Šveicarijoje – pirmasis EHL atvejis

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, remdamasis Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) 2009 m. pranešimu, pateikia tokią informaciją:

„Epizootinę hemoraginę ligą (toliau vadinama – EHL) sukelia Orbivirus genties virusai. Ši liga nustatyta baltauodegiams elniams (Odocoileus virginianus) Šiaurės Amerikoje, taip pat galvijams ir laukiniams kanopiniams gyvūnams. EHL galvijams sukelia EHL 2 serologinio tipo (Ibaraki padermės) virusai. Europos Sąjungoje ši liga nenustatyta. Paskutiniais metais Europos Sąjungos šalims narėms kaimyninėse valstybėse EHL sukėlė EHL 6 ir 7 serologinių tipų virusai, kurie buvo laikomi nepatogeniniais. Šios ligos sukėlėjais gali užsikrėsti avys, kurios paprastai neturi ligos klinikinių požymių. Manoma, kad šios ligos sukėlėjais gali užsikrėsti ir kitų rūšių naminiai ir laukiniai gyvūnai. EHL sergantiems galvijams klinikiniai požymiai yra panašūs į mėlynojo liežuvio ligos klinikinius požymius. EHL suserga 1–18 procentų galvijų. Galvijai gaišta retai. Didžiausi nuostoliai susidaro dėl galvijų produktyvumo sumažėjimo. EHL 2 serologinio tipo virusai gali užkrėsti vaisių, sukelti išsimetimus ir apsigimimus. EHL persirgę gyvūnai įgyja imunitetą prieš EHL viruso serologinį tipą, kuriuo buvo užsikrėtę. Imuniteto trukmė nenustatyta. Manoma, kad imunitetas gali būti įgyjamas visam gyvenimui. EHL virusus platina Culicoides uodiniai dvisparniai. Manoma, kad EHL virusus gali platinti C. Immicola, C. Pulicaris ir C. Obsoletus, taip pat kitos uodinių dvisparnių rūšys. Pastebėtas ryšys tarp EHL ir mėlynojo liežuvio ligos protrūkių. EHL virusai gali išplisti įvežant užsikrėtusius gyvūnus, užkrėstus uodinius dvisparnius, užkrėstas vakcinas ir gyvūninius produktus. Rizikos vertinimas parodė, kad, įvežant iš trečiųjų šalių gyvus gyvūnus ir gyvūninius produktus ir tinkamai taikant biologinio saugumo priemones, ES EHL išplitimo tikimybė yra labai maža. EHL didelė rizika gali būti dėl nelegalaus užsikrėtusių gyvūnų įvežimo ir gyvūnų vežimo uodinių dvisparnių skraidymo laikotarpiu. Uodinių dvisparnių populiacijos dydis ir aktyvumas priklauso nuo aplinkos temperatūros ir drėgnumo. Uodiniai dvisparniai sparčiai plinta vėjo pagalba. Todėl esant palankioms klimatinėms sąlygoms užsikrėtę uodiniai dvisparniai gali išplatinti ligą ES. EHL virusas gali būti platinamas su įvežamomis vakcinomis. ES registruotos vakcinos yra saugios.

EHL yra privalomai registruojama liga elniams pagal 1992 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyvą 92/119/EEB nustatančią Bendrijos bendrąsias tam tikrų gyvūnų ligų kontrolės priemones ir specialias priemones, susijusias su kiaulių vezikuline liga. ES neatliekama EHL aktyvi stebėsena. EHL pasyvi stebėsena yra sudėtinga dėl šios ligos klinikinių požymių panašumo į mėlynojo liežuvio ligos klinikinius požymius. Šios ligos stebėsenai nėra patvirtintų komercinių serologinių tyrimo metodu. Gyvūnai gali būti vakcinuojami nuo EHL. Tačiau rinkoje nėra komercinių inaktyvuotų vakcinų nuo EHL. Šios ligos protrūkio atveju taikomos griežtos kontrolės priemonės: užsikrėtusių gyvūnų nustatymas, epidemiologinis tyrimas, gyvūnų judėjimo sustabdymas, gyvūnų serologinis tyrimas, galimas užsikrėtusių gyvūnų likvidavimas, uodinių dvisparnių populiacijos kontrolė naudojant insekticidus ir repelentus.“

Situacija keičiasi

Tačiau nuo to laiko, kai buvo paskelbta ši informacija, padėtis pakito. Kiek kitokią informaciją nuo pernai pavasario pateikia ir EFSA.

Europa jau negali pasigirti, kad čia nėra naujų gyvūnų ligų, tokių kaip EHL, rizikos. Šiltėjant klimatui, auga ir naujų ligų pavojus, pirmiausia pietinėse valstybėse.

Situaciją stebi EFSA, o Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos pranešimų sistemoje WOAH-WAHIS nesunku įsitikinti, kur ir kada, kokia liga buvo užregistruota.

Pernai gegužę EHL pirmą kartą buvo nustatyta galvijams Europoje – Italijoje. Teritorija, iš kurių pateikiami pranešimai apie protrūkius, pamažu plėtėsi. Antroji ES šalis narė, kurioje registruotas EHL, buvo Ispanija. Apie pavienius protrūkius taip pat pranešė Portugalija ir Prancūzija.

Praėjusią savaitę pirmasis atvejis patvirtintas Šveicarijoje, Berno kantone esančiame ūkyje.

Pristatydami faktą visi akcentuoja, kad šią virusinę ligą, kuri kliniškai nesiskiria nuo atrajotojų mėlynojo liežuvio ligos, perduoda uodai, o žmonėms EHL nėra pavojinga.

Virusas paplitęs JAV (ten 1955 m. pirmąkart ir nustatytas), Vakarų Kanadoje. Ilgainiui išplito į Aziją, Australiją ir Afriką.

Kaip nurodo WOAH, liga pasireiškia staigiu karščiavimu, apatija ir nenoru ėsti. Baltiesiems elniams EHL paprastai yra mirtina.

Iš ūkinių gyvūnų EHL labiau paveikia galvijus – krinta produktyvumas, ypač pieno ūkiuose. Avys ir ožkos taip pat gali užsikrėsti, tačiau būdingi atpažįstami simptomai pasireiškia retai.

Ir daugiau „egzotinių“ ligų

Jau tarsi pripratome prie realybės, kad Europą alina afrikinis kiaulių maras, labai patogeniškas paukščių gripas.

Auga kitų ūkiniams gyvūnams pavojingų ligų rizika. Rugsėjį mėlynojo liežuvio liga pasireiškė Nyderlanduose, o praėjusią savaitę – ir Belgijoje, Vokietijoje. Lieka guostis tuo, kad atvejai pavieniai, geografiškai kol kas toli nuo Lietuvos.

ŪP portalo inf.

Asociatyvi ŪP redakcijos nuotr.