Kokia gi hamburgerio tėvynė?

Daugelis įsivaizduoja, kad tipinis Vo­kietijos maistas – dešrelės, ir kiekvienas vokietis jas valgo pusryčiams, pietums ir vakarienei.

Vokiškos dešrelės ne šiaip sau žinomos visame pasaulyje! Vokietijoje užsieniečius (tik ne lietuvius) taip pat stebina didžiulis duonos ir dešrų pasirinkimas. Jos be galo populiarios. Dešreles tikrai galima vadinti vienu iš nacionalinių patiekalų. Jos gami­namos iš įvairių rūšių mėsos (dažniausiai jautienos ir kiaulienos), pagardinamos skirtingais priedais.

Tiesa ir tai, kad mėgstantieji užkąsti stipriau arba taupantieji laiką vokiečiai deš­reles gali valgyti ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei! Tačiau pusryčiams daugelis mieliau rinksis tradicinį riestainį pretzel su aguonomis arba saulėgrąžomis ir kavą.

Vokietija – šalis, sudaryta iš labai skirtingų regionų, kurių kiekvienas turi savą istoriją. Ar tokia dėlionė atsispindi ir regionų virtuvėse?

Be abejo, istoriškai regioninė virtuvė kažkiek skyrėsi priklausomai nuo to, ar regionas prie jūros, ar kalnuose, – taip tikriausiai yra visame pasaulyje. Tačiau vertinant šiandieninį nacionalinio patie­kalo statusą, regionų virtuvė nesiskiria tiek, kiek, tarkime, Italijoje, kur net pasta kiekviename mieste skirtinga.

Tiesa, tam tikrų regioninių patiekalų esama. Pavyzdžiui, pietiniame Pfalco regione labiau nei kitur Vokietijoje mėgs­tami svogūnai, maistui vartojamos sodo sraigės ir kaštainiai (ne veltui regionas netoli Prancūzijos!). O štai kalnuotas vi­durio Vokietijoje esantis Harco regionas iki šiol restoranų tinkle „Anhalt“ patiekia ruduosius upėtakius, kurie nuo seno buvo gaudomi kalnų upeliuose ir ežeruose. Čia taip pat populiarus liesas Harco sūris su prieskoniais, kurį iki dabar dėl didelio baltymų kiekio ir maždaug 1 proc. riebumo mėgsta net sportininkai. 

Regionuose, esančiuose arčiau dabar­tinės šiaurinės Lenkijos, Vakarų Pamario vaivadijos (o iš tiesų – arčiau istorinių Prūsijos žemių), naudojama daug bulvių – daugiau nei kitur Vokietijoje. Viena, čia jos gerai dera, antra, būtent Prūsijos karalius Frydrichas Didysis 1746 m. įsakė auginti bulves! Mat šaliai patyrus badą, jis nu­sprendė, kad taip žmonės gyvens sočiau. Ir buvo teisus, nes nuo bado apsaugojo daugybę žmonių, nors to meto kaimiečiai, nežinodami, kaip šias daržoves vartoti, priešinosi. Vėliau iš Prūsijos bulvės pasiekė ir Lietuvą. O kadangi vokiečiai tradicijas gerbia, nacionaliniai patiekalai regionuose taip pat šiek tiek skiriasi.

Gyvenate Hamburge. Pasaulis įsitiki­nęs, kad Hamburgas – miestas, pado­vanojęs hamburgerius – populiariuosius mėsainius.

Vis dar kartais diskutuojama, ar žodis „hamburgeris“ susijęs su šiuo miestu. Kai kurie ieško sąryšio su anglišku žodžiu „ham“ (kumpis) ir tvirtina, kad tai nacionalinis Jungtinių Amerikos Valstijų, o ne vokiečių ir juo labiau ne Hamburgo patiekalas. Tiks­laus atsakymo nėra. Dažniausiai diskusijos baigiasi tuo, kad kiekvienas lieka prie savo nuomonės, tačiau aš labiau linkęs tikėti versija, kad patiekalas į JAV pateko su vokiečių emigrantais, ir, matyt, jau vietoje buvo patobulintas. Tačiau 1891 m. JAV išleistoje receptų knygoje yra receptas, pavadintas Hamburgo mėsainiu (Ham­burg Frikadelle). Greičiausiai hamburgerio pavadinimas iš to ir kilo.

Ar Hamburgo virtuvė skiriasi nuo likusios Vokietijos virtuvės?

