir kontroliuoti hipertenziją. Vitaminas C kartu su mineralais, tokiais kaip varis, geležis, kalis ir magnis, stiprina imunitetą, mažina uždegimą ir virusines organizmo atakas. Dabar prasideda naujas bumas Darius KVIKLYS Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktorius Pats pirmasis svarainių auginimo bumas buvo apie 1996 metus. Tada jų plotas buvo pasiekęs net 300 ha. Visi augintojai laukė didžiulio svarainių poreikio, bet tai neįvyko. Dalis perdirbimo pramonės bankrutavo, kita perorientavo gamybą, tad natūralių svarainių jiems nebereikėjo. Anksčiau svarainių reikėjo konservų fabrikui Kaune, anykštėnams vynininkams, „Gerovės konservų fabrikui“. Pasikeitus perdirbimo produkcijos receptūrai, sumažėjo svarainių poreikis, o visos produkcijos turguose neparduosi, todėl nemažai augintojų pasitraukė. Panaši situacija buvo ir Latvijoje, tik ten svarainynai buvo išsiplėtę iki 500 ha. Dabar prasideda naujas bumas, nes sparčiai populiarėja cukatos, džiovinti ir liofilizuoti produktai. Be kita ko, anksčiau svarainiai buvo dauginami sėklomis. Juos dauginant tokiu būdu buvo visai neaišku, kas iš jų išaugs, – vieni vaisiai dera didesni, kiti – mažesni, vieni greičiau sunoksta, kiti – vėliau ir t. t. Šiandieną situacija pasikeitė. Švedijos, Latvijos ir Lietuvos sodininkystės institutai išvedė naujas svarainių veisles. Pasodinti eilėmis svarainiai užauga tolygiai, vaisiai vienodo dydžio, krūmai bespygliai. Jų derlingumas nemažas, gali siekti ir 25 t/ha. Susidomėjimas šiais vaiskrūmiais kyla, nes tai puiki sodinamoji medžiaga. Jų dauginimu užsiima kolegos Latvijoje. Manome, kad mes naujos veislės dauginimu užsiimsime kitąmet. Kadangi auginant svarainius sunku kovoti su piktžolėmis, rekomenduojame juos, kaip ir braškes, iškloti agroplėvele. Vieno sodinuko kaina – 1–2 Eur. Į hektarą rekomenduojama sodinti, nelygu dirvos tipas, 3–5 tūkst. daigelių. Palyginti su obelų sodais, kurių hektaro įveisimas atsieina apie 30 tūkst. Eur, tai nėra labai didelė investicija. Kol kas gerą svarainių derlių galima išauginti nepurškiant chemijos, tačiau didėjant plotams atsiras ligų, kenkėjų. Vis dėlto svarainiai nėra reiklus augalas. Jiems tinka priesmėlis, priemolis, tačiau prieš juos sodinant svarbu atsakingai parinkti dirvą. Ji turi būti kuo rūgštesnė, jei ji nerūgšti – papildomai parūgštinti. Monika KAZLAUSKAITĖ