Kaip jau minėjau, didelių skirtumų nėra, tačiau išlikę keli vietos virtuvei bū­dingesni patiekalai. Šilauogių sriuba su jogurtu (Blaubeersuppe), keptos plekšnės (nereikia pamiršti, kad Hamburgas visada buvo uostas, taigi kaip be žuvies!).

Įdomus raudonas vasaros desertas – vaisių želė (Rotte Grütze). Iš tiesų tai net nėra želė, nes standinama krakmolu ir valgoma su vaniliniu padažu. Kadangi Hamburgas netoli Danijos sienos, panašų desertą turi ir danai – sunku pasakyti, kurie pirmieji jį sugalvojo.

Vokiečiai – liuteronai – davė pasauliui Kalėdas ir Velykas, jų simbolius: eglu­tę, zuikelius. Ar yra specifinių vokiškų šventinių patiekalų, gaminamų šioms progoms?

Tradiciškai vokiečiai šeimose per Ka­lėdas valgo keptą antį arba žąsį, būtinai su bulvių salotomis, kurias ir šiaip dažnai gamina – galima palyginti su lietuvių balta mišraine. Tradicinis Velykų patie­kalas – keptas ėriukas. Ant stalo bent jau Hamburge tikrai bus gausu ir žuvies, pavyzdžiui, rūkytos ar sūdytos lašišos. Hamburgas yra greta didžiulės Elbės upės ir uostas čia veikia nuo XII a., taigi žuvies tradicijos čia labai senos!

O štai Velykų šventimas Vokietijoje nėra toks pompastiškas, kaip pas mus, nors tradicijos išsaugotos nuo labai seniai. Tai pirmiausia šventė vaikams – margučiai, įvairūs žaidimai, kaip ir kitose krikščio­niškose šalyse.

Vokietija žymi porceliano, krištolo gaminiais. Ar maisto serviravimas labai svarbus?

Ši šalis nuo seno garsėja porcelianu (ko vertas vien žymusis „Meissen“ porce­liano fabrikas ir jo 300 metų tradicijos!). Krištolo gamintojų meistrystė, istorija ir įspūdinga gaminių kokybė taip pat ver­tinama pasaulio kolekcionierių. Tačiau kasdieniame gyvenime vokiečiai ypatingo dėmesio stalo serviravimui neteikia – jie tam per daug praktiški! Visada skubančių vokiečių negalima lyginti su prancūzais ar italais, kurių net paprasta vakarienė mums primena ilgą šventišką pasisėdėjimą. Tuo vokiečiai artimesni lietuviams.

Ar yra kokių nors vokiškų patiekalų, kurių čia viešint nepatartumėte ragauti?

Tai labiau skonio dalykas ir priklauso nuo individualaus žmogaus – priimtinas senovinis maistas ar ne. Daugiausia tokių ne visiems priimtinų patiekalų rastume Bavarijos regione. Tarkime, daug kas suabejoja, išvydę Bavarijos delikatesą – baisiai riebų didžiulį keptą kumpį (Schweinshaxn) arba baltas Miuncheno dešreles (Weiswürste). Jos baltos todėl, kad prieš gaminant apverdamos, tačiau kažkam, kas tikisi tradicinių dešrelių, atrodo įtartinai. Bavarai dar didžiuojasi ke­penine sriuba (Lebernknödel Suppe) – šios atsisakyčiau ir aš pats... Tačiau tai nereiškia, kad joks lietuvis neišdrįs jos paragauti – juk kepenis maistui tradiciškai vartojame ir mes!

Bavariškos tradicinės virtuvės patiekalai dažniausiai itin riebūs. Pavyzdžiui, su mėsa troškinti kopūstai, kurie patiekiami šilti, arba čia populiarūs bulviniai blynai, kurie yra neatsiejama bavarų virtuvės dalis.

Taigi sveikos mitybos ir žalių salotų mėgėjai čia atsisakytų daug ko. Kaip, beje, daugelis šiuolaikinių sveikata besirūpinan­čių vokiečių atsisakytų ir mūsų cepelinų!

Niekas negalėtų įsivaizduoti Vokietijos be alaus. Ar tiesa, kad alų gerti galima vaikams nuo 16 metų amžiaus? Koks alus mėgstamiausias Vokietijoje?

Nuo 16-os metų vaikai čia gali alų gerti vieni, o su tėvais – net ir nuo 14-os! Vokiečiai nemano, kad alus skatina alkoholizmą – jie tiki, kad nuo alaus neprasigersi. Ir iš tiesų net per alaus šventes girtų žmonių beveik nesimato – gal vokietis ir užsisakys didžiulį bokalą alaus, tačiau su juo ir prasėdės visą vakarą.

Alus Vokietijoje gerbiamas. Jau minėto­je Bavarijoje jis oficialiai laikomas maisto produktu! Šio gėrimo rūšių ne mažiau kaip 6 000, nors mėgstamiausias, kaip ir visoje Europoje, šviesus lager tipo alus (lageras). Vieno ryškaus alaus gamintojo-lyderio čia nėra, aludarių daug – tame visas šio gėrimo vartojimo žavesys.

Visi alaus gamintojai skirtingi, kiekvienas turi savo klientą. Hamburge yra didžiulių alaus gamyklų, kurios garsina ir patį miestą. Viena tokių – „Holsten“ su pagrindine alaus rūšimi „Astra“. Nors 1,8 mln. gyventojų turinčiame mieste vietos randa ir senamies­tyje įsikūrusi „Gröninger“, kuri yra viena mažiausių alaus daryklų visoje Vokietijoje. Ji įrengta privačiame name, valdoma vienos šeimos ir veikia jau nuo XVIII a. O įdomu tai, kad oficialiuose dokumentuose ji pirmą kartą paminėta 1260 m.! Ir iki šiol veikia nenukonkuruota jokių tarptautinių koncernų.

Žinoma, kad alaus šalis, Vokietija, gamina ir puikų vyną. Reino slėnis žymus vynuogynais.

Vokietijos vyno gamybos mastai, be abejo, neprilygsta Italijos, Prancūzijos ar Ispanijos vynuogynams – vien dėl klimato, ne visur tinkamo vynuogėms auginti. Kli­matas lemia ir tai, koks vynas gaminamas – raudoniesiems vynams tinkamos vynuogės jautresnės šalčiui ir saulės kiekiui, todėl didžioji dalis vokiško vyno – baltasis. Tačiau tradicijos gilios – vynas gaminamas nuo senosios Romos imperijos laikų.

Daugiausia vyndarių įsikūrę greta Reino ar jo intakų, tačiau vynuogės auginamos ir Rytų Vokietijoje, Saksonijos regione, Elbės upės slėnyje. Iš vokiškų stalo vynų neabejodamas renkuosi rislingą – ‘Riesling’ veislės vynuogės čia auga gerai ir jų vynas paprastai būna gana neblogas.

Tradicinės vokiškos bulvių salotos

(4 porcijos)

Jų receptų yra daug ir įvairių – kiekviena šeimininkė šias salotas gamina savaip. Tačiau šis patiekalas populiarus visuose Vokietijos regionuose be išimties.

Reikės:

• virtų bulvių (3 puodelių pjaustytų)
• 4 gabalėlių keptos šoninės
• nedidelio pjaustyt svogūno
• 1/4 puodelio acto
• 2 šaukštų vandens
• 3 šaukštų cukraus
• šaukštelio druskos
• 1/8 šaukštelio maltų juodųjų pipirų
• šaukšto pjaustytų petražolių

1. Bulves, svogūnus ir šoninę užpilame su iš likusių ingredientų sumaišytu padažu.
2. Šių salotų variacijos: vietoje petražolių galima dėti svogūnų laiškų, greta bulvių galima įdėti supjaustytą rūgštų obuolį, padažą dar galima gardinti vidutinio stiprumo garstyčiomis, saulėgrąžų alie­jumi ir kmynais.

Alaus ir sūrio užtepėlė

Vakarėlių patiekalas. Gali būti patiekiamas kaip užkandis kartu su sausainiais ar dešrelėmis.

Reikės:

0,5 kg aštraus sūrio (Lietuvoje geriausiai tiks čederis ar į jį panašus)

• šaukšto Vorčesterio padažo
• 1,5 šaukšto garstyčių
• skiltelės česnako (susmulkintos)
• 1/4 šaukšto druskos
• 1/8 šaukšto pipirų
• 2/3 puodelio alaus (rinkitės mėgstamą alų, nes jo skonis jaučiamas; jei valgys vaikai, teks naudoti nealkoholinį)

1. Sūrį sudėkite į virtuvinį kombainą ir susmulkinkite. Įpilkite Vorčesterio padažo, garstyčių, pagardinkite čes­naku, druska ir pipirais. Maišydami palaipsniui pilkite alų. Maišykite, kol mišinys taps lygus ir lengvai tepamas.
2. Užtepėlę sudėkite į dubenį ir patiekite su krekeriais arba daržovių asorti.

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKYTĖ

Audriaus Tamulionio ir 123rf nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